Ar tu tikrai nori į Nangijalą?

Kamilė Žičkytė 2018 01 30 menufaktura.lt
Broliai Junatanas ir Skrebutis Liūtaširdžiai ir drakono Katlos akis. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Broliai Junatanas ir Skrebutis Liūtaširdžiai ir drakono Katlos akis. Lauros Vansevičienės nuotrauka

aA

Sezono pradžioje Valstybinis jaunimo teatras Olgos Lapinos premjera mokė vaikus „nebijoti bijoti“, o prasidėjus naujiems metams, naujausia premjera kviečia „nebijoti mirties“. Danų režisierės Kirsten Dehlholm grįžimas į Lietuvos teatro sceną tiek pat lauktas, tiek ir intriguojantis. Spektaklis „Kosmosas+“, 2014 m. sukurtas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, profesionalų tąkart buvo vertintas kontroversiškai, o režisierė už geriausią spektaklį vaikams ir jaunimui gavo Auksinį scenos kryžių. Metų pradžioje Kirsten Dehlholm Jaunimo teatre pristatė premjerą pagal Astrid Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“. Vizualumu, inovatyviomis kūrybos formomis ir naujausiomis technologijomis išsiskiriančiais spektakliais užsienyje garsi režisierė žadėjo vaikams ir suaugusiems nepamirštamą nuotykį po transcendentišką pomirtinį pasaulį.

„Broliai Liūtaširdžiai“ yra fantastinė istorija vaikams apie didelius dar nepažinto gyvenimo suvokimus - gyvybę ir mirtį, pasiaukojimą ir heroiškumą, meilę ir drąsą. Viena žymiausių vaikų rašytojų pasaulyje švedė Astrid Lindgren mirtina liga sergančio berniuko akimis pasakoja apie tai, kas vyksta po mirties. Knyga išleista 1973-ųjų rudenį, paskui - vertimai į dar keturiasdešimt šešias kalbas. Skaitydami patys kuriame pasaulį, o žiūrėdami spektaklį, visgi matome kažkieno susikurtus įvaizdžius, kito žmogaus, šiuo atveju režisierės, scenografės ir inscenizacijos autorės Kirsten Dehlholm, įvykių interpretaciją. Režisierė spektaklį pradeda finaliniais knygos žodžiais, o istoriją pasakoja atskirais kadrais. Ant skirtingų paviršių projektuojamo vaizdo ir garsų pagalba ji nuo pat spektaklio pradžios žiūrovus nardina į savo fantazijos vandenyną. Bet gelbėjimosi rato nemeta. Pasirenkant tas pačias vizualines priemones, suvienodinami realūs ir fantazijos pasauliai. Sukurti vaizdiniai, statiški ir negyvi dialogai negelbsti - klampi ir peripetijų, neatpažįstamų vardų, vietovardžių pilna istorija skandina ne tik vaiko, bet ir suaugusiojo vaizduotę.

Nepavydėtinose aplinkybėse palikti ir aktoriai - brolius vaidinantys Matas Dirginčius ir Karolis Kasperavičius bei Ignas Ciplijauskas, Nerijus Gadliauskas, Sergejus Ivanovas, Aleksas Kazanavičius, Viktorija Kuodytė, Saulius Sipaitis, Gediminas Storpirštis. Jie - lyg netyčia keliais drabužių sluoksniais aprengti statistai, vaikštantys iš taško A į tašką B, kuriems reikia „atkalti“ tekstą. Tokia pati buvo ir aktorių, vaidinusių „Kosmosas+“ užduotis, tik tąkart galėjo pasirodyti, kad koją kiša jaunųjų aktorių nepatyrimas. O iš tiesų patikėti trukdo režisieriaus sugalvota ir aktoriams nedėkinga spektaklio forma bei padrika inscenizacija.

Turbūt įdomiau ir tikslingiau būtų atsigręžti ir interpretuoti Astrid Lindgren pasakotą situaciją, kai mirtina liga sergantis devynmetis Karlas nugirsta, jog greitai mirs. Jaunas žmogus, kurio ligos aplinkoje - tik mama ir vyresnysis brolis Junatanas, pirmą kartą susiduria su mirties sąvoka ir išsigąsta. Įvairios teorijos vaikų baimių prigimį aiškina skirtingai. Socialinių įgūdžių stoka, problemos subyrėjusios šeimos aplinkoje - vienos iš priežasčių. Mirties baimė - viena būdingiausių šio amžiaus vaikams, su netektimi dažnai siejami ir pirmieji stiprūs ir skausmingi prisiminimai. Junatanas brolį drąsina sugalvota istorija apie pomirtinį gyvenimą pasakoje, kurioje galima būti tokiu, kokiu neišeina realiame pasaulyje, leistis į riteriškus nuotykius ir didvyriškai gelbėti žmones.

Žmogaus suvokimo lygis priklauso nuo jo pasiektos mąstymo stadijos - ne visi vaikai aiškiai skiria realybę nuo fantazijos, sapnai ir fantazijos dažnai susipina su realiais gyvenimo įvykiais. Ikimokyklinio amžiaus vaikai dažnai turi ir įsivaizduojamų draugų ar priešų. Tai vaizdžiai iliustruoja kita Astrid Lindgren knyga „Mažylis ir Karlsonas“. Netikėtai žuvus Junatanui, Karlas laukia mirties ir pasineria į jam patogią ir saugią iliuziją, kurioje jos tiesiog nėra. Nesusitaikydamas su netektimi ir nesulaukęs pagalbos iš suaugusiųjų, berniukas įkalina save užburtame rate, kur nebaisu mirti, nes brolis šalia, nes dar kartą mirus, tiesiog persikeli į kitą nuotykį.

Galima sakyti, kad spektaklis šiek tiek ne vaikiškas, tamsus ir šiek tiek baisus. Paradoksalu, kad autentiškiausias ir įdomiausias tampa finalas, kai Mato Dirginčiaus kuriamas Karlas, atsisėdęs ant kėdės ir į rankas pasiėmęs akustinę gitarą, nupasakoja brolių ir drakono Katlos dvikovą - gėris nugali blogį, o broliai Liūtaširdžiai miršta. Šiose keliose minutėse sukaupta viso spektaklio energija ir gyvybė. Ir tik tada imi ir patiki, kad spektaklis yra Karlo, dar meiliai brolio vadinamo Skrebučiu, jauno žmogaus, drama. Drama, kuri režisierei visgi liko antrame plane.

Prieštaringas diskusijas kelia Astrid Lindgren istorijos pabaiga - kai gelbėdamas drakono suluošintą brolį, jaunasis Liūtaširdis šoka su juo nuo uolos krašto ir, tikėdamasis patekti į kitą pomirtinę karalystę, miršta pats, nusinešdamas ir brolio gyvybę. Luošumas ar kita negalia istorijoje tampa priežastimi pasitraukti iš gyvenimo. Pasibaigus spektakliui ir jau skirstantis publikai, nugirdau vaiką sakant: „Noriu į Nangijalą, noriu mirti“. Tai tikrai nėra tie žodžiai, kuriuos tikimės iš vaiko išgirsti po dvi valandas trukusio spektaklio. Tą akimirką net patys nereikšmingiausi santykiai su vaiku ir įvykiai šiapus scenos uždangos tampa žymiai svarbesni bei reikšmingesni už didelių finansinių bei žmogiškųjų investicijų pareikalavusią, išgalvotą ir suvaidintą fantaziją. Ir tuomet jau atsakomybę iš autorės ir režisierės turi perimti vaiką į teatrą atsivedę suaugusieji.

Nėra teatrui netinkamų vaikų, netinkami gali būti tik spektakliai. Yra daug ištęstų, per rimtų, banalių, neatitinkančių pasirinktos amžiaus grupės raidos etapų ar pataikaujančių tėvams. Žinoma, yra ir kitokių. Režisierės Kirsten Dehlholm nuomone, spektakliu „Broliai Liūtaširdžiai“, skiriant jį ir suaugusiam, ir mažam žmogui, siekiama jungti skirtingas auditorijas. Tačiau dažnai teatrai neišskiria konkretaus žiūrovo tik norėdami užpildyti visas salės vietas ir gauti finansinę satisfakciją. Juk čia beveik tas pats, kaip sakyti, kad pusryčiai tiks ir vegetarui, ir veganui, ir mėsavalgiui. Valgys visi, bet kažkas juk vis tiek liks nepasisotinęs ir nelaimingas.

Recenzijos