Po „Proceso“ Franzas Kafka ištartų: „Aš su jumis, lietuviai“

Skaidrė Baranskaja 2017 12 07 lrytas.lt, 2017 12 05
Scena iš baleto „Procesas“. Martyno Aleksos nuotrauka
Scena iš baleto „Procesas“. Martyno Aleksos nuotrauka

Kol visi laužo ietis dėl bunkerio ar žirgo, savaitgalį Lietuvos  nacionaliniame operos ir baleto teatre rampos šviesas išvydo tikras  nacionalinis kūrinys - baletas „Procesas“ pagal Franzo Kafkos romaną.

Ištarmės aiškumas, logika, sudėtingo teksto būties lengvumas choreografo  Martyno Rimeikio balete sukūrė gerą pagrindą tautai vienytis ir atrasti  save po F.Kafkos vėliava.

Ir nebuvo jokios politikos, tradicinių biurokratų ar kitų niekų, kurie  dažnai užtemdo akis ir protą mūsų šalies intelektualams. Ambicinga? Taip.

O buvo taip... Dar prieš spektaklio premjerą susitikimuose su publika  rašytojas, eseistas, vertėjas ir, kaip pats save pavadino, baleto  „Procesas“ „pribuvėjas“ Laurynas Katkus išreiškė įdomią ir netikėtą mintį  apie F.Kafkos ir lietuvių kultūros bendrumus.

Esą F.Kafkos personažai į ribines situacijas reaguoja asmeniškai,  neprievartaudami kitų tapti savosios dramos bendrininkais. „Tuo F.Kafka  artimas lietuvių kultūrai, mat nuolatinės savistabos tradicija būdinga  tiek mūsų literatūrai, tiek inteligentijos laikysenai“, - sakė L.Katkus.

Turbūt tai vieninteliai žodžiai, kuriuos vertėjo įdėti į spektaklio  programėlę šalia L.Katkaus ir choreografo M.Rimeikio sukurto libreto.  Visa kita gerai atsiskleidė pačiame sceniniame vyksme ir be jokių  „laiškų žiūrovui“.

Perkėlė į pilkąją zoną

Kitoks - melodingas ir nuolankus kompozitorius Mindaugas Urbaitis dar  ilgai liko skambėti mintyse po spektaklio, vertė ginčytis su juo,  reikalauti atsakymų į galbūt retorinius klausimus, sutikti ir principingai  nenusileisti, kviesti kovai, nepasiduoti. Net nepastebėjai, kaip  veikiamas muzikos atsidūrei kafkiškoje pilkojoje zonoje.

„Procese“ M.Urbaitis modernus savaip - tiesiogiai suvokiamo modernumo  vėliavą įdavė į rankas jaunai kompozitorei Marijai Paškevičiūtei, kuri  nenuvylė atskleisdama, kaip šiuolaikinės elektroninės, „noise“ muzikos  universalumas jungiasi su pripažintais muzikiniais pasakojimais.  Dirigentas Modestas Barkauskas visa tai įvardijo ir sugrojo kaip  „tekančią muziką“, ir turbūt buvo teisus.

Šioje „tekančioje muzikoje“ M.Rimeikio choreografija jautėsi ir žiūrėjosi  labai patogiai, atrodė išbaigta ir skoninga. Braižas savitas ir labai  individualus, nors šiuolaikiniame šokyje sudėtinga tarti naują žodį.

Labai norėdamas ir M.Rimeikio choreografiją gali užtempti ant kokio nors  palyginimų (pavyzdžiui, Matso Eko) kurpalio, bet to daryti visiškai  nesinori. M.Rimeikis išsiskiria savita, galbūt net ir L.Katkaus minėta  laikysena.

Gruodžio 1-ąją stebėto spektaklio metu negalėjau atsiriboti nuo vaizdinio,  kad Jozefą K. šoka pats M.Rimeikis, - tiek šokyje buvo improvizacinės  jėgos ir pačios choreografo sielos.

Be abejonės, jaunasis meistras dar yra ieškojimų lauke - tai liudijo kai  kurios spektaklio scenos - „Bank“, „Panelė Biurstner“. Tačiau ir šių  scenų projekcija iš esmės nenukrypo nuo bendro konteksto. Įspūdingos  masinės scenos dovanojo stebėtojui teisingą emocinę iškrovą, neleido  užsivelti tirštinamos atmosferos smulkmenų labirintuose.

Nesirinko lengviausio kelio

Baletas „Procesas“ sukonstruotas panašiai kaip 1962 metais Orsono Welleso  sukurtas filmas „Procesas“. Aiškiai atskirtos scenos, trys moterys,  katedra kaip kulminacija, „film noir“ (liet. juodasis kinas) būdinga  stilistika. Bet tuo panašumas ir pasibaigė - tai tebuvo žiūrovui  pasiūlytas atskaitos taškas. Tik beveik neapčiuopiamos citatos šokyje ir  scenografijoje kreipė minties ašį į O.Welleso „Procesą“.

Marijus Jacovskis, šio baleto scenografijos autorius, įgyvendino nerealiai  švarius, išgrynintus architektūrinius sprendimus. Pamatęs tokią  scenografiją pradedi nekęsti Antoni Gaudi, kurio siurrealistinės  architektūros stilius čia gal ir labai tiktų, bet nieko nepaaiškintų.

M.Jacovskis, kaip ir kiti mūsų „Proceso“ autoriai, nesirinko lengviausio  iliustratyvaus kelio. Nebuvo jokių dėmesį blaškančių video projekcijų,  jokių kruvinų peilių ar kitokių provokacijų. Tik maksimalus vaizdo,  muzikos ir šokio grynumas. Lyg iš daktaro Joseph'o Ignace'o Guillotino   brėžinių į sceną perkelta konstrukcija pati kūrė grėsmingą atmosferą nuo  veiksmo pradžios iki pabaigos.

Judantys objektai taip pat judėjo ne šiaip sau. Nenoromis, bet klausiau  savęs - o kas juos judina ir kodėl?

Kostiumų dailininkės Jurgitos Jankutės sukurti kostiumai palaikė bendrą  koncepciją ir net nesistengė konkuruoti įžvalgomis. Vienintelis Advokatas  (Jonas Laucius), besišnekučiuojantis su dievais-teisėjais, tapo balta  dėme-angelu su savo baltu apdaru ir procesiniu peruku.

Visi kiti bėgiojo juodai baltoje spalvų gamoje - atrodė visai nesvarbu,  kas čia ką, pakirdęs iš patalo, ant savęs užsimetė. Intriguojančios buvo  gal tik per trumpos Jozefo K. kelnės.

Be klasikinio baleto dulkių

Jozefo K. personažas - vienas iš tų vaidmenų, apie kurį svajoja  kiekvienas baleto artistas ir kurio turėtų bijoti kiekvienas choreografas.  Nuo šio vaidmens kūrėjo labai daug kas priklauso. M.Rimeikis neišsigando,  ir laimingieji - Jeronimas Krivickas gruodžio 1-ąją ir Ernestas  Barčaitis gruodžio 2-ąją startavo į Kafkos kosmosą.

Abu savaip geri ir abu savaip įdomūs. Bet kare kaip kare, o procese kaip procese. Teikčiau pirmenybę E.Barčaičiui, kuriam pavyko ne tik išpildyti  choreografo lūkesčius, bet ir įvaldyti įtaigesnę sceninę kalbą -  atlaikyti kitų spektaklyje veikiančių personažų svorį ir žavesį.

Sutikime, tokios scenos divos, kaip Anastasija Čumakova, Rūta Lataitė,  Olesia Šaitanova ar Marta Rueda privers bet ką slėptis po popieriaus  lapais. Kunigo vaidmenį kūręs Marius Miliauskas ir Dėdę vaidinęs Mantas  Daraškevičius taip pat neeiliniai aktoriai. Vis dėlto E.Barčaitis savo  mąslia veido išraiška, dievo dovanotu sceniniu magnetizmu ir proporcingu  scenografijai ūgiu sugebėjo išlikti šalia minėtų personų svarbus ir  įtaigus.

Tuo metu būtent dėl to palūžo Jeronimas ir atidavė sceninę iniciatyvą  kitiems kosmonautams. Taip Taip jau baleto teatre kartais būna - prakaituoji, prakaituoji, o kitas papilsto iš tuščio į kiaurą ir paima banką.

Teatro baleto kompanija leidosi vedami choreografo, sugebėjo tapti  atskiru veikiančiu personažu, nusipurtyti klasikinio baleto dulkes ir įrodyti savo profesionalumą. 

Publika plojo atsistojusi, dėkinga už išsaugotą aiškų protą ir  nesutrikdytą dvasią. Didysis melancholikas F.Kafka turbūt nusišypsotų ir tartų: „Aš su jumis,  lietuviai, nesapnuokite košmarų“.

Romaną įkvėpė išsiskyrimas

„Procesas“ - vienas iš trijų garsiausių įtakingojo XX a. austrų prozininko F.Kafkos kūrinių.

Prahoje gyvenęs F.Kafka (1883-1924) šį nebaigtą romaną kūrė įtemptu laikotarpiu, kai išsiskyrė su sužadėtine ir po paskutinio pokalbio su ja buvo apimtas kaltinamojo būsenos. Mat pokalbio metu jis pasijuto lyg teisme. Tai F.Kafką ir paskatino pradėti rašyti „Procesą“.

Šis romanas pasakoja apie banko tarnautoją Jozefą K., kuris 30-ojo gimtadienio rytą areštuojamas dėl jam pačiam nežinomų priežasčių, nors gali laisvai judėti ir dirbti. Visi jo bandymai sužinoti, kuo yra kaltinamas, lieka bevaisiai.

Herojus stoja prieš nesuprantamai veikiantį teismą ir ima skirti vis daugiau dėmesio procesui - jį vis giliau įtraukia košmariškas siurrealistinės biurokratijos labirintas, o į paties Jozefo K. pasaulį ima kištis teismas.

Tačiau nuo Jozefo K. slepiama, ar iš tikrųjų teismo procesas vyksta. Jis nesužino ir apie teismo sprendimą, tik nujaučia, kad jo laikas baigėsi. Taip ir nesužinojusį, kuo kaltinamas, Jozefą K. 31-ojo gimtadienio išvakarėse išsiveda du vyrai ir nuduria „lyg kokį šunį“.
kartais būna - prakaituoji,  prakaituoji, o kitas papilsto iš tuščio į kiaurą ir paima banką.

Recenzijos