Salomėja Nėris: androidai neturi humoro jausmo

Miglė Munderzbakaitė 2017 11 22 kamane.lt, 2017 11 20
„Salomėjos genomas“. Ingos Navickaitės nuotrauka
„Salomėjos genomas“. Ingos Navickaitės nuotrauka

„Salomėjos genomas“ - tai spektaklis-tyrimas, kurio kūrėjai (režisierė Saulė Norkutė, dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė, balso instruktorė Martyna Gedvilaitė, judesio instruktorė Ieva Ginkevičiūtė, scenografė Šarūnė Pečiukonytė, kompozitorius Vladas Dieninis, vaizdo sprendimų autorius Aurimas Gaižauskas bei šviesų dizaineris Narvydas Naujalis) ėmėsi „atkurti“ vieną žinomiausių, kontroversiškiausių lietuvių autorių - poetę Salomėją Nėrį. Vis dėlto spektaklio metu nuolat lydintis robotiškas balsas, ko gero, norėtų pasakyti: „Klaida. Taisoma. Atkurti poetės asmenybę.“ Spektaklio autoriai nepalaiko vienos ar kitos pozicijos, vyraujančių nuomonių, o, naudodamiesi surinktais duomenimis, siekia objektyvaus poetės paveikslo atkūrimo robotiškuoju pavidalu.

Spektaklis-interaktyvi ekskursija žiūrovams, kurių didžiąją daugumą sudarė moksleiviai, pasiūlė ir tam tikrą įžangą - neilgą muziejininkės, edukatorės pasakojimą muziejaus prieigose, vaikščiojant aplink S. Nėries-Bučienės ir skulptoriaus Bernardo Bučo namą. Muziejininkė pasidalijo galbūt rečiau akcentuojamomis jų gyvenimų detalėmis. Tradicinis pasakojimas sudarė puikų kontrastą su tuo, kas laukė vos įžengus į muziejų. Spektaklio žiūrovas tapo simuliacinės laboratorijos dalyviu, kuriam svarbu atlikti visus reikiamus veiksmus, sekti instrukcijas ir nepakenkti S. Nėries „atkūrimo procesui“. Spektaklio kūrybinė komanda sukūrė mokslinę atmosferą - dalijosi mokslinių sąvokų apibrėžimais bei įžvalgomis, tyrimais apie dirbtinį intelektą, galimybę, pasitelkus DNR informaciją, atkurti žmogų po daugybės metų (anot jų, DNR išlieka dar 6 tūkstančius metų), kalbėjo apie šį sudėtingą žmogaus atkūrimo procesą. Spektaklio centru tapo S. Nėries arba, kaip patys kūrėjai įvardijo, dirbtinio intelekto balsas, kuris nuolat skatino juo sekti, tyrinėjant Salomėjos ir jos vyro gyvenimą. Mokslinės laboratorijos atmosfera, įvaizdis kuriamas ne tik per pasakotojo balsą, bet ir pati muziejaus aplinka užpildyta įvairiais, šiam procesui reikalingais elementais, detalėmis, iš kurių galima atkurti žmogų.

Laboratorijos dalyvio pozicijai sustiprinti kiekvienam žiūrovui buvo paruoštos ir įteiktos lentelės su klausimais, kurių duomenys, kaip teigiama, itin svarbūs tolimesniam atkūrimo procesui. S. Nėries balsas ne tik pasakoja savo istoriją, bet ir bando komunikuoti su atvykusia auditorija - teiraujasi, kaip sekasi, vertina atliekamas užduotis. Spektaklio autoriai nusprendė sutelkti dėmesį ne tik, kaip įprasta, į S. Nėries kūrybą, jos kūrinių bruožus, interpretavimą ar jos poziciją tuometinėmis politinėmis aplinkybėmis, bet ir pasižiūrėti į jos bei jos vyro įprastinį gyvenimą, buitį. Čia minima ir tai, ką rašytoja mėgo valgyti, kokiomis fizinėmis savybėmis pasižymėjo ar net ką galėjo sapnuoti. Kūrybiškai, patraukliai prisiliečiama ir prie poetės kūrinių, palaikant įvestą mokslinį ritmą, stilių, apskaičiuota, kiek ir kokių žodžių savo eilėraščiuose panaudojo S. Nėris. Dalyviams siūloma pamąstyti apie dabartines jos vartotų žodžių alternatyvas.

Ko gero, vienas paveikiausių momentų - S. Nėries emocijų kambarys, kuriame kiekvienas dalyvis, pats pasirinkdamas eiliškumą, gali individualiai susipažinti su poetės emocijų aiškinimais (nuo džiaugsmo, ilgesio iki neteisybės, bejėgiškumo). Neatskleidžiant visų kūrybinių detalių, ypatingai skamba dirbtinio intelekto bruožų įvardijimas, savęs kaip dirbtinio konstrukto reflektavimas, klaidų aptikimas ir ištaisymas. Deja, kol kas roboto pranašumų nedaug. Balsas teigia: „Aš galiu kalbėtis su daug žmonių vienu metu, todėl esu tobulesnis už žmogų.“ Taip pat pažymi: „Androidai neturi humoro jausmo.“ Artėjant spektaklio kulminacijai, žiūrovai sulaukia ir S. Nėries žinutės, turi progą pamatyti išmaniųjų įrenginių instaliaciją ir pažvelgti į kūrėjų pasiūlytą S. Nėries „roboto“ versiją. Viso proceso ir formuojamų užduočių metu išlaikomas stebėtinas kūrėjų rimtumas, neramumas, įtampa, mokslinis susikaupimas, kuris skatina neabejotiną įtaigumo jausmą.

Šis projektas - tai galimybė naujai permąstyti poetės S. Nėries gyvenimą, pažvelgti į jos asmenybę buitinėje, beveik natūralioje jos aplinkoje, atsisakant vertinamojo aspekto. Dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės sukurtas naratyvas labiau konstatuojantis, besidalijantis surinkta informacija. Tačiau surinktų duomenų selektyvumas neišvengiamas, o tai verčia susimąstyti apie kiekvieną iš mūsų, apie prisiminimus, bandymus savo mintyse atkurti artimuosius ir kelti klausimus, kiek šios atsiminimų nuotrupos turi bendro su bandomu atkurti žmogumi, o kiek tai yra mūsų pačių asmenybės atsiskleidimas, subjektyvumas. Stebint šį spektaklį, nejučiomis prisimeni neseniai matytą Stefano Kaegi'o ir Dominico Hubero spektaklį „Nachlass. Kambariai be žmonių“ (festivalyje „Sirenos“, 2017 m.), kuriame skirtinguose kambariuose žiūrovui pasiūloma susipažinti su skirtingų veikėjų-realių žmonių gyvenimo istorijomis, jiems esant ant gyvenimo ir išėjimo ribos. Vaikščiodamas po skirtingus kambarius, girdi tikrą, realiu to žmogaus (kurio, tikėtina, jau nebėra) balsu įrašytą istoriją. Skirtingo amžiaus, profesijų bei patirčių atstovai turėjo galimybę į maždaug 8 minučių pasakojimą, kelias autentiškas dekoracijas sutalpinti tai, kas bus palikta po jų mirties. Trumpas pasakojimas su unikalia to žmogaus aplinka, net mums, jo nepažįstantiems, kelia įvairias mintis, mes neišvengiamai interpretuojame jį supusias aplinkybes, išeiname už pateikto pasakojimo ribų, tuo tarpu jo artimos aplinkos žmonės į šį „palikimą“ gali sureaguoti ir pateikdami savąsias versijas, papildyti, pakeisti ar net iškraipyti pateiktą naratyvą. Autoriai galėjo su kiekvienu iš jų pabendrauti gyvai, tuo tarpu S. Nėries (at)kūrėjai neturėjo gyvos patirties galimybės, jie absorbavo jau esančią dokumentinę, kūrybinę medžiagą. Kodėl pradėjau kalbėti apie mirties aspektą, susiejantį abu kūrinius? Abiems spektakliams būdingas savo (ne)būties reflektavimas - „Nachlass“ atveju beveik iš kiekvieno spektaklio dalyvio-žmogaus išgirstame: „Kai manęs nebus.“ Tuo tarpu S. Nėries dirbtinis intelektas vis kartoja: „Aš buvau.“ Abu šie kūriniai suponuoja bendrą temą - negalimybę kontroliuoti savojo nematerialaus palikimo po fizinės mirties, nepaisant to, ar užfiksuosime dar gyvą savo balsą, ar mintis perteiksime tekstine išraiška, vis tiek mūsų biografija bus apgaubta subjektyviais kitų prisiminimais, kontekstais bei neišvengiamomis interpretacijomis, galinčiomis stipriai nutolti nuo tikrosios asmenybės arba, kitaip sakant, originalo.

Spektaklio-ekskursijos kūrėjai, kalbėdami bei naudodamiesi technologijomis, šio kūrinio kontekste pristatydami mokslininkų galimybes atkurti žmogų, be abejo, nors ir ne tiesiogiai, prisiliečia ir prie dar vieno svarbaus, ko gero, labiau probleminio ir etinio tokių mokslinių eksperimentų klausimo: galimybės atkurti žmogų su visomis jo vidinėmis ypatybėmis, jausmais, tikinčiųjų vadinamąja siela.

Kūrybinė komanda, kuri tikriausiai netrukus taps geriau atpažįstama kaip „Poetų atkūrimo institutas“, šį kartą pateikė pirmąjį bandymą atkurti poetę, kaip sakė patys, eksperimentinę jos versiją. Norisi tikėti, kad tokių interaktyvių, tarpdisciplinių sprendimų projektų sulauks ir kiti Lietuvos (o gal ne tik) rašytojai. Stipriausia šios iniciatyvos pusė - tai gebėjimas atrasti dar vieną komunikacijos su paauglių, moksleivių auditorija būdą, kuris jiems neatrodytų nuobodus, nes pasirinktas technologijomis paremtas interaktyvumas yra itin artima jų kasdienybės dalis. Turėdami galimybę pažinti poetės asmenybę, moksleiviai šiek tiek atitrūksta nuo savo išmaniųjų įrenginių ir atsiduria nemenkai nuo miesto centro nutolusiame muziejuje, kurį tokie projektai stipriai pagyvina, parodo kitas jo perspektyvas: muziejuje galima ne tik kaip kapinėse tyliai pasivaikščioti, bet ir patiems kūrybiškai įsitraukti, veikti.

Recenzijos