(Ne)priklausoma nuo laiko

Ieva Tumanovičiūtė 2017 11 14 7 meno dienos, 2017 11 10
Gintarė Latvėnaitė spektaklyje „Dvasiniai reikalai“. Andreij Vasilenko nuotrauka
Gintarė Latvėnaitė spektaklyje „Dvasiniai reikalai“. Andreij Vasilenko nuotrauka

Ingmaras Bergmanas tinka rudeniui. Jo tekstai dera prie sezoniškai pašlijusių dvasinių reikalų. Išgirdus žodį „Bergmanas“, matau naktį virtuvėje degančią šviesą, brendžio taurę ant stalo ir moterį, skaitančią knygą. Šis vaizdinys taip pat iškyla nuskambėjus žodžiui „išsiskyrimas“. Švedų rašytojo vertėja Zita Mažeikaitė knygos „Intymūs pokalbiai“ skirsnyje „Apie autorių“ mini, kad jis „puikus moterų portretų kūrėjas“. Nors menininko vaizduojami jausmai įtaigūs, moterys atrodo netikros. Į jas žvelgia Bergmano akys, jos kalba autoriaus balsu. Moterys, kaip ir vyrai, Bergmano tekstuose, filmuose ir spektakliuose yra elementai, perteikiantys jo vaizduotės ir jausmų pasaulį. Rudenį su autoriaus kūrinių atmosfera susitapatinti lengva, o su personažais - ne visada.

Vilniaus mažojo teatro spektaklio „Dvasiniai reikalai“ afišoje vaizduojama trumpaplaukė moteris, ant nuogo kūno vilkinti baltą švarką. Nuotrauka perteikia šaltį, atsiribojimą, liūdesį ir stiprybę. Moters stiliaus bruožus pastebiu savo pačios ir pažįstamų išvaizdoje. Lapkričio 3-iąją teatre viliuosi sužinoti daugiau apie atpažįstamos moters būseną. Pirmųjų spektaklio žodžių „Aš nenoriu keltis“ skambesys pelnytai pasišaipo iš išankstinių nuostatų. Scenoje išgirstu svetimą moterį.

Į teatro salę besirenkanti publika susiduria su ekrane stambiu planu rodomu aktorės Gintarės Latvėnaitės veidu. Galinę scenos uždangą atstojantis didelis ekranas slepia scenos gylį ir apriboja vaidybos erdvę. Iš afišos nuotraukos atpažįstama moteris nupučia nuo šepetėlio sausos pudros perteklių ir dengia ja veidą. Kasdienio grimo ritualas. Moters veidas santūrus, jame neatsispindi emocijos. Ji mechaniškai atlieka judesius - sulėtintai dažosi lūpas, nespalvotame kadre „matosi“, kad lūpdažis raudonas. Judesiai hipnotizuojančiai kartojasi (videoprojekcijų autorius Mikas Žukauskas). Tai paskutinės akimirkos, kai moterį atpažįstu. Dar kartą ji pasirodo finale, įrėmindama spektaklio kompoziciją. Pabaigoje moters veidas atrodo ryžtingas, bet greičiausiai tai - tik iliuzija.

Žiūrov(i)ų salėje užgesus šviesai išnyksta veido projekcija. Tuščioje scenoje apšviečiama kėdė ant trijų aukštų kojų. Iš kairės įeina aktorė. Ji vilki juodą aksominę suknelę, kuri dengia kaklą ir siekia žemę, bei avi aukštakulnius (kostiumų dailininkė Marija Zalensaitė). Nepaisant šiuolaikiškos, trumpų nušviesintų plaukų šukuosenos, suknia nukelia veikėją į belaikę erdvę. Rūbo siluetas mena laikus, kai moterys kasdien dėvėdavo ilgas sukneles, o šiandien tokiomis puošiamasi retomis progomis.

Viktorija stovi avanscenoje, tyloje apsidairo ir en face prabyla į publiką. Kalbos maniera nustebina. Neįtikėtina, kad prieš akimirką matyta moteris ekrane galėtų šitaip prašnekti. Gintarė Latvėnaitė, kurdama Viktoriją, kalba pabrėžtinai raiškiai, tęsdama balsius, kartais atskirdama žodžių skiemenis. Nuo pirmųjų sakinių jos balse justi susierzinimas ir beprotybė. Kontrastas tarp griežto ir santūraus veikėjos įvaizdžio videoprojekcijoje ir manieringo kalbėjimo stiliaus scenoje per monospektaklį stiprėja. Nesutapimas trikdo ir trukdo užmegzti ryšį su heroje. Neatitikimą tarp Viktorijos įvaizdžio ir jos dvasinių reikalų gali pateisinti kaukės motyvas. Tačiau po veikėjos grimu slypintis minčių srautas stebina ne mažiau nei praraja tarp įvaizdžio ir elgesio. Ingmaras Bergmanas parašė „Dvasinius reikalus“ prieš keturiasdešimt penkerius metus, šiandien teatro scenoje skambantis tekstas atrodo nutolęs laike.

Režisierius Kirilas Glušajevas neardo Bergmano kūrinio struktūros. Dramaturgė Birutė Kapustinskaitė nepastebimai kupiūruoja tekstą, tik nežymus pakeitimas atskleidžia tarp gausybės herojės minčių režisieriaus pasirinktą išryškinti temą. Bergmano tekste yra du epizodai, kuriuose Viktorija sutinka mergaitę. Pirmą kartą vaiką ji pamato grįžusi į tėvų namus, antrą - psichiatrijos ligoninėje. Tekste tik antroji mergaitė turi raudoną akmenėlį - karneolį, kurį padovanoja Viktorijai. Spektaklyje akmenėlius turi abi mergaitės. Du kartus kartojamas motyvas, lydimas krentančio ir grindimis riedančio nedidelio daikto garso, tampa metafora. Vaikystės prisiminimų ir vidinio vaiko, kuris sunkiausiomis akimirkomis turėtų įkvėpti stiprybę. Režisierius pabrėžia mamos ir vaiko ryšį. Viktorija yra mergaitė, kuri pasimetė, jos šauksmas „Mama, mamyte, maaam!“ aidi tuščioje erdvėje.

Viktorijos minčių srauto užrašai spektaklyje virsta manieringu balsu ir kūnu. Veikėja beveik nesustodama kalba - ji kalba ne sau, bet kažkam arba su kažkuo. Viktorija bendrauja su vaizduotės fantomais. Iš pradžių ji įsakinėja tarnaitei, demonstruodama savo aikštingumą, vėliau kalba su vyru, draugėmis, tėvu, mergaitėmis, labdaros vakaro svečiais, darbininku ir t.t. Ji nuolat pasakoja apie save, taip tarsi steigdama savo tapatybę. Tik psichiatrijos ligoninėje ji nurimsta. Išsinėrusi iš aksominės suknelės Viktorija lieka sėdėti su papilkėjusios baltos spalvos naktiniais marškiniais, anot veikėjos, suvokta tiesa privertė ją nutilti.

Ant scenos grindų ar šoninės sienos ryškėja ne vienas, o keli Viktorijos šešėliai. Eugenijaus Sabaliausko apšvietimo efektai kuria antrininkės temą. Šešėliai papildo kaukės motyvą bei pabrėžia psichikos sutrikimo, susidvejinimo būseną. Šaltos ir šiltos šviesų kaita atspindi skirtingas veikėjos nuotaikas. Kai Viktorija bendrauja su įsivaizduojama mergaite, ją apgaubia šilta geltona šviesa. Tomo Stirnos muzika taip pat lydi spektaklio temų motyvus. Sentimentali pianino melodija skamba vaikystės epizoduose, būgnų ritmas kuria grėsmės ir baimės atmosferą, tiksėjimas matuoja laiką.

Viktorijai keturiasdešimt treji metai. Jaunos moters senatvės baimė atrodo komiška ir absurdiška. Ji įžengia į žiūrov(i)ų salę ir lipdama laiptais tarp eilių šaukia „aš sena“, - šis epizodas atrodo groteskiškas. Stebint Gintarės Latvėnaitės kuriamą Viktoriją apima keistas jausmas. Nors beprotybės riba sutartinė, veikėja nuo pirmųjų spektaklio akimirkų atrodo gerokai nutolusi nuo „normos“ ir ne dėl to, ką ji sako, bet kaip. Su Viktorija nepavyksta susitapatinti, sunku ją užjausti. Su nuostaba sekant išraiškingus veikėjos gestus, mimiką, manieringą kalbą, nuolat besikeičiančias nuotaikas, sudėtinga suprasti, kas ją kankina. „Jėga mane drasko iš vidaus“, - sako Viktorija ir tai atrodo įtikinama jos būsenos priežastis. Egocentriškas veikėjos elgesys, stiprių emocijų permainos okupuoja, nepalikdamos erdvės atokvėpiui. Sutrikimas neapleidžia tarsi stebint Ingmaro Bergmano filme staiga pasirodžiusį Federico Fellini personažą.

Gintarė Latvėnaitė kuria vitališką ir manieringą veikėją. Viktorijos pamišimas aktyvus, nė kiek neprimenantis rudeninės apatijos. Spektaklio kūrėjai pasirinko teatrališką vaidybą - maksimaliai nutolusią nuo aktorių raiškos kine ar vadinamojo „buvimo“ scenoje. Aktorės balsas, gestai ir mimika išraiškingi, skirti tolimiausiai žiūrov(i)ų eilei. Visai kitokį vaidybos stilių Kirilas Glušajevas rinkosi spektaklyje „Terapijos“ (2017), kuriame aktorės išlaikė distanciją su veikėjomis ir interpretavo jų charakterius, atpažįstamus iš gyvenimo aplinkos. „Dvasinių reikalų“ herojės prototipo nesu sutikusi gatvėje, bet ne kartą mačiau teatre. Monospektaklio herojė yra moterų įvaizdžių grožinėje literatūroje, vaidybiniame kine ir teatre kolekcija, todėl ji trikdo tarsi į krantą išmesta undinėlė. Viktorija priklauso ne gyvenimo, bet meno realybei. Ji - tikra veikėja.

www.7md.lt

Recenzijos