Kaip kalbėti, kai neturime ką pasakyti?

Rimgailė Renevytė 2017 09 30 7 meno dienos, 2017 09 29
Fantazijus - Martynas Nedzinskas. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Fantazijus - Martynas Nedzinskas. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Bene prieš metus naujai duris atvėrusioje erdvėje „Kvartalas“ (buvusiame dekoracijų sandėlyje Labdarių gatvėje) buvo parodytas Gabrielės Tuminaitės spektaklio „Fantazijus“ eskizas, kurio premjera šį rugsėjį Vilniaus mažasis teatras pradėjo savo naująjį sezoną. „Fantazijus“ žiūrovus pasiekė jau virtęs spektakliu, nušlifuotas, „išvalytas“ nuo nereikalingų elementų, aktorių kuriami personažai išgryninti ir paruošti gyvenimui.

Visgi panašu, jog siekiant išbaigto rezultato galbūt kiek persistengta. Tarytum nebeliko to pirminio aktoriaus impulso, žaidimo, gyvybės ir subtilaus santykio su vaidinama pjese, kurie buvo ryškūs kuriant eskizą. Pirmiausia, paradoksalu tai, kad teatro scena, regis, tapo pagrindiniu „Fantazijaus“ priešu: režisierės pasiūlyto atviro, ieškančio ir nepretenzingo buvimo scenoje viziją varžo kažkodėl pasirinkta tradicinė jos forma. Gabrielė Tuminaitė kartu su savo bendrakursiais (aktoriai Martynas Nedzinskas, Tomas Rinkūnas, Miglė Polikevičiūtė, Agnė Šataitė, Elžbieta Latėnaitė (vaidinusi eskize), Daumantas Ciunis, Kirilas Glušajevas (vaidinęs eskize), Tomas Stirna, Tomas Kliukas) tarsi ieško teatrinės kalbos, autentiško būdo ištverti šioje pertekliaus, chaoso ir nuobodulio pritvinkusioje kasdienybėje. 1834 m. parašyta prancūzo Alfredo de Musset drama „Fantazijus“ pasirodė kaip niekad artima siekiant prakalbinti šių dienų žmogaus sumaištį, vynu liejamą jaunystę, neegzistuojančią meilę, nusidėvėjusią ir jau seniai užmirštą prasmę ir ilgos žiemos vienatvę. Pjesės centre esantis Fantazijus, nesuprastas poetas vienišius, cinikas ir kartu romantikas, mėginantis prisijaukinti neviltį, paverčiamas laike sustingusiu, dramos vyksmą tarsi pro stiklą stebinčiu personažu. Viena vertus, pro šalį lekiantys įvykiai - karaliaus juokdario mirtis, princesės Elzbietos vestuvės, Mantujos princo atvykimas - nestebina Fantazijaus, viskas jam pažįstama tarsi jau seniai būtų įvykę, tačiau kita vertus, jis nelieka įvykių nuošalyje - bėgdamas nuo kreditorių įsitaiso karaliaus juokdariu, tampa princesės draugu, o pjesės pabaigoje dėl jo kaltės karaliui netgi paskelbiamas karas. Tačiau spektaklyje šie įvykiai, nors ir svarbūs (kad ir kokie sąmoningai banalūs jie pasirinkti), tarsi paliekami paraštėje, visa, nelyginant į kokį amžinojo sugrįžimo mitą, sutelkiant į Fantazijaus poeziją.

Palyginti su eskiziniu „Fantazijaus“ variantu, teatro scenoje į tradicines teatrines taisykles įsprausti personažai nutolo nuo aktorių, tapo kaukėmis, kostiumais, kurie prieš spektaklį užsivelkami, o po jo tuoj pat paliekami scenoje ar grimo kambaryje. O eskize matyti aktoriai nė nemėgino slėptis už personažų, o jei ir mėgino, tai sąmoningai šaržuodami arba pasitelkdami autoironiją, kurią, beje, ir laikyčiau viena didžiausių spektaklio stiprybių. Šiomis priemonėmis tarsi buvo siekiama teatrą pasitelkti ne tik kaip instrumentą ar būdą kalbėti iš jo neišeinant, bet kaip galimybę tiesiog būti „tarp“, šitaip užklausiant ir pačią teatrinę tikrovę. Kaip pasakyti, kad nebeturime ko pasakyti? Kad „naujos“ formos pasensta vos tik užgimusios, o jų gausybė slepia dykumą. „Drauge, tai ką veiksim šį gražų vakarą? - Bet ką, tik naujo romano tai nerašysim“, „Jau nebesijuokiu iš to, kas naujo sugalvojama, gal pasijuoksiu iš to, ką žinau“, - sako Fantazijus. Galbūt šis aktorių ir žiūrovų susitikimas neturėjo virsti spektakliu?

Tegu ir padriką, bet savo atvirumu nenuspėjamą visumą, taip žavėjusią „Fantazijaus“ eskize, baigtame spektaklyje tarsi bandoma dirbtinai suklijuoti. Kadangi tiek dramaturgijos, tiek vizualumo (scenografijos autoriai Marija Olšauskaitė ir Jurgis Paškevičius) atžvilgiu siekiama išlaikyti spektaklio vientisumą ir nuoseklumą, į visumą sunkiai įsilieja vis pasikartojantys nemotyvuoti aktorių kvailiojimai, žaidimai ar utriruota vaidyba. Tuomet ir patys personažai tarsi „iškrenta“ iš šios visumos, o neišvengiamo beketiško laukimo (juokdario laidotuvės, princesės vestuvės) nuotaiką, kaip pagrindinę spektaklio atmosferą, nustelbia personažų „bėgimas“ paskui draminius įvykius. Toks paklusimas tradicinei siužeto linijai slopina tą buvimo, laukimo galimybę, kuri taip smarkiai buvo juntama „Fantazijaus“ eskize. Tiesa, režisierė abiem atvejais scenoje įkurdina gyvai spektaklio muziką atliekančią grupę „Kabloonak“ ir tai itin pagyvina ir prijaukina visą spektaklio erdvę, tačiau nesuteikia ansambliui teisės „dalyvauti“ veiksme įgarsinant, įkūnijant aktorius ar jiems antrinant.

Peršasi mintis, jog tąsyk lemiamą reikšmę įgijo neįpareigojanti erdvė, sukūrusi tokias pat laisvas, žiūrovo ir aktoriaus santykio nevaržančias aplinkybes. Nors per metus (nuo eskizo iki spektaklio) pasikeitė ir dalis aktorių - Agnę Šataitę pakeitė Miglė Polikevičiūtė, Kirilą Glušajevą - Mantas Vaitiekūnas, Elžbietą Latėnaitę - Rasa Jakučionytė, prisijungė keletas kitų, o Nedzinsko Fantazijus surado sau antrininką - Tomą Rinkūną, pirminę spektaklio nuotaiką bandyta prisiminti ir šiandien, tačiau groteskiška princesė dingo, liko vien egzaltuota kvaištelėjusi mergelė, Fantazijaus melancholija pavirto į savigailą, Sparko nuoširdumas staiga tapo visažinyste, o save šaržuojanti guvernantė - tiesiog naivuole. O galėjo būti nenušlifuotos, nenuspėjamos ir todėl gyvos mizanscenos, neišmoktas ir todėl dar girdimas tekstas, sutrikę ir todėl tokie artimi, su aktorių nuoširdumu sumišę personažai, ištįsęs, be pradžios ir pabaigos, bet tėkmę sugrąžinantis laikas, nesutelktas ir todėl nesukaustytas ir laisvas žvilgsnis. Nejau režisierė išties patikėjo juokdario mirtimi?

www.7md.lt

Recenzijos