Teatras seserų ir brolių scenoje

Vlada Kalpokaitė 2017 06 15 Kultūros barai, 2017 m. Nr. 5
Scena iš spektaklio „Trys seserys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Trys seserys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Три сестры, три сестры черно-бело-рыжей масти

В том далеком краю где не ходят поезда

Три сестры, три сестры разорвут тебя на части

Сердце вверх, ноги вниз, остальное что куда

«Аквариум». Борис Гребенщиков. 1995

Nenorėdama erzinti tų skaitytojų, kurie negirdėjo grupės „Akvariumas“ albumo „Navigatorius“ ir nesupranta rusų kalbos, bandau beveik pažodžiui išversti: „Trys seserys, trys seserys juodo-balto-ryžo plauko / Tam tolimam krašte, kur nevažinėja traukiniai / Trys seserys, trys seserys sudraskys tave į gabalus, / Širdis - aukštyn, kojos - žemyn, visa kita - kas kur“. Kodėl tekstą apie režisierės Yanos Ross spektaklį, pastatytą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, pradedu nuo šio (dabar sakytume, salsvo ir naivoko) muzikinio motyvo, kuris XX a. pabaigoje visam laikui „įsirašė“ į smegenis, imlias saldumui, naivumui ir žodžių abrakadabroms? Nes žodžių derinys „trys seserys“ mano sąmonę veikia visų pirma kaip jungiklis - „pasigirsta“ jaukiai drebinamas Boriso Grebenščikovo balsas ir sugrįžta pojūtis, kad viskas gražu, melodinga, kažin ko graudu ir ilgu, nors visiškai neaišku kodėl, bet ir nereikia jokio aiškumo. Niūniuojant užplūsta kiti prisiminimai - Eimunto Nekrošiaus spektaklio seserų stypčiojimas, jų balsai iš „ultra“ registro, kojos su veltiniais ir Algirdo Latėno gaurai. Iš dar kažkur, gal iš vaikystės atsiminimų išnyra per televiziją (ko gero, net nespalvotą ar bent jau labai blyškią) rodytos rusiškų spektaklių seserys su ilgomis suknelėmis, su skrybėlėmis. Sėdėdavo labai tiesiai ant pintų krėslų, žvelgdavo didžiulėmis akimis ir progiesmiu svajodavo: „Į Maaaskvąąą...

Sąmoningai nepriduriu, kad tai „visos mano kartos“ potyriai, ar kitų apibendrinimų, kurie tradiciškai įteisina tokio pobūdžio svarstymus. Nes tikra nostalgija vis dėlto lieka asmeniška ir neapsakomai sentimentali, kad ir kiek bendrų sąlyčio taškų aptiktume. Būtent tuo autentiškas praeities pojūtis, blyksnis, aidas susijęs su tikruoju dabarties pajutimu, tavo aktualija, kurioje irgi grūdasi garsai, vaizdai, kvapai, frazės, iškarpos, šukės, nuotrupos. Ir praeities, ir dabarties aktualijos turi bendrų bruožų (tiek banalių, tiek išskirtinių) su tuo, kas ilgainiui virsta bendrybėmis, tokiomis kaip: „mūsų laikai“, „post-kažko epocha“, „epocha prieš-kažką“, koks nors istorinis, estetinis ar socialinis -izmas. Tačiau turi ir tokių, kurių niekas niekaip neapibrėžia.

Man atrodo, vertingiausia, kas galėtų ištikti Yanos Ross „Trijų seserų“ žiūrovus, yra galimybė pastebėti, įžiūrėti, patirti ir atpažinti santykį tarp asmeniškumo duotybės ir sukonstruoto (ar bandomo konstruoti) bendrumo, tarp mano laiko ir mūsų laikmečio arba „laikų“ abipus scenos. Tokiems samprotavimams nuteikia nuostaba, kuri apima, įsibėgėjant spektakliui, ir stiprėja per visą pirmąją jo dalį, - tai eretiškas suvokimas, kad Čechovas vis dėlto nėra „mūsų amžininkas“ (kaip kad Shakespeare'as ir kiti chameleonai). Režisierė prieš premjerą aiškino norėjusi aktualizuoti „Tris seseris“, atsispirdama nuo pjesėje egzistuojančio socialiai angažuoto sluoksnio, pjesės tikrovės „matricai“ suteikdama mūsų laikų analogijas („tranzitinė“, laikina ir tam tikru atžvilgiu deklasuota Prozorovų šeimos padėtis, artumas karininkų luomui ir t. t.). Nepaisant to, kaip darniai ir logiškai šis sumanymas skambėjo prieš patekdamas į sceną, kaip nuosekliai spektaklio režisierė ir kūrybinė grupė ėmėsi jį įgyvendinti (pavyzdžiui, „natūrą“ rinko per teatrinį „plenerą“ tarptautiniame NATO batalione, Rukloje), netgi nepaisant to, kad tokia „Trijų seserų“ ar Čechovo kūrybos apskritai interpretacija nėra naujiena nei pačiai Yanai Ross, nei šiuolaikiniam (dievaži, nelabai ir šiuolaikiniam) teatrui, - visos aktualizavimo strategijos atrodė veiksnios tiek, kiek veiksnus butaforinis pramanytų armijų arsenalas. Kruopščiai tikroviškas, tačiau netikras, reikalingas tiek, kiek žaidimo atributas.

Nuo tos akimirkos, kai scenografės Simonos Biekšaitės pastatytame angare prasideda Irinos Prozorovos (Monika Bičiūnaitė) ritualinis gimtadienio balaganas su tortu, žodingais „giminių ir artimųjų sveikinimais ir judriais žaidimais“, bandai suvokti, kodėl koncepcijos lygmenyje taip tvarkingai surikiuoti šiuolaikiškumo atributai (daiktiškieji, kalbiniai, atmosferiniai ir kt.) be jokių pėdsakų nuslysta angaro sienomis ir pačiu spektaklio kūnu tarsi dvimatės mirgančios, iliuzinės projekcijos, likdamos bekūnės, kad ir kaip intensyviai mėgintų įsikūnyti? Kas šiame spektaklyje vis dėlto yra iš tikrųjų?

Įsitikinimas, kad vis dėlto yra, ryškėja po truputį, kai, įsibėgėjant spektaklio laikui, liaujasi mirgėti intensyviai ir agresyviai diegiama koncepcija (paradoksalu, tačiau tikrosios šių „Trijų seserų“ prasmės steigiasi atsietai nuo jos). Tada mintį, kad Čechovas nėra mūsų amžininkas, nes tai, kas jo kūrybą paverčia nuolat grįžtančiu kultūriniu archetipu, nesusiję su jokiais „laikais“ (gal nebuvo susiję netgi tuomet, kai „Trys seserys“ parašytos, nors galėtume „pripešioti“ daug kone publicistinių detalių ir vadinamųjų realijų), papildo mintis, kad Čechovas byloja apie Laiką, globalų ir kartu itin asmenišką, universalų ir intymų, prasiskverbiantį pro socialines kaukes, charakterius ir vaidmenis, sulyginantį scenos gyvenimą su gyvenimo teatru, steigiantį „santykius“ ir čia pat juos griaunantį.

Laiko srovė laisvai teka per trijų seserų, vieno brolio, penkių nemylimų-mylimų vyrų su dviem jų moterimis, vieno beveik tėvo, vienos tikros motinos bendrą buvimą scenoje. Trylikai aktorių, režisierei, scenografei, vaizdo projekcijų autoriui ir šviesų dailininkui nestinga drąsos būti vienu metu žmogiškai nuogiems (pavargusiems, kartais per daug patyrusiems, kartais per mažai supratusiems, naiviems) ir juoktis iš profesinių triukų, žongliruoti jais, vis netyčia (?) pametant kamuoliuką. Nelieka iliuzijų, kad čia regime vieną istoriją apie tris seseris ir jų nelaimingą meilę. Istorijų čia tiek, kiek žmonių yra scenoje (ar spektaklio afišoje), tiek, kiek šešėlių tie žmonės nešiojasi savyje. Manau, visi galime pridurti prie jų ir savąsias. Neverta jų aprašinėti - tai vis tiek neįmanoma, lai neįsižeidžia aktoriai. Kiekvienas iš jų gyvena savo „laikus“ ir Laiką, yra savų ir sceninių patirčių suma. Kalbu ne apie išpažintis, vaidybą ar nevaidybą - šios kategorijos atrodo net nesąžiningos, jose pernelyg daug pretenzijų ir to, kas griautų išties retą pasitikėjimą scenos partneriais, režisiere ir publika. Tikrai norisi, kad žiūrėdamas šį spektaklį galėtum keisti perspektyvą tarsi kino kameros akis, kad elgtumeisi pagal savo, o ne pagal vaizdų, projektuojamų ant sienos, valią. Tarkime, pasižiūrėtum į akis Rimantės Valiukaitės Marijai, kai ji to nenori, susivoktum, kokios mintys bėga Helenos Krasovskos (Vaiva Mainelytė) veidu, kuris tarsi šulinys atspindi debesų aptrauktą dangų arba nieką. Dar daugiau - norėtųsi padėti Irinai Prozorovai (Monika Bičiūnaitė) plauti grindis, išjungti Andrejaus Prozorovo (Marius Repšys) televizorių, pavertėjauti Rodei (Dainius Jankauskas), iš Tuzenbacho (Daumantas Ciunis) atimti ginklą... Kyla naivus, vaikiškas, gąsdinantis priklausymo, dalyvavimo ilgesys, galbūt todėl, kad scenoje svarbus ne veiksmas, o buvimas - labiausiai atpažįstamas, nes mes irgi gyvename ne veiksmuose ir scenose, nekuriame dramaturgijos ir santykių voratinklių, tiesiog esame įsipainioję juose kaip musės.

Kiekvienas turi savų nostalgijų ir aktualijų, priežasčių daryti atsispaudimus, sėdėti atsukus nugarą, šokti breiką ar apskritai beveik nieko neveikti scenoje. Vienam svarbu riaumoti Vysockį ir kimšti tortą, kitam - pasijuokti iš vaikystės prisiminimų apie chorą „Tau-mano-mamyte-pirmieji-pirmieji-žiedai“ ir priversti mielus vaikučius, kad dainuotų Rammsteinų Mutter. O dar kam nors pagaliau paaiškėja, ką turėjo omeny BG, dainuodamas apie tris seseris, kurios gali sudraskyti tave į gabalus. Išties gali. Tikėkimės, kad nenori.

Todėl svarbu pasakyti ir tai, kad Čechovas čia nėra ne tik „amžininkas“, jis nėra nei kultūros paveldo objektas, nei paminklas, nei apskritai tekstas, nes Yana Ross kartu su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi jį visiškai perrašė - „išvertė“ į 2017 m. kalbą ir perkėlė į dabarties tikrovę, pridėjo personažų, perskirstė monologus. Visos tekstinės operacijos vyko pasitelkiant jau minėtą drąsą ir jautrumą, kurio tenka linkėti ir žiūrovams, neinantiems į spektaklį be knygos tomelio rankose. Vis dėlto kilo minčių, kad būtų labai įdomu, jei Mindaugas Nastaravičius parašytų pjesę, o Yana Ross pagal ją pastatytų spektaklį apie tris buvusio sovietų karininko dukteris, likusias Lietuvoje - tokias, kokios jos iš tikrųjų galėtų būti, kokios jos iš tikrųjų yra Rukloje ar Visagine. Manau, jos to vertos.

O šios „Trys seserys“ pabandė kalbėti antraštėmis, kasdienybės vaizdais ir ženklais, bet pasakė, kad gelmėje yra daugiau tikrovės, pauzėje - daugiau laiko alsavimo, karnavalas gali būti šventesnis už eiseną aplink bažnyčią, mirtis - šviesesnė už viltį. Vadinasi, visi dar galime tikėtis, kad sulauksime geros pabaigos.

Recenzijos