Žalia atominė pievelė tarp dokumentikos ir teatro

Ramunė Balevičiūtė 2017 05 28 7 meno dienos, 2017 05 26
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Pirmoji mintis pažiūrėjus Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjerą „Žalia pievelė“ buvo tokia: „Koks įdomus turėjo būti kūrybinis procesas!“ Važinėti į Visaginą, ieškoti žmonių, kalbinti juos, kurti dramaturgiją, pagaliau įkalbėti tuos „paprastus“ žmones pasirodyti profesionalioje scenoje! To lietuvių teatre dar nebuvo. Vis dėlto galutinis rezultatas šiek tiek nublanksta prieš kūrybinį užmojį. Bet atliekant meninį tyrimą dažnai nutinka, kad procesas būna įdomesnis už rezultatą.

„Žalios pievelės“ idėja - puiki. Papasakoti apie, daugelio lietuvių įsivaizdavimu, mirusį miestą Visaginą ir jo žmones. Net neabejoju, kad po spektaklio ne vienam vilniečiui kilo mintis nuvažiuoti apžiūrėti šį miestelį, apie kurį su tokia meile kalbėjo jo gyventojai. Nedidaktiškai pagvildenti ekologijos temą, sugretinant eilinio Ignalinos atominės elektrinės darbuotojo asmeninius lūkesčius ir globalias planetos perspektyvas. Nenuostabu, kad spektaklį pristatančioje medžiagoje pirmieji minimi koncepcijos autoriai, kurie yra net keturi - LNDT meno skyriaus darbuotojai Rimantas Ribačiauskas ir Kristina Savickienė bei režisieriai Jonas Tertelis ir Kristina Werner. Iš tiesų idėja „Žalioje pievelėje“ yra svarbiausia, ir šiuo aspektu spektaklį laikyčiau vienu sėkmingiausių kolektyvinės kūrybos pavyzdžių Lietuvos teatre.

Tačiau šios išties originalios idėjos įgyvendinimas kelia šiokių tokių dvejonių. Kad savo asmenines istorijas scenoje pasakotų ir savo pozicijas išsakytų patys visaginiečiai - principinis spektaklio sprendimas. Apskritai dokumentiniame teatre dalyvaujantys „paprasti“ žmonės - jokia naujiena. „Žaliai pievelei“ tai neabejotinai suteikė nuoširdumo, trokštamo autentiškumo. Veikia vien žinojimas, kad scenoje matai „tikrą“ elektrinės darbuotoją ar „tikrą“ Visagino gyventoją. Kita vertus, reikia didelio režisieriaus meistriškumo ir įgūdžių, kad žinotum, ką daryti su ta „autentika“. Kiekvieno žmogaus pasirodymas scenoje apgalvotas: pradedant tekstu ir baigiant kostiumu (jų autorė Inga Skripka). Kai kuriems rastas ypač išradingas sprendimas, pavyzdžiui, elektrinės Pirkimų ir sutarčių skyriaus teisininkės Editos Spudytės ilgai tiradai apie absurdiškas viešųjų pirkimų procedūras. Atlikėjams padeda nesudėtingos kūrybinės komandos suformuluotos užduotys, pavyzdžiui, perstumdyti sovietmetį menančius baldus (scenografė Paulė Bocullaitė), užkloti juos plėvele, žingsniuoti tam tikra trajektorija. Šie veiksmai ne tik padeda neprofesionaliems aktoriams, bet ir kuria reikšminių asociacijų tinklą.

Tačiau režisieriai nesuvaldo vieno dalyko - mėgėjiško azarto būti scenoje. Galbūt tai buvo sąmoningas sprendimas, juolab, matyt, neatsitiktinai paminima, kad kinologas Gerdas Baltušis vaidina mėgėjų teatre, o laisvai samdomas IT specialistas Dmitrij Marčenko dar yra ir klounas. Tarp atlikėjų yra net Sankt Peterburgo valstybinio kultūros instituto absolventė. Žodžiu, gana artistiška komanda. Todėl jie ir nepraleidžia progos pavaidinti. Tokiomis akimirkomis pradedi galvoti, o kas būtų, jei šių žmonių istorijos būtų patikėtos profesionaliems aktoriams? Jei tiems žmonėms būtų leista ne tiesiogiai, o kitaip dalyvauti spektaklyje? Žinoma, turint omenyje lietuvių aktorių polinkį į žaismę ir improvizaciją, galėtų nutikti visaip, tačiau tikėtina, kad vaidybos profesionalai paradoksaliu būdu dokumentinius žmonių pasakojimus padarytų paveikesnius. Dabar visaginiečių - nepaprastai simpatiškų žmonių - pasirodymas spektaklyje vertingiausias kaip socialinis aktas.

Iš visų „Žalios pievelės“ atlikėjų išsiskiria nepriklausoma energetikos konsultantė, mokslininkė Helene Ryding, Nepriklausomybės pradžioje atvykusi į Visaginą konsultuoti jos darbuotojų elektrinės uždarymo klausimais. Jos pasirodymas scenoje santūriausias, bet kartu tiksliausias, be mėgėjiškos vaidybos priemaišų. Apskritai jos dalyvavimas spektaklyje nepaprastai svarbus, nes ji sukuria atsvarą kitų dalyvių pozicijai. Ryding pasako labai svarbią frazę: „Atominės energetikos saugumas - tai tikėjimo, ne mokslo sfera.“ Su ja niekas nesiginčija, nes niekas iš visaginiečių ir IAE darbuotojų nemąsto tokiomis kategorijomis. Jiems atominės darbo metai - tai jų arba jų tėvų jaunystė, jų miesto klestėjimas, sotus ir ramus gyvenimas. „Tikiuosi, elektrinę uždarinės iki mano pensijos“, - nuoširdžiai sako Violeta Janavičienė, IAE Pasiruošimo remontui ir užtikrinimo skyriaus specialistė.

„Man labai patinka kankorėžiai“, - rusų kalba „Žalią pievelę“ baigia Aleksandr Jermolajev, Radiacinės saugos skyriaus inžinierius. Pasakoja apie vieną spygliuočių rūšį, kuri daugintis gali tik po gaisro. Taip neprikišamai, lyg niekur nieko pateikiamas perspėjimas - ko gero, simpatiškiausias spektaklio bruožas.

www.7md.lt

Recenzijos