Žavaus alkanas neužjaus

Aušra Kaminskaitė 2017 05 17 dance.lt, 2017-05-15
Trupės iš Portugalijos „Jonas & Lander“ pasirodymas „Adorabilis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Trupės iš Portugalijos „Jonas & Lander“ pasirodymas „Adorabilis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Iš devynių spektaklių, parodytų per tris festivalio „Naujasis Baltijos šokis'17“ dienas, entuziastingiausių ovacijų susilaukė trupės iš Portugalijos „Jonas & Lander“ (šokėjai Jonas Lopes, Lander Patrick ir Lewis Seivwright) pasirodymas „Adorabilis“. Spektaklis, kurio inspiracija - neseniai mokslininkų atrasta nauja itin mažo aštuonkojo rūšis, kuri yra tokia miela, kad ją siūlyta pavadinti Octopus Adorabilis. Mokslo pasaulyje taip būtų nukrypta nuo normų, nes rūšis būtų pavadinta remiantis ne objektyviu fiziniu požymiu, o subjektyviu įvertinimu. Vandens gyventojo žavesys ir jį slopinantis žmonių ginčas dėl jų pačių susigalvotų taisyklių įkvėpė tris vyrus sukurti aštunkojų šokį, o drauge su juo - naują realybę, kurią galima būtų vadinti „diskoteka gelmėse“.

Vilniuje publikos reakcija į spektaklį „Adorabilis“ paneigė mitą, esą žmonės nemėgsta šiuolaikinio šokio, nes jo nesupranta. Kažin, ar didelė dalis plojusių ir šūkavusių galėtų pasakyti, apie ką buvo spektaklis - net patys kūrėjai teigia nesiekę atskleisti jokios problematikos, ji natūraliai išsivystė kūrybos procese. Publiką galėjo sužavėti paprasčiausias atpažįstamumas, šokėjams įkūnijant plačią vandenyno florą - minėtus žaviuosius aštuonkojus, žuvytes, jūrų arkliukus ir dar eilę rūšių, kurių kiekviena kuriama asociatyviai - netiesiogiai mėgdžiojant gyvūnų judesius, bet kuriant tokį įspūdį, kokį paprastai kuria vandens gyventojai (na, ir šuo - sunku pasakyti, iš kur spektaklyje atsiranda šuo, bet dėl jo amžino sukinėjimosi aplinkui pradeda atrodyti, jog viskas vyksta nebe jūros dugne, o akvariume, aplink kurį ir laksto keturkojis). Slidumas, glitumas, tekėjimas - visa tai egzistuoja spektaklio pasaulyje. Tik šie žodžiai skamba kur kas lyriškiau negu yra iš tikrųjų, nes visi šie „glitėsiai“ tarpsta ne ramiame vandenyje, o povandeninėje diskotekoje su aranžuota Niki Minaj muzika, šviečiančiomis grindimis (kurios nušvinta arba užgęsta ant jų atsistojus) ir rožinėmis puskojinėmis bei sidabrinėmis žvynų ir čiuptuvų raštų tamprėmis. Čia žiūrovas gauna signalą, kad neverta specialiai ieškoti kažko gilaus, nes giliau nei vandenyno dugnas jau nebus.

Žavingai atrodo šokėjų sprendimai, bandant žmogaus kūną paversti roplio ar žuvies kūnu. Toks bandymas sukurti žmogui nebūdingą, tačiau, kaip pabrėžė diskusijos po spektaklio moderatorė Kristina Steiblytė, gamtoje gimusį, prie aplinkos pritaikytą judėjimą, nėra didžiausias iššūkis norint atkurti gamtos sukeltą įspūdį. Judėdami povandeniniame pasaulyje, gyviai nuolat patiria vandens spaudimą ir pasipriešinimą, tuo tarpu žemės gyventojams tai suvokti sunku, nes didžiausias pasipriešinimas normaliomis sąlygomis yra stipresnis vėjas žvarbų rudenį, kuris judėjimą varžo visai kitaip nei tai daro vanduo. Aišku, tai, kiek vargų pereina šokėjai, kol sukuria įtikinamą situaciją, neturėtų labai rūpėti, ir kalbama apie tai ne dėl to, kad visi vargai būtų tarsi matęsi scenoje. Atvirkščiai - akivaizdu, kad patys kūrėjai linksminasi šokdami vandens gyventojų šokį (patys diskusijoje teigė, kad sprendimai atėjo natūraliai, nieko specialiai nespaudžiant ir nesitikint).

Spektaklio ironijai ir absurdui kurti šokėjai pasitelkia dar keletą detalių. Viena jų - minėtas apvalus akvariumas, kuriame greta dviejų žuvyčių puikuojasi ir šampano butelis. Akvariumas čia labiausiai pasitarnauja kaip muzikos instrumentas (nors sceninė aplinka nurodo pop muzikos klubą, patys atlikėjai dainuoja tik klasikine maniera, o vienas akompanuoja braukdamas drėgna ranka per akvariumo kraštą) ir kaip žiūrovų šiurpinimo priemonė - Jonas Lopesas keletą kartų geria vandenį iš akvariumo, o kartą iškelia iš jo žuvytę, kurią kiek palaikęs viršuje numeta atgal į akvariumą. Gyvūnų kankinimas? Ne, nes vietoj tikrų žuvyčių naudojamos robotinės. Antrasis elementas - galinėje scenos sienoje iš aukštai šviečianti akies projekcija. Animacinė akis visą spektaklį stebi „vandens pasaulį“, kartais gąsdindama aštuonkojus, kartais juokindama publiką. Galiausiai, dideliam žiūrovų džiaugsmui, nuo parterio viršaus į sceną palube pradeda skristi radijo bangomis valdomas pripučiamas ryklys, kurio visos trys žuvelės laukia atsiklaupę ir giedodamos trijų balsų melodiją. Jų likimas bus nuspręstas stipresniojo - ryklio, kuris pasiekęs sceną pakyla į viršų tiesiai priešais projektorių ir pats tampa ekranu. Tiksliau, pats tampa akimi ir aštuonkojų gyvenimo trukmę lemsiančiu Dievu - blizgančiu ir pripildytu oro. „Dievas yra tarsi ryklys / Kuris už mus atsakingas, spėju“, - spektaklio atomazga jau buvo atskleista spektaklio anotacijoje.

Spektaklio „Adorabilis“ sėkmę neabejotinai lėmė ne tik šokėjų drąsa, bet pirmiausia profesionali jų technika, kurią šokėjai gali pritaikyti patiems įvairiausiems sprendimams. Iki šiol sunku suvokti, kaip paskutinėje scenoje šokėjai klūpėdami ir greitai į šonus judindami kojų pėdas tuo pačiu metu dainuoja klasikine maniera, kaip pastatytu balsu neužsikirsdami traukia vientisas balses. Galbūt tai tėra šoko būsena, apėmusi suvokus, kad dabar jau tik nuo visa reginčio ryklio alkanumo ir pastabumo priklausys trijų dieviškai žavių aštuonkojų gyvenimo trukmė.

Recenzijos