Nepopuliari senatvė

Aušra Kaminskaitė 2017 05 17 dance.lt, 2017-05-14
Anne Katrine Haugen ir Liv Hanne Haugen, įkūrusios „Haugen Productions“,  spektaklyje „Seserys po 11 metų“ senatvės temų nedramatizavo. Rengėjų archyvo nuotrauka
Anne Katrine Haugen ir Liv Hanne Haugen, įkūrusios „Haugen Productions“, spektaklyje „Seserys po 11 metų“ senatvės temų nedramatizavo. Rengėjų archyvo nuotrauka

Prieš kiek daugiau nei metus viena pažįstama moteris papasakojo apie jos ir dar keleto aktyvių žmonių idėją sukurti Vilniuje namus, kurie būtų skirti šeimų neturintiems senatvėje mirštantiems žmonėms. Tokiuose namuose galėtų apsigyventi savimi pasirūpinti nebegalintys seni žmonės, čia jie pasiruoštų oriai pasitikti mirtį. Idėja didelio palaikymo nesusilaukė ir kaip viena to priežasčių man buvo įvardintas faktas, kad senatvės ir mirties temų mūsų visuomenėje dažnai vengiama. Savižudybės, palikti vaikai, onkologiniai ligoniai (ypač vaikai), benamiai gyvūnai - visos šios skaudžios temos spaudoje ir televizijoje pristatomos kur kas dažniau nei, tarkim, mirštantys vieniši seneliai. Yra tekę girdėti, kad net ir televizijose skelbiamose akcijose vaikai ir gyvūnai pritraukia nepalyginamai daugiau labdaros nei seni žmonės.

Priežastims nustatyti skirtų tyrimų atlikti neteko, tačiau remiantis žmogiška logika, galima numanyti, jog jos glūdi vilties buvimo/nebuvimo klausime. Daugybę žmonių vilioja idėja, jog jie gali kažką išgelbėti - galbūt vaikas, kurio gydymui buvo paaukoti pinigai, kažkada taps žymiu mokslininku, rašytoju, atradėju. Kaip smagu pamatyti pievoje lakstantį keturkojį ir žinoti, kad esi prisidėjęs prie to, kad jis dabar gali nevaržomas džiaugtis gražia diena. Su seneliais viskas kitaip - tiek jie patys, tiek aplinkiniai žino, kad greitai ateis pabaiga ir ją galima nutolinti tik labai nedideliam laikui. Be to, tokie žmonės paprastai būna nuveikę svarbiausius dalykus - karjeroje pasiekę viską, kam užteko ryžto ir noro, sukūrę šeimas, užauginę vaikus, galbūt palaidoję sutuoktinį. Tad tarsi nėra į ką investuoti. Nekalbant jau apie tas situacijas, kai seni žmonės patys nebegali nueiti iki parduotuvės ar pasigaminti valgyti ir tampa arba manosi tapę našta jaunesniems giminaičiams.

Antrąją „Naujojo Baltijos šokio'17“ dieną iš Norvegijos atvykę dvi į šeštąją dešimtį įžengę šokėjos seserys (Anne Katrine Haugen ir Liv Hanne Haugen, įkūrusios „Haugen Productions“) atvežtame spektaklyje „Seserys po 11 metų“ senatvės temų nedramatizavo. Stebint jų darbą mintys apie senatvės sunkumus aplankė vos keletą sekundžių. Pamąstymai atsirado vakarinės diskusijos Menų spaustuvėje metu, kai viena iš seserų retoriškai paklausė, kodėl įpratę padėti žmonėms ateiti į pasaulį (give birth) mes nesame įpratę padėti iš jo išeiti (give death)? Tęsdama temą šokėja kalbėjo apie tai, kad Norvegijoje tyrimų duomenimis aštuoni iš dešimties senų žmonių norėtų numirti namuose, bet namuose numiršta tik du iš dešimties.

Seserys Haugen dokumentinį šokio spektaklį kuria remdamosis į savo mirusios motinos šeimos narių situacijas. Liv Haugen buvo septintas vaikas devynių vaikų šeimoje (aštuonios mergaitės ir jauniausias berniukas). Spektaklio kūrimo metu (2014 m.) gyvi buvo likę 6 vaikai iš 9 - mirė dvi vyriausios seserys ir septintasis vaikas - šokėjų motina. Vyriausiai likusiai seseriai 2014-aisiais buvo sukakę 95-eri, o jauniausiam broliui - 82-eji. Ruošdamosis spektakliui šokėjos lankėsi savo tetų ir dėdės namuose, kalbėjo apie mirusią mamą, senatvę, artėjančią mirtį. Filmuotas šių vizitų ištraukas, pertraukiamas gyvai atliekamų šokio intarpų, kūrėjos rodo publikai spektaklio metu.

Išeities tašku spektaklyje tampa skaudi patirtis - sunki motinos liga, pareikalavusi didžiulio dukterų rūpesčio ėjimo į mirtį laikotarpiu. Scenoje apie paskutines motinos gyvenimo akimirkas pasakojama nuo lubų nuleistų virvių metafora, stojantis ir vėl gulantis ant grindų. Tai, kas vyksta vėliau, galima vadinti šokėjų pasirinkta terapija, bandant suvokti, kas iš tiesų yra žmogaus mirtis, ar tai vienareikšmiškai liūdnas reiškinys ir kaip mąsto žmonės, suvokiantys, jog svarbiausi jų darbai nudirbti ir belieka ilsėtis bei laukti mirties. Kaip jau minėta, spektaklį formos prasme galima išskirti į dvi dalis - šokio/gyvo veikimo bei vaizdo projekcijose rodomų pokalbių dalis. Tačiau tematiškai mizanscenos sudėliotos taip, kad viskas keičiasi palaipsniui, be loginių šuolių - šokiu išreiškiamą moterų prisirišimą prie motinos (kurį simbolizuoja ir nuo dangaus į žemę besileidžiančios virvės; jas šokėjos tempia žemyn tiek, kiek gali, kol galiausiai paleidžia) keičia „terapiniai“ vizitai į mamos seserų ir brolio namus. Spektaklis „Seserys po 11 metų“ tampa pavyzdžiu, kaip sėkmingai suderinti dokumentinę medžiagą su menine išraiška, nepaisant skirtingo šių reiškinių pobūdžių ir tikslų.

Seserys Haugen scenoje „iššoka“ skausmą, pasimetimą ir neviltį. O viltį spektakliui atneša būtent link šimtmečio artėjantys jų giminaičiai, kurie savo pasakojimais įrodo, jog ir devyniasdešimtmečių gyvenimas yra gyvenimas. Viena teta džiaugiasi, jog iki šiol nėra turėjusi rimtų ligų, kita, atsiremdama į vaikštynę, teigia, kad dar geba puikiai judėti, dar viena sako, jog jai svarbiausia numirti netikėtai ir nekankinti aplinkinių, o ketvirtoji pašmaikštauja nesanti tikra, ar jos vyras danguje labai norės vėl su ja susitikti. „Jaunasis“ dėdė tuo tarpu kasdien sportuoja ir daug juda, kiek pasijuokdamas iš savo bendraamžių, nusprendusių amžiams atsisėsti į užtarnautą poilsį supamojoje kėdėje. Gražu, kad kiekvienas jų teigia nejaučiantys mirties baimės. Žinoma, sunku patikrinti, kaip yra iš tikrųjų - išgyvenimo instinktas yra pats stipriausias. Tačiau čia džiugina tai, kad mamą palaidoję seserys savo tetose atranda džiaugsmą kiekviena gyvenimo akimirka bei mirties, kaip etapo pabaigos, sampratą.

Simboliška, kad į tokios tematikos spektaklį susirinko palyginti nedaug žmonių (spektaklis rodytas šeštadienio vakarą) - tarsi įrodymas, kad senatvės ir mirties senatvėje temos žmonėms yra arba neįdomios, arba nemalonios. Vis dėlto dauguma žmonių turbūt mieliau sulauktų tos nemalonios senatvės, nei paliktų pasaulį būdami jauni ir turėdami vilčių bei planų. Kita vertus, tiems patiems žmonėms turbūt būtų sunku atsakyti, ar jie mieliau mirtų pirmi ir nepatirtų artimo mirties skausmo, ar verčiau pirma palaidotų savo giminaičius bei draugus, kad išeidami jau tikrai nebeturėtų ko gailėtis ir už ko laikytis. Tik būtent šiuo klausimu niekas jų nuomonės ir pageidavimų neklausia.

Recenzijos