Šokio dieną šokti

Kristina Steiblytė 2017 04 28 menufaktura.lt
Slaugė (Inga Šepetkaitė) ir Aleksėjaus žmona (Augustė Pociūtė). OKT archyvo nuotrauka
Slaugė (Inga Šepetkaitė) ir Aleksėjaus žmona (Augustė Pociūtė). OKT archyvo nuotrauka

aA

Balandžio 29 d. - tarptautinė šokio diena. Ta proga galima ne tik patiems šokti, bet ir galvoti apie šokį. Kad, ir pavyzdžiui, gražiausią, įdomiausią ar labiausiai gyvenime sujaudinusį šokį. O jei tokio šokio matyti neteko, galima eiti į teatrą, kur, pavyzdžiui, spektaklyje „Šokis Delhi“ Oskaras Koršunovas su savo išugdytais aktoriais, kompozitoriumi Gintaru Sodeika ir Random Heroes scenografija papasakos apie šokį, pavadinimu Delhi.

Atkaklesni teatro lankytojai apie šį šokį jau girdėjo prieš keletą metų, kai tą pačią Ivano Vyrypaevo pjesę VDU teatre režisavo Agnius Jankevičius. O kai kas gal net matė ir pagal šį tekstą sukurtą filmą. Tad visi tokie žiūrovai jau žino ir kaip skirtingai bus nupasakojamas pats šokis, ir kaip neišvengiamai cikliškai atsikartojančioje realybėje nuolat susitiks ir susijungs pagrindinių veikėjų gyvenimai ir mirtys. Tad jiems, žinantiems, šis „Šokio Delhi“ variantas gali būti įdomus kaip nauja tos pačios kombinacijos interpretacija.

Ir vis dėlto Oskaro Koršunovo interpretacija nėra netikėta. Ji netgi itin artima filmui. Berdami tekstus, aktoriai pasakoja personažų santykių istorijas - kas ką myli, mylėjo, kaip supranta šokį ir savo nuolat stebimus, negyvenamus, vengiamus ar, priešingai, viską užvaldančius jausmus. Taip svarbiausiu, jei ne vieninteliu, spektaklio veiksmu tampa kalbėjimas ir niekaip nesibaigianti ekspozicija. Tarsi niekaip nepradedamo, neišdrįstamo gyventi gyvenimo metafora. O tai metaforai ryškėjant, spektaklio epizodus atskiriančiuose gyvuose paveiksluose skambanti „Hare Krišna“ mantra kompozitoriaus Gintaro Sodeikos sumanymu papildoma vis aršesniu ritmu. Ir tai jau nebe Katerinos (akt. Ugnė Šiaučiūnaitė) nupasakotas, visiems mūsų judesiams akompanuojantis širdies ritmas. Toks agresyvus ritmo kalimas sakomus tekstus apie meilę, vienį su pasauliu, susitaikymą su skausmu ir paleidimą perkelia į tarpinę būseną tarp nuoširdumo ir ironijos.

Tokioje tarpinėje stadijoje yra ne tik spektaklio personažai. Ir pats OKT, regis, dabar yra neaiškioje būsenoje. Teatras tarsi ir keičia veidą, režisierius tarsi ir eksperimentuoja daugiau dirbdamas su aktoriais, kurdamas artumą su žiūrovais. Kai su tuo scenoje tvarkosi patyrę ir jau ne kartą su šiuo režisieriumi dirbę aktoriai, yra smagu matyti, kas ir kiek jiems sekasi. Bet stebėti dar tik pradedantį jaunimą, bandantį išsikapanoti iš personažų santykių, santykių su personažais ir publika - sunku. Taip ir žiūrovai verčiami atsidurti tarpinėje būsenoje - tarp įsijautimo ir atsiribojimo, tarp empatijos ir nusivylimo, tarp teatro meno ir teatro buities.

Apskritai sprendimas rinktis medžiagą, siūlančią ne veiksmą, o jo neprasidėjimą, ir duoti ją jauniems, mažai patirties turintiems aktoriams, atrodo kiek nesąžiningas jų atžvilgiu. Ir ne tik dėlto, kad tai sudėtinga užduotis net ir brandiems artistams. Toks sprendimas lemia, kad skirtingų kartų moteris turi vaidinti bendraamžės. Nors Kamilei Petruškevičiūtei tokia užduotis tenka nebe pirmą kartą, ji kartu su Paulina Taujanskaite, vaidindamos panašaus amžiaus, gerokai už Ugnės Šiaučiūnaitės personažą vyresnes moteris, atrodo keistai - tarsi „Šokis Delhi“ būtų dar vienas aktorių atsiskaitymas, dar vienas baigiamasis darbas (o jų OKT repertuare jau yra ne vienas). Taigi čia bene labiausiai pasisekė slaugę vaidinančiai Ingai Šepetkaitei - didžiąją spektaklio dalį ji beveik nekalba, tad turi laiko ir erdvės kurti santykį su kolegų personažais ir dėl to beveik viso spektaklio metu yra pati įdomiausia. Arba tik paskutinėje istorijoje pasirodančiai Augustei Pociūtei, kuri scenoje nespėja nuveikti nei nieko išskirtinai gero, nei blogo.

Sunkiausia čia Ugnės Šiaučiūnaitės ir Kęstučio Cicėno duetui. Įsimylinti, mylėti bijanti ar tik mirtyje susitinkanti, karminiais ryšiais susieta jų vaidinama Katerinos ir Aleksėjaus pora savo santykiu turėtų padėti suprasti ir pačių kūrėjų požiūrį į išsakomas mintis. Bet kol kas šis pas de deux dar tobulintinas. Atsidūrus taip arti žiūrovų, kaip yra šie aktoriai, kiekvienas rankos ar antakio kryptelėjimas matomas, kiekviena nuslydusi intonacija girdima, tad norisi, kad pagrindiniai duetai būtų atlikti nepriekaištingai. Kol kas „Šokyje Delhi“ taip nėra. Kita vertus, to reikalauti iš šių aktorių neatrodo teisinga. Ir net kyla mintis, kad taip sumanyta tyčia - gal spektaklis jauniems aktoriams ir turi būti per sunkus, kaip ir mums visiems gyvenimas. Kaip bandymas kartoti savo mantrą, kažkur netoliese visu garsu skambant svetimai muzikai. Bet net ir tokiu atveju toji scenoje skambanti mantra, kad ir kokia pažįstama, netampa sava. Ir gyvenimas scenoje taip pat lieka ne tik neįvykęs, bet ir svetimas. Pakibus tokiame tarpe žinoti ką nors tikro apie „Šokį Delhi“ atrodo neįmanoma. Gal tik tiek, kad vis dėlto tarptautinę šokio dieną apie jį negalvočiau. Daug mieliau šokčiau.

Recenzijos