Čechovas pasaulio pakrašty

Nina Karpova 2017 04 13 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Trys seserys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Trys seserys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Rusijoje leidžiamo žurnalo „Teatr“ apžvalgininkė Nina Karpova recenzuoja Yanos Ross režisuotą premjerą „Trys seserys“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Imdamasi „Trijų seserų“, Yana Ross radikaliai perdarė pjesę, išplėšdama ją iš jaukaus XIX amžiaus ir nusiųsdama į XXI amžiaus karinę bazę pasaulio pakraštyje. Ir pakraštys čia - labiau ženklų ir prasmių, nei geografinė sąvoka. Spektaklyje A. Čechovui būdinga intonacija netenka savo santūraus skambesio. Apmąstydama tragišką vaikų lemtį atsakyti už tėvų poelgius, režisierė neužjaučia nei vaikų, nei tėvų. Y. Ross kuria spektaklį iš žiūrovams pažįstamų šiuolaikinės istorijos elementų. Atnaujintoje A. Čechovo erdvėje pučiamųjų orkestrą keičia kita muzika - tarsi linkėjimai iš tolimos maskvietiškos vaikystės čia skamba V. Vysockio dainos.

Galbūt generolas Prozorovas taip ir nespėjo susitvarkyti gyvenimo, o gal buvo kitų priežasčių, bet šio spektaklio erdvėje nėra įprastų jaukių namų. Gyvenimas sutraukiamas iki didžiulio angaro, pastatyto talentingos Simonos Biekšaitės. Čia - ir karininkų valgykla, ir klubas. Netvarkingo gyvenimo elementai pasitarnauja atviram stilistiniam pjesės supaprastinimui, ko ir siekia režisierė. Pagaliau A. Čechovo herojai iš idealių veikėjų tapo realiais. Jie valgo ir geria iš plastikinių indų - tai dar vienas ženklas, nukreipiantis į dabartį. O tai, kad gimtadienis švenčiamas ne prie bendro stalo, tik pabrėžia kiekvieno asmeninę laisvę. Konvejeriu važiuojantis didžiulis tortas ir dovanų dėžės, o vėliau lagaminai su ryšuliais yra padidinami ir realiu laiku rodomi didžiuliame ekrane - visa tai irgi yra ženklas, tik jau teatrinio laiko.

Greta kitų svarbių įžvalgų, režisierė atkreipia dėmesį ir į lingvistinius pjesės ypatumus. Spektaklyje karininkai yra skirtingų Šiaurės Atlanto aljanso valstybių atstovai - amerikietis, lenkas, vokietis, lietuviai. Jų šneką skirtingomis kalbomis, reikalaujančią vertimo į lietuvių kalbą, visada supranta seserys ir Andrėjus. Ne visada susikalbanti karininkų bendruomenė dialogą keičia žaidimu, nereikalaujančiu žodžių. Žaidimas suartina, padeda tapti atviriems, kasdienybę paverčia improvizuotomis šventėmis, kurių negali sugadinti nei sprogimai, nei įprastas pabūklų akompanimentas. Per pertrauką ekrane pasirodysiantis gaisras atkreips tik publikos dėmesį. „Trijų seserų“ herojai jau priprato prie kataklizmų. Vieną katastrofą ryt pakeis kita. Čia viskas kartu - karas ir šventė. Viskas laikina ir nepatikima. O Čebutykinui ištarus, kad išėjęs į pensiją jis atvažiuos čia nugyventi savo dienų, ši atsitiktinė A. Čechovo frazė įgaus gilią prasmę.

Pabrėždama, kad „Trys seserys“ yra lietuviškas tekstas, o ne laisvas perkėlimas į Lietuvos kontekstą, Yana Ross „priaugina“ seserų biografijas prie naujos gyvenamosios vietos. Į A. Čechovo pjesę organiškai įsilieja nauji personažai - Veršynskio žmona (veikėjų pavardės pakeistos, pritaikant jas naujai suteiktoms tautybėms), jo uošvė. Žiūrovų dėmesio traukos centras, buvusi muzikos mokytoja Maša, pamažu prasigeria. Irina dirba virėja, Olga, kaip ir dera, - mokytoja. Joms nereikia finalinių monologų, nes apie darbą jos ir taip viską žino. Visos trys, jau seniai nebe mielos merginos, o gyvenimo vėtytos ir mėtytos reflektuojančios moterys, jos netelpa į visuomenei įprastus rėmus. Tragiško plano klounė ir juokdarė Maša (akt. Rimantė Valiukaitė) - staigiai užsiplieskianti būtybė, galinti sprogti bet kurią akimirką. Graži, protinga, ciniška ji čia neria į gyvenimą stačia galva, čia nepastebimai dingsta, išlaisvindama sceną nuo savęs pačios. Jos kasdieniai išsišokimai baigiasi klounada, sudarančia jos nelinksmos būties fabulą. Ji tokia laisva, kad akimirksniu teškia į veidą visas nuoskaudas, kaip vaikystėje pradėdama muštynes su jaunesniąja seserimi. Jos ir neprotingo, daugžodžiaujančio, plepaus Veršynskio istorija baigiasi ne ašaromis, o kruvinu bučiniu, išliejant visą sukauptą tulžį. Žodžius apie šviesią ateitį pakeis dviejų ištekėjusių moterų, Mašos ir amžinai nėščios Andrėjaus žmonos, vėjavaikiška dvikova, įsiplieskusi dėl sesers mestos vestuvių puokštės.

Realistiškumas spektaklyje persipina su teatrališkumu, ekrane kartu rodomas ir vyksmas esamuoju laiku, ir kadrai iš kino kronikų. Algirdo Gradausko sukurtos vaizdo projekcijos, papildydamos siužetą simboliais ir metaforomis, suteikia jam daugiau svorio. Abiejų veiksmų pradžioje jos labiau pasakoja ir dažniau tarnauja kaip fonas. Artėjant pabaigai, vyksmo optika kinta. Ekranas tampa papildoma teatro aikštele, kai teatrinės iliuzijos režisierei nebepakanka. Pirmo veiksmo finalinėje scenoje su svetimu kūdikiu likęs Teodoras Kulyga ir vietos sau nerandanti Veršinskio žmona atsitiktinai lieka dviese. Ir, mušant kurantams, jie pasveikins viens kitą Naujųjų metų proga, pasibučiuos ir ramiai išsiskirstys. Scenoje įsižiebs fejerverkas, ekrane pasirodys jo atspindžiai, kurie, gesdami, taps degančiu apskritimu ir pavirs į nulį - zero.

Yana Ross atsisako senosios rusiško matriarchato tradicijos, suteikdama galimybę atsakyti už savo sužlugdytą gyvenimą ne Natašai (čia - lietuviškai Nomedai), o seserims ir Andrėjui, kuris, taip ir netapęs profesoriumi, lošia, valgo, dauginasi, tunka. Jo smukęs sąmoningumas atpažįstamas ir suprantamas. Jis nulemtas gyvenimo sąlygų ir sumažėjusių interesų. Kaip ir „mokytojūkštė“ Olga, pilka baili pelė, iš inercijos vis dar auklėjanti jau seniai užaugusius brolį ir seseris. Tai ji taip užknis brolį, kad jis ves pirmą pasitaikiusią puošeivą. O juk ji su seserimis laikė jį ta gelbėjimosi valtimi, turėjusia juos visus nuplukdyti į nuostabiuosius tolius.

Yana Ross kuria spektaklį, atkreipdama dėmesį į pačias nereikšmingiausias detales. Neiliustruodama kareivių gyvenimo, ji taip sudėlioja įvykių seką, kad čionykštės būties įstatymus galima apčiuopti. Ji sukuria be trikdžių dirbantį, sustyguotą aktorių ansamblį, kurio kiekvieną narį norisi apžiūrėti atskirai. Ji rodo aktorius stambiu planu, kuria likimus, o veidai matomi ekrane. Išnyra visos kartõs, negalinčios pakeisti nei istorijos, nei savo pačių likimo, portretas.

Antru (arba pirmu, ne eiliškumas čia svarbiausia) dėmesio traukos centru po Mašos tampa jauniausioji sesuo Irina. Monika Bičiūnaitė vaidina ne jauną, o išmintingą, iliuzijomis nebetikinčią moterį. Šioje pjesės versijoje jos sužlugdytas gyvenimas - kaina už praeitį ir ateitį. Ji prisiima tėvo kaltę ir kaltę dėl jaunikio mirties. Iš visų seserų ji vienintelė pasiryžusi išvažiuoti toli, į nežinomą Bavariją su nemylimu žmogumi. Nuolat dėvinti sportinę aprangą, dalykiška ir susirūpinusi Irina, paskutinę akimirką užsitrauks ant tų treningų vestuvinę suknelę, kurios taip ir nespės iki galo užsisegti. Finalinį monologą pakeis nusivylimo šokis, po kurio ji paliks sceną kartu su taip ir neįvykusių vestuvių šventės svečiais. O pistoletą laikančio barono Tuzenbacho veidas ekrane bus rodomas vis stambesniu planu. Yana Ross nelinkusi palikti beprasmių daugtaškių - ji baigia pasakojimą herojaus savižudybe. Gal tai ir žiaurus finalas, tačiau leistinas. Nors ir dvikovoje, bet A. Čechovo pjesėje barono gyvenimas taip pat nutrūksta.

Iš rusų kalbos išvertė Andrius Merkevičius

http://oteatre.info/chehovskij-vystrel/

Recenzijos