Alternatyvus diskusijų teatras

Aušra Kaminskaitė 2017 04 06 7 meno dienos, 2017 03 31
Šelterio atidarymas. Rengėjų nuotrauka
Šelterio atidarymas. Rengėjų nuotrauka

Vasario pabaigoje pranešta apie naujos erdvės menininkams - Šelterio - atidarymą laikinojoje sostinėje. Vienoje iš suremontuotų Kauno kultūros centro „Tautos namai“ erdvių įsikūrę teatro trupės „Teatronas“ nariai naują salę pakrikštijo Šelteriu. Prasmės atžvilgiu (angl. shelter - pastogė, užuovėja, prieglobstis) tiksliau nesugalvosi - kūrėjai skelbiasi priimsią alternatyvių scenos meno kūrinių autorius, tikėtina, nerandančius vietos kitose Kauno erdvėse, o ir pati salė įsikūrusi praktiškai pastogėje. Viešųjų ryšių atžvilgiu svarbu ir tai, kad kur kas patraukliau skamba „eime į Šelterį“ nei „susitiksim kultūrnamy“.

Bus įdomu sužinoti, kam būtent teatronistai kurs alternatyvą. Kol kas pranešimuose spaudai sakoma, jog Šelteris taps erdve „spektakliams, kurie neįtelpa į kitų teatrų repertuarus“. Iškart kyla klausimas - ką tai reiškia? Vieni neįtelpa dėl kažkam neįtikusios formos ar temos, kiti - dėl prastos kokybės, galiausiai - alternatyvių, nekomercinių idėjų paprastai turi ir žymūs menininkai, kuriantys didžiosiose scenose. Kol kas alternatyvumo kriterijai nėra aiškūs. Reikia tikėtis, kad pati trupė apsibrėžė ir tikslingai formuos konkrečios alternatyvos kryptį, atmesdama asmeniškumus, bet ir nepriimdama bet ko.

Pirmosiomis atverto Šelterio savaitėmis pats „Teatronas“, tiksliau - trupės režisierius Gildas Aleksa, pristatė dvi premjeras, kurios iš dalies galėtų pradėti brėžti gaires minėtai alternatyvai. Iš asmeninių patirčių sudėliotais tekstais paremtą „Pasimetimą“ ir pagal Patricko Süskindo novelę pastatytą spektaklį „Balandis“ jungia minimalizmas, aktorių improvizacijos laisvė ir žiūrovų nuo aktorių griežtai neatribojanti aplinka. Šelteris - tai ilga salė šviesiu parketu ir dar šviesesnėmis sienomis, kurią galima transformuoti pagal poreikius - palikti ilgą sceną, „atkirsti“ pusę erdvės žiūrovams skirtomis pakylomis; ateityje, matyt, pamatysime dar daugiau transformacijų. Salė nedidelė, jauki, žiūrovų vietos nėra itin patogios, tačiau minkštos kėdės tokioje aplinkoje būtų nesusipratimas. Šelterio atmosfera iš tiesų yra alternatyvi daugumos teatrų atmosferai - vaidybos aikštelė ir žiūrovų erdvė nėra atribotos, negalioja ketvirtosios sienos principas, o spektakliuose kuriami personažai ne psichologizuojami, bet pateikiami kaip atitinkamų visuomenės grupių arba žmonių bruožų ženklai. Todėl menine prasme ne itin įspūdingi spektakliai įgyja vertę kaip akstinas diskusijoms ir svarstymams spektakliuose keliamais klausimais (prieš seksualines mažumas nukreiptas fanatizmas, depresija sergantys žmonės, etc.), apie ką kalbėti nesigėdijant kol kas nėra savaime suprantama.

Vasario 24 d. teatronistai pristatė „Pasimetimo“ premjerą. Menininko pokalbis su psichologe, jo susidūrimas su aktoriumi, nesuprantančiu, ko iš jo reikalauja režisierius, homoseksualas, patekęs į jį pagydyti pasiryžusios moters rankas (kone siaubo scena, primenanti situaciją S. Kingo „Mizerėje“), apie depresiją kalbančio žmogaus monologas, - tokios dalys sudaro spektaklio dramaturgiją. Pirmus tris siužetus jungia ne tik personažai, bet ir bendra problema - žmonių nesusikalbėjimas ir priešiškumas kitam, tiksliau - kitokiam nei aš. Kiekvienas iš minėtų konfliktų vystosi dėl tų pačių priežasčių: susitikus dviem žmonėms, abu arba vienas jų yra įsitikinęs, kad puikiai suvokia situaciją ir atsisako klausyti kito, tiksliau - atmeta bet kokią galimybę atsižvelgti į kito žmogaus regimą perspektyvą. Pasekmės, kurias sukelia išankstinis nusistatymas, kad žinai, kaip kitam reikėtų gyventi, siekis daryti pasaulį pagal savo teisybės matą - temos, kurios visada bus aktualios, tačiau 2017-ųjų kontekste apie jas būtina šnekėti kuo dažniau. Ypač auditorijai, kurios didžiąją dalį sudaro vyresni paaugliai, nes jų mąstymas, anot tyrimų, yra bene lengviausiai paveikiamas.

Pasaulyje stiprėjant tendencijai priimti kitokią nuomonę, kitokį aprangos stilių, kitokią pasaulėžiūrą ir t.t., vis dažniau susiduriame su nežinomybe, kuri didžiajai visuomenės daliai kelia baimę ir nesaugumo jausmą. Mažiau išsilavinę sluoksniai vis dažniau atsisako ieškoti kompromisų, jie įsitikinę, kad žino, koks turi būti pasaulis. Sąmoningai ar ne, tokios aktualijos atsispindi kovo 10 d. parodytoje „Balandžio“ premjeroje. Fizine komedija spektaklį pagal Patricko Süskindo parašytą istoriją pavadinę kūrėjai nagrinėja baimę susidurti su nepažįstamais reiškiniais ir iš to gimstančias fantazijas apie juokingai nesuvokiamus pavojus. Spektaklyje viskas išlieka juokinga, nes Džonatanas Noelis (Džiugas Kunsmanas) į savo pasaulį neįsileidžia nė vieno sutikto žmogaus - greičiau kaip tik saugosi, kad niekas neatsidurtų per arti. G. Aleksos spektaklyje Noelis paverčiamas bet kokio aplinkos poveikio vengiančiu žmogumi. Destruktyvios veikėjo fantazijos prasideda dar iki susidūrimo su balandžiu. Jau lipdamas iš lovos jis griežtai atsisako basomis kojomis stotis ant plikos žemės, rankų ir kojų pirštais tikrindamas žemę dengiantį pagrindą. Noelis, regis, išprievartaus savo kūną padaryti bet ką, kad tik smegenims netektų suvokti, jog nuoga kūno dalis patyrė tiesioginį sąlytį su žeme. Galima pagalvoti, kad tokios rūšies iškrypimas nėra pavojingas - jeigu žmogus stengiasi atsiriboti nuo kitų ir jiems netrukdyti, juk niekas nuo to nenukenčia. Ir vis dėlto „Balandyje“ galiausiai pamatome, kad tokia baimė atveda į refleksišką sprendimą sunaikinti kažką vien dėl to, kad tai yra nepažįstama. Sunaikinti taip greitai, kad neliktų laiko pagalvoti, jog bijoti nėra ko.

Norisi tikėti, kad Šelteris ilgainiui taps vieta jaunų žmonių (ypač paauglių, kuriems to tikrai trūksta) susitikimams, pokalbiams ir svarstymams, teatru, kuriame kalbama apie jauniems žmonėms svarbius dalykus, kuriame galima šviestis ir tobulėti. Šiuo atžvilgiu tai būtų alternatyva beveik viskam, kas vyksta profesionaliame Lietuvos teatre. Tik norėtųsi, kad profesionalumo trupės aktoriai įgytų daugiau, ir tai liečia ne vien oficialų teatro mokslų baigimą (tai šįmet gresia daugumai teatronistų). Kiekvieno jų aktorinės raiškos amplitudės ribas (išskyrus tik Dž. Kunsmano judesio ištraukas) scenoje vis dar galima pamatyti.

www.7md.lt

Recenzijos