„Trijų seserų“ agresyvaus nuobodulio demonstracija

Milda Brukštutė 2017 03 29 15min.lt, 2017 03 28
Maša - Rimantė Valiukaitė, Irina - Monika Bičiūnaitė, Olga - Vitalija Mockevičiūtė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Maša - Rimantė Valiukaitė, Irina - Monika Bičiūnaitė, Olga - Vitalija Mockevičiūtė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Negaliu jų atskirti. Seserų, kareivių, civilių. Negaliu atskirti jų liūdesio nuo pykčio, pagiežos, pavydo ar džiaugsmo. Regis, Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje jie kartu uždaryti jau ilgai. Taip ilgai, kad spėjo nusigludinti visi kampai. Viena, didelė Yanos Ross suburta šeima, -  Antono Čechovo „Trys seserys“. Kariniame angare (dailininkė - Simona Biekšaitė), kuriame tvyro laukimo, skerdyklos, beužsidarinėjančių naktinių klubų ir šalčio nuotaikos bei kvapai.

Rodos, vienas veikėjas išstorėjęs, o kitas pasenęs, vienas įžūlus, kitas vaikiškas - ar negana skirtumų? Bet palikim juos kiekvieną atskirai ir jie neturės ko sakyti ar veikti, prieš ką nuobodžiauti.

Jų nuobodulys neramus. Jis iššaukiantis, grubus, pabrėžtinai kvailas. Tai - ne tikroji veikėjų būsena, tai - tik jos demonstracija. Tai gyvenimas, kuriam įvykti verkiant reikia stebėtojo-liudininko paramos. Tokie ir šių užsibuvusių žmonių dialogai - ne pokalbiai, o juokai, provokacijos, vaidyba - skirti toli gražu ne pašnekovui, o publikai, tam trečiajam, nešališkam asmeniui, kuris tik tyli ir klausosi, galbūt (ir tai būtų smagiausia) patyliukais baisisi, kuris yra svetimas, nepažintas, o ir jų pačių, ciniškųjų gyvenimo aktorių, dar neperpratęs.

Skaitau kitų tekstus ir pavydžiu: matė bučinius, pasibaigusius likimus, pasirinkimą. O aš štai nieko neprisimenu ir bėgant laikui nesugrįžta jokie vaizdiniai. Belieka nuotraukos kaip įrodymas, kad kažko tarp jų būta. Santykio? Taip nepavadinčiau. Verčiau sakykime - veiksmo. Tačiau kas ir tarp ko įvyko, regisi, visai nesvarbu. Trys, jau pagyvenusios seserys (Rimantė Valiukaitė, Vitalija Mockevičiūtė, Monika Bičiūnaitė) ir pačios skleidžia tą atsainumo, skubėjimo į niekur, kvailybės pagreičio ar, tiesiai šnekant, iškamšų kaltūno energiją.

Ši susiniveliavusi vienišių masė gyvena ir švenčia, kariauja ir ilsisi, valgo ir lieknėja, puošia ir puošiasi. „Tik dar vieną gabaliuką“, - sako išstorėjęs seniūnaitis Andrejus Prozorovas (Marius Repšys) ir toliau kemša tortą. Tik dar vieną karą, dar vieną kareivį, dar vieną neramų pasaulio istorijos etapą... Ir viskas. Baigiau.

Tai ne metaforų teatras, toli gražu. Informacija čia tėškiama tiesiai į veidą. Giliai kapstyti nereikia: žiūrėkit ir rykit savo kvailumą, gobšumą, tingumą, savo karus ir fejerverkus.

Žiūrėkit, kaip atrodo išsimokslinę, tris užsienio kalbas įvaldę inteligentai, naktimis svajojantys ne apie naujus automobilius (kaip drįstate?), o apie profesoriaus karjerą. Žiūrėkit, ką reiškia jūsų pastangos būti gera mama ar geru tėčiu ir klausyti kiekvieno, su jūsų kūdikio gerove susijusio internetinio patarimo. Žiūrėkit, ir per dviejų dalių trukmės chaosą įsisąmoninkite, ko vertos jūsų dramos ar melancholiškų nuotaikų subtilybės šiandienos skaitytojų, šviesaus rytojaus kūrėjų, t.y. jūsų ir mūsų rankose.

Yanos Ross kuriamas pasaulis neturi vilties. Ji nebando jo pateisinti, suprasti, užjausti. Pjesės adaptacija, pritaikymas šiandienai, kurią ji rašė kartu su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi, tarytum skirta bet kokios šviesos, bet kokių įvairesnių atspalvių ir šešėlių panaikinimui.

„Trijose seseryse“ karine uniforma apsirėdęs šių dienų žmogus nebėra naivus ar tiesiog viskuo nusivylęs ir ironiškas. Jis ciniškas, šaltas ir kvailas. Jis išdidžiai demonstruoja savo bukumą kad ir čia, scenoje. Nes jaučiasi laisvas tik vienam - destrukcijai - ir lengva ranka griauna tai, kas per ilgus metus jo pirmtakų, o gal dar ir jo paties buvo sukurta: kūną, kalbą, namus, pagarbą ar gyvybę.

Čia darniai susipina karas ir šventės, mūšio laukas ir jaukūs namai. Triukšmas yra triukšmas ir jau visai nesvarbu, dėl kokių priežasčių jisai sklinda. Užtenka žinoti, kad chaotiškiems, isteriškiems garsams pabaigos nėra - vienus jų tuoj pat pakeičia kiti (tyli čia tik niekad taip ir nepravirkstantys kūdikiai). Ar tai bus fejerverkai, ar naikintuvai, ar teisingos mamytės samprotavimai apie triukšmo žalą: visa padės vienam ir tam pačiam tikslui - negirdėti savęs ir nebūti savimi.

Tačiau šis pasmerktas pasaulis atrodo ne atviras. Kūrėjai, regis, taip įsitikinę jo tuščiaviduriškumu, kad nei akimirkos nepalieka dvejonei.

Gyvenimas, nuo pat pradžių perprastas, tiesiausiu keliu veda į finalinį Agnieškos (Miglė Polikevičiūtė) monologą. „Mes miegame, o paskui mirštame. Gimsta kiti, kurie taip pat miega, o atsibudę paįvairina savo gyvenimą neapykanta, veidmainystėmis, abejingumu.

Pasibaisėtina vulgarybė, tiesmukumas, apatija slegia vaikus, ir jie tampa tokie pat apgailėtini, vieni į kitus panašūs numirėliai, kaip jų tėvai ir motinos“, - sako ji ir jos žodžiams jau seniai nebereikia įrodymų. Juk visa, ką matėm prieš tai ir buvo triukšminga, vientisa šios išminties iliustracija. Plokščias, žybsinčiom lemputėm apkarstytas savinaikos procesas, kuriam pateisinti, kurį išnarstyti ir suprasti būtų prireikę kiek kitokios rūšies drąsos ir kantrybės.

Recenzijos