Trys aktorės gėlių karalystėje

Daiva Šabasevičienė 2017 02 25 7 meno dienos, 2017 02 24
Scena iš spektaklio „Gėlių istorijos“. Teatro archyvo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Gėlių istorijos“. Teatro archyvo nuotrauka

Aktorės Almira Grybauskaitė, Elvyra Piškinaitė ir Sigita Mikalauskaitė - tarytum nuostabios Vilniaus teatro „Lėlė“ gėlės. Daugiausia jos kuria ir paties teatro atmosferą, jas sutinkame beveik kiekviename spektaklyje. Be jų energijos, be jų skleidžiamos šilumos nebūtų šio teatro. Įprasta, kad lėles čia valdo vos keli aktoriai, todėl jiems ypač svarbu susikalbėti tarpusavyje.

„Gėlių istorijos“ pagal latvių autorės Annos Sakse „Pasakas apie gėles“ vadinamas lėlių spektakliu, tačiau jame aktorės ne tik matomos, bet, kaip vis dažniau nutinka, yra ir lygiavertės lėlių partnerės. Trys aktorės ir trys kiti kūrėjai - pjesės autorė ir režisierė Nijolė Indriūnaitė, dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė ir kompozitorius Faustas Latėnas - vaikams ir suaugusiems pasakoja apie sudaužytas širdis, apie mus, mūsų laimę ir skausmą, susižavėjimą ir išdavystę, meilę ir netektį. Pasaulis yra įvairus - tik švelniai prie jo prisiliesdami, suprasdami jo liūdesį galime patirti pačius gražiausius jausmus.

Spektaklis - tarytum tylus kalnų gėlės žydėjimas, kai mūsų akyse gražiausios gėlės gali ne tik išaugti, pražysti, bet ir nuvysti, ar japoniško eilėraščio tanka posmas. Šis trisdešimt vieno skiemens poetinis žanras talpina reikšmingas pauzes, kurių metu keičiasi kūrinio kryptis - išorinis pasaulis tampa vidinio pasaulio vaizdiniu. Aktorės, švelniai žaisdamos su miniatiūrinėmis lėlėmis, kuria šmaikštų, paprastą ir netikėtą spektaklį suaugusiems. Magiškame teatro kūrinėlyje mikrodalelytėmis, lėlių persirengimo / pasikeitimo pauzėmis sukuriama tai, kas įmanoma tik teatre. Rodos, jau pripranti prie vienos sceninės miniatiūros, susidraugauji su regimomis lėlėmis, o jas pakeičia ne tik kitokio stiliaus būtybės, bet ir šešėlių teatras, kuriame daug įtaigiau nei naujųjų technologijų spektakliuose sugebama priartėti prie žmogaus.

Daugiausia netikėtumų ir atradimų pasiūlo kompozitoriaus Fausto Latėno muzika ir jo paties (sic!) įrašytos dainelės. Pradžioje išgirsti ir atpažįsti nedrąsų teatro „liūto“ balsą. Jis sklinda iš vienos kolonėlės, todėl atrodo, kad dainuoja gyvas žmogus. Pamažu jis įsidrąsina ir padovanoja dar kelias dainas. Teatre sukūręs ištisus pasaulius, dirbęs prie sudėtingiausių polifoninių spektaklių, pažinęs teatrinės muzikos galimybes, Latėnas šiame spektaklyje viską pradeda iš naujo - nuo savęs, nuo savo autentiško balso: „imkite mane ir skaitykite“.

Vilniaus „Lėlės“ chebra nuolat kviečiasi šį kompozitorių ir, kaip būna pasakose, ištikimybė laimi. Aktorės švyti, jaučiasi it pabučiuotos, muzikos lydimos, šauniai pasidainuodamos, laukia savo pasakų princų. Kartais jos - gražiausios gėlės, kartais - tų gėlių graužikės. Jos ir slepiasi už gėlių, ir demonstruoja savo moterišką pasipūtimą (tam ypač padeda dailininkės parinkti perukai). Latėno balsas - nelyg gundytojo, tad moterys išskleidžia savo grožį. Almira Grybauskaitė, Elvyra Piškinaitė ir Sigita Mikalauskaitė - išraiškingos, laisvos ir seksualios, jos, jų gėlės ir jų graužikai nepavaldūs gyvenimo normoms, taisyklėms ar suvaržymams. Kiekviena nauja scena kuria bendrą spektaklio atmosferą. Režisierė nepasiduoda vyraujančioms nūdienos nuotaikoms ir jautriai pasakodama gėlių istorijas punktyru ištapo universalų liūdesį.

Lėlių teatre be tam tikro sentimentalumo neapsieisi. Kūrėjai jį moka subtiliai, jautriai apžaisti kiekviena scenine detale, mažiausia mizanscena. Juk žiūrovai teatro Mažosios salės erdvėje sėdi tiesiog įbedę nosis į vaidybos aikštelę. Aktoriai sunkiai gali pasislėpti net už širmos. Gali jausti visas jų judėjimo trajektorijas, kartais net kvėpavimą. Šiame spektaklyje kūrėjai nesislepia po įvaizdžiais, bet tarytum žvelgia į savo vaidinamus objektus iš šalies, kartais net su ironija. Aktorės koncentruojasi į tam tikros minutės „jausmus“. Iš to kyla nepaprastas spektaklio lengvumas. Poetinis pradas čia gimsta dėl subjektyvaus, autentiško požiūrio į matomą pasaulį ir jo detales.

Spektaklio trapumas išryškina kiekvieną klaidelę. Šiek tiek kreivos jo „linijos“ suteikia teatro menui taip reikalingo kūrybiškumo. Tokia režisierės Nijolės Indriūnaitės suteikta laisvė atveria aktorėms didesnės improvizacijos galimybę, tuo labiau kad pati inscenizacija prismaigstyta puikaus humoro. Trys aktorės - ir visa karalystė. Šioje inscenizacijoje veikia gėlės - Pienė, Rožė, Aguona, Narcizas, Erškėtrožė, taip pat Peliukai, Sraigius, Vyturėlis, Ožka, Paukščiai, Vabalas, Vėjas... Kūrėjai klausia, kaip šalia mūsų atsiranda gėlės? „Jos tiesiog žydi ir neleidžia vasarai išeiti.“ Kalbant apie Gėlių vestuves, itin šiuolaikiškai nuskamba frazės: „Dabar aš vesti negaliu, nes nematau čia sau lygių“, arba „Vėjas tikriausiai pasiklydo, todėl aš dar labiau žydėsiu!“ O kai Vabalas bando pasipiršti ilgiausiai šalčių nepakandamai Erškėtrožei, tekstas tiesiog nuskamba kaip socialinės pjesės iliustracija: „Stoviu tvirtai ant kojų keturių ir mėšlo į valias turiu. Galėčiau būt labai naudingas, žiedams juk mėšlas reikalingas. Tai ar tekėsi už manęs?“ Į tai tikra meile tikinti gražuolė atsako: „Ne. Mano Vėjas mane ves.“ O Vabalas: „Tai kad jisai tave pamiršo, girdėjau, Ievai pasipiršo.“ Arba viliokės Aguonos tema: lyg iššokusi iš Kazio Binkio utos ar audringai nusiteikusi feministė: „Žiūrėk, suplėšė vėjai man sijoną, kas patikės, kad aš buvau aguona?“ Gėlės nenustoja žydėti. „Lėlės“ teatro kūrėjoms svarbu priminti: „Ir vėjyje, ir lietuje ji žydi tavo širdyje.“

Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė greta Vitalijaus Mazūro formavo unikalų šio teatro stilių. „Gėlių istorijos“ nėra stilistiškai toks išraiškingas spektaklis, kaip, tarkim, „Baltos pasakos“, tačiau dailininkė šiame spektaklyje tarsi džiazuoja. Spalvų ir faktūrų įvairovė daro spektaklį ir linksmesnį, ir įvairiapusiškesnį. Nors esu vientisesnio stiliaus gerbėja, šį kartą dailininkę išskirčiau dėl savito lietuviško braižo, bendros spektaklio stilistinės kultūros. Įsileisdama ir sintetines spalvas, ji sugebėjo sukurti lyrinį-poetinį foną, kuriame rašytojos savaip interpretuotas įvairių šalių legendas, pasakas pavertė lietuviška savastimi. Ši dailininkė sugeba jautriai išskleisti mūsų tautos kultūrinį savitumą: paprastumą, detalių minimalizmą, stilistinę siluetų „švarą“.

Kūrėjai, suvokdami nueinančią savo kartos teatro realybę, nekoketuodami, nepiršdami savęs, tiesiog vienas kitą mylėdami, pasakodami gėlių gyvenimo istorijas, susitapatina su jomis ir primena bendrąsias teatro vertybes. Svarbu, kad spektakliui įsibėgėjus nusigludintų tam tikri nelygumai, pavyzdžiui, Sraigiaus „akcentas“. Tokius niuansus režisierė turėtų labiau kontroliuoti, tuo labiau kad spektaklio publika itin jauna, dar ne visai išmokusi savo gimtąją kalbą. Puikiam sodininkui reikia drąsiau ravėti piktžoles.

Gėlėtos Annos Sakse pasakos pernai atšventė penkiasdešimtmetį. Jos, kaip ir teatro kūrėjų gyvenimas, neišseko. O „Lėlės“ teatre šios jausmų pasakos suformavo gražų meilės debesėlį. Kaip pasakytų Henrikas Radauskas, „pasauliu netikiu, o pasaka - tikiu“.

www.7md.lt

Recenzijos