Galvosūkis kaip galvosopis

2015 12 12 satenai.lt, 2015 12 11
Scena iš spektaklio „Atrask mane“. Dainiaus Labučio nuotrauka
Scena iš spektaklio „Atrask mane“. Dainiaus Labučio nuotrauka

aA

Nijolė Narbutaitė

Iš salės žiūrovai išėjo tylėdami ir vien jau tai buvo gėris. Rūbinė - slenkstis tarp teatro ir kasdienybės - atgaivino šurmulį, bet jis plito palengva ir tarsi nenorom glemžėsi spektaklio realybę, patys žmonės nenorėjo jos taip lengvai paleisti. Rolando Kazlo režisuotas ir inscenizuotas premjerinis spektaklis „Atrask mane“ baigėsi. Įspūdžiai liko.

Pirmiausia esu dėkinga režisieriui už įvardijimą, kad spektaklis yra inscenizacija. Spektaklio pradžia sukomponuota taip, kad pati jaučiausi lyg mokinukė, tuoj tuoj užlipsianti ant aktų salės pakylos ir įsijautusi pasakysianti savąją teksto dalį. Vėliau, jau apmąstymų fazėje, supratau, kad spektaklio struktūra labai artima miniatiūroms: vis užgęstančios šviesos, kurios pakeičia ankstesnę scenos būtį (vieno veiksmo spektaklyje), austinės lovatiesės, kurios čia sutveria, čia pradangina scenos personažus, teksto glaustumas jau ir taip trumpame glaustame spektaklyje. Miniatiūriškumas suteikė veiksmui trapumo, taip reikalingą baigtinumo pojūtį.

Vėlėliau išsikristalizavo suvokimas, kad buvau nebesančio teatro nebeįmanomame spektaklyje. Tokių spektaklių nebėra. Jis pernelyg klasikinis, pernelyg neįmantriai paprastas, be nereikalingo mandražo ir kamufliažo. Ką darysim su savim, tauta? Kaip save suvoksime - rytoj, po metų, dešimties? Ar turėsime jėgų ir drąsos šiuos klausimus kelti ir svarstyti? Kuo remsimės? Kokie žmonės ir kokios kartos išeina ir kuo galime juos pakeisti, jei bejėgiškai mataruodami kapstomės smulkmenų dabartyne?

Bet atsiranda atviras refleksijai vaizdų, garsų, išgyvenimų ir iš esmės nesenos mūsų praeities (Donelaičio kūrybai skirtame spektaklyje - gerokai tolimesnės, bet užduodančios tuos pačius klausimus) inkliuzas dabartyje ir supranti, kad tie klausimai nebuvo ir negalėjo būti apmąstyti ir atsakyti. Nėra ir negali būti jokio tylaus sutartinio labai sudėtingos praeities traktavimo, nes dar nėra distancijos tarp ano ir šio laiko. Jei kam spektaklis pasirodė nostalgiškas, tai ši nostalgija tokia šviežia, kad, atrodo, tavo pačios mama postringauja apie „svieta cūdus ir teip škaradnai išsimaliavojusias mergas“. Tai ne nostalgija, veikiau vidinis išgyvenimas. Nors jaunajai kartai, ypač miestiečių, ši patirtis, žinoma, yra neįmanomybė be išgyvenimui būtinų įrankių.

Pagrindinis veiksmas spektaklyje - šermenys. Ruošiamas laidoti ir laidojamas garsus apylinkių audėjas. Krankliai bando niokoti neseniai mirusio audėjo kūną; kaip įprasta senose kaimo kapinaitėse, oras persmelktas kranksėjimo. Kranklių virsmas duobkasiais itin tikslus pasirodys visiems bent kartą susidūrusiems su kaimuose uždarbiavusių duobkasių elgesiu... Ryškiausiu ovidijišku motyvu spektaklyje įvardyčiau ne eilių parafrazes, o pačią metamorfozę: krankliai virsta duobkasiais; audėjo giminių laidojimo vietos paieškos tampa karštakošišku ir komišku įsivaizduojamų galimybių aptarinėjimu; buvęs Lietuvos kariuomenės kareivis virsta stribu; buvusio stribo pasakojimas apie save jo lūpose transformuojasi į rezistencijos sovietams dėstymą; stribo krūmuose vaikytas lietuvaitis nūnai - atvykėlis pirmos kartos Amerikos emigrantas, kurio „yes, well“ amerikanizmai nubyra kaip išorinis sluoksnis ir spektaklio pabaigoje vėl matome tą paprastą lietuvį bernioką; pramanyta istorija čia pat tampa dar painesniu pramanu (jotvingių virsmo vikingais ar atvirkščiai peripetijos).

Bet refleksija yra atoveiksmis, veikla, visu pajėgumu prasidedanti po spektaklio. Pačiame spektaklyje norisi mėgautis vaidyba. Neprilygstamo įtaigumo scena kapinėse renkant nabašninkui amžino poilsio vietą. Nesu tikra, ar Lietuvoje atsirastų dar vienas režisierius, galintis taip koncentruotai atkurti lietuvių aistrą pakasynoms: su šnabždesiais kuždesiais, kaimynų, velionio giminių ir visai ne giminių, jų apdarų, pomėgių aptarimais. Kapo vietos paieškų scena, monologas mirusiai Ulijonai ar žemių niekaip nepasisotinusiam Antanui išreiškia šią aistrą chrestomatiškai. Kartu stulbina autentiškumu ir parodo, kad pats Rolandas Kazlas nuolat yra savo lietuviškoje - aukštaitiškoje gyvenimo stichijoje. Taiklus, nors ne itin stiprus, iš sovietinio buitinio pogrindžio gelmių išsprūdęs gulinčio Mykolo monologas „Ir vėl tylėt...“ papildo spektaklį pagrindine sovietmečio realija - gyvenimu mele.

O štai audėjo našlės vaidmuo, nepaisant (matomų) didžiulių pastangų, neįtikina taip visavertiškai. Pastangos susendinti vizualiai paverčia sveiką jauną kūną sustabarėjusiu, nejudriu, „vieno kaulo“. Baigiamajame monologe „Malėtų na Aluntos“ tarmė kai kur neišlaikoma, kai kur pernelyg forsuojama, o ir šiaip reikia atitinkamo amžiaus ir kartėlio balse. Galbūt nebloga išeitis būtų buvusi aktorės vaidyba ir aukštaitės močiutės tarmės įrašo derinys, neatitikimas bent jau nebūtų sudvigubintas. Lėlės panaudojimas taip pat būtų buvęs aktorei įprastesnis ir priimtinesnis. Pats neatitikimas yra nulemtas ne aktorinio meistriškumo, o fiziologijos, amžiaus, patirties, gyvenimo būdo...

Finalinė scena, užuot palengvinusi galvosūkį, jį dar labiau komplikuoja - brolių Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nespalvotų fotografijų seriją lydi Benjamino Gorbulskio daina. Klasikinės agrarinės Balio Buračo Lietuvos paieškos ir ieškomai epochai bei estetikai visiškai svetimos vokalinės instrumentinės tradicijos derinys. Kodėl finalui pasirinktas toks eklektizmas? Ką išreiškia nuotraukose užkoduota gyvenimo išmintis ir maestro Virgilijaus Noreikos įgarsintas muzikinis pakylėtumas? Violetos Palčinskaitės dainos tekstas, žinoma, kviečia ieškoti atsakymų fotografijose, bet muzikinė stilistika tam priešinasi. Man ši nedermė atspindi mūsų, lietuvių, dabartinę būklę. Juk nuolat disocijuojame, atsisakydami iš praeities paimti tai, ką privalu paimti, jei norime turėti visavertišką ateitį.

Todėl net pernelyg įtartinai, lyg pagal mano specialųjį užsakymą parašytas atrodo tokio atsisakymo pavyzdys - Andriaus Jevsejevo recenzija. Apriorinio nenoro suprasti spektaklį Z kartos iliustracija. Ir toks elegantiškas impulsyviai (jei jau R. Kazlo viskas taip vienareikšmiškai, be galimybės abejoti sumąstyta) ir atsainiai mesteltas vertybinis teiginys: „Algimanto ir Mindaugo Černiauskų senukų iš sovietmečio (kursyvas mano - N. N.) Lietuvos provincijos fotoportretai.“ Prieš jį parašant reikėjo pasiskaityti bent jau Tatjanos ir Jono Kuzminų knygą „Lietuvių fotografijos mokykla“ ir nepainioti Rimaldo Vikšraičio ir brolių Černiauskų kūrybos leitmotyvų. Vėliau galima ir, tarkim, Agnės Narušytės tekstų paieškoti... Tiesiog viena spontaniška frazė ir klasikinė tradicija paverčiama pseudoklasikine, stribas gali tapti rezistentu, spektaklio analizė - aprioriniu ryžtu analizuoti vaizdus be gylio, tekstus be poteksčių, verpstes ir ratelius be etnokultūrinio ir kosmogoninio konteksto ir t. t.

Todėl ir turime didijį nesu(si)pratimą, kurį ne tik „Atrask mane“, bet ir ankstesnės trilogijos dalys įtaigiai liudija, - mes, lietuviai, nepaisydami istorijos pamokų, nepaisydami dar skaudančių patirčių, nenorime jų nei tinkamai įvardyti, nei apmąstyti, analizuoti, diskutuoti ir daryti išvadų. Patys savo pastangomis marginalizuojame esmines temas ir murkdomės vis naujų ir dar naujesnių, paprastai naujausių medijųa iškeptų, iššūkių marmale. Pridurčiau, kad fotografijų atranka ir kompozicinis išdėstymas kelia vizualinę ir interpretacinę sumaištį. Ir ją, man rodos, reikėtų kildinti iš nepakankamo režisieriaus ir fotografijų autoriųbendro įsigilinimo į bendro darbo tikslą. Atrodo, kad režisierius turėjo savo finalinės scenos viziją, bet jos detalės fotografams nebuvo atskleistos. Šiuo požiūriu tikrai pasigedau lygiavertiškesnio abipusio bendradarbiavimo rezultato.

Ir... pasigedau antro veiksmo. Kas dar labiau sustiprintų galvosūkį, kad jis sopėtų. O gal paprasčiausiai norisi tęsinio...

Recenzijos