„Barikados“: Goodbye, Stanislavski!

Monika Jašinskaitė 2014 03 03 Menų faktūra
Valteris Silis su lietuvių aktoriais repetuoja „Barikadas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Valteris Silis su lietuvių aktoriais repetuoja „Barikadas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Gimusiems permainų laiku nėra nieko geriau už transformacijas. Ir štai, Lietuvos teatre pagaliau įvykis: spektaklio „Barikados" premjera vasario 21 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje, antrasis „Barikadų" vakaras su Vytautu Landsbergiu (irgi Vilniuje), ir, didžiulei kauniečių nuostabai, trečioji „Barikadų" premjera Kauno nacionaliniame dramos teatre buvo parodyta tuoj pat - antradienį, praėjus tik keturioms dienoms nuo pirmųjų.

Mačiusieji noriai apie jas kalba. Pavyzdžiui, trečiadienio naktį prie uždaryto baro šnekamės su santūria este. Ji jau daug metų gyvena Vilniuje, seka kultūrinį gyvenimą. „Barikadas" žiūrėjo šeštadienį ir dabar man karštai sako:

- Monika, tu suprask: Lietuvos teatre tokio dalyko dar niekada nebuvo.

Šioje vietoje reikėtų dar kartą prisiminti situaciją teatre. Jame per 50 Lietuvos TSR metų įsitvirtino realistinio psichologinio Konstantino Stanislavskio metodo monopolis. Aktoriai ir režisieriai iki dabar seka šia tradicija ir, nors pastaruoju metu atsiranda vis daugiau pavienių bandymų ją  peržengti, tikras profesionalus Teatras mums, ir kūrėjams, ir žiūrovams, ir kritikams yra ne kas kita kaip iliuzijos kūrimas Stanislavskio metodu.

Tuo metu, kai buvo statoma Berlyno siena, šioje Geležinės uždangos pusėje gyvenęs Bertoldas Brechtas jau buvo miręs. Jis - vokiečių poetas, dramaturgas, režisierius, teoretikas. Paradoksalu, bet komunisto Brechto politinis teatras komunistams nepasirodė tinkamas, o jo idėjas Vakarų teatro entuziastai priėmė kaip patogų metodą teatre iš esmės skrosti šiandieną - nagrinėti situacijas, kalbėti nepatogiais, bet aktualiais klausimais. Šiuolaikiniam Vakarų Europos teatrui Brechtas padarė didžiulę įtaką ir tuo galima įsitikinti turbūt bet kuriame vakarietiškame teatro festivalyje.

Šaunų pavyzdį, kaip atrodo epinis politinis Brechto teatras, praėjusį rudenį pristatė „Sirenos" - tai buvo iš kaimyninės Latvijos atvežti „Legionieriai". Bet jais lietuvių kelias vakarietiško teatro link dar nesibaigė. Mes ir toliau ramiai galėtume pasiduoti šiandienos skrodimo iliuzijai Stanislavskio metodu, jei į Lietuvos nacionalinį nebūtų pakviestas „Legionierių" režisierius Valteris Silis. Jis „Barikadas" pastatė pagal Brechto principus.

Net neabejoju, kad Brechto metodo principai yra puikiai žinomi teatro teoretikams ir visi juos atpažino žiūrėdami „Barikadas", bet iš to, ką skaičiau ir girdėjau, suprantu, kad visai kitai, net ir labai išsilavinusiai teatro publikai jie tebėra paslaptis. Todėl, kad visiems būtu aiškiau, žemiau mėginu juos aprėpti[i]:

 

 - Vaidinti Brechto epiniame teatre - tai pasakoti istoriją. „Barikados" yra papasakota Sausio 13-osios istorija. Kiekvienas ją girdėjęs yra laisvas pasakoti savąją versiją.

 - Vaidinti Brechto epiniame teatre - tai nuolat žongliruoti tarp savęs / teatrinės personos ir istorijos personažų. „Barikadose" Ainis Storpirštis yra vienas iš septynių šios istorijos pasakotojų. Jis būna savimi, bet taip pat, kai reikia, jis apsimeta A, Nobelio taikos premijos komisijos nariu, Ainiuku ir dar n personažų.

 - Vaidinti Brechto epiniame teatre - tai rodyti savo asmeninį / teatrinės personos požiūrį į pasakojamą istoriją ir personažus. Kai „Barikadose" Toma Vaškevičiūtė pasakoja apie lėlę Prunskienę, TV bokšte dirbusį tėtį, arba pristato Loretos Asanavičiūtės draugės (-ių?) pasakojimus, jos santykį su istorija rodo akyse spindinčios ašaros. Arba kai Toma, apsimetusi Prunskiene, sėlina prie Landsbergiu apsimetusiu Tado Gryn, jos laikysena ir judesiai vėlgi išduoda santykį su pristatomu personažu.

 - Brechto epiniame teatre žiūrovui nuolat rodoma, kad aktoriai nėra personažai, jie tik žaidžia personažus. Pavyzdžiui, Marius Repšys žaidžia Alberto Šimėno (prisimenu vardą!) apsauginį (vardo neprisimenu), savo kūnu suteikdamas jam išorinę kaukę: pakumpusią buldogo stovėseną ir nesustabdomą seilėtekį. Marius seilėtekiu žaidžia nuoširdžiai, visu šlykštumu - tam, kad žiūrovas patikėtų, jog šitas personažas buvo kultūros ir intelekto nesužalotas bičas, šiurpinantis kultūringus intelektualus.

 - Brechto epiniame teatre siekiama, kad žiūrovas suprastų, jog jis mato ne realius įvykius, o tik jų demonstraciją. „Barikadose" aiškinama, kad būsima scena - spekuliacija; pasakojama kaip buvo ruošiamas spektaklis, kaip atrinkta medžiaga ir kas buvo atsakingas už jos transformacijas; primenama, kad žmonės scenoje yra aktoriai, o jų darbas - vaidinti. Ir taip toliau ir panašiai.

 - Brechto epinis teatras yra Spass - malonumo, smagumo - teatras, kuriame visi linksmi ir gerai nusiteikę, bet tai toli gražu nereiškia, jog tema / problema nesvarbi. „Barikadose" daug juokų ir to, kas turėtų / galėtų būti juokais, bet tai netrukdo Loretą Asanavičiūtę bei kitus žuvusius pagerbti tylos minute. Svarbiausia - niekam neprašant ir be jokio išankstinio susitarimo.

Taigi, aukščiau išvardintus principus įvaldęs režisierius Silis dirbo su Stanislavskio tradicijos aplinkoje išaugusiais aktoriais. Ir, nors esu mačiusi visus, išskyrus Vaškevičiūtę, mėginančius Brechto metodą kituose spektakliuose (sakykime, Vido Bareikio  „Mr. Fluxus arba Šarlatanai" ir iš dalies Artūro Areimos „Julijus Cezaris"), būtent „Barikados" yra labai arti to, ką galima vadinti tikruoju politiniu epiniu teatru, nes šios visus palietusios istorijos dalyviai dar yra gyvi.

Kadangi jie yra gyvi, „Barikadose" aktoriai nuolat teisinasi dėl šio spektaklio. Maža to, jie dar ir apsimeta, kad iš publikos jaučia neigiamą nusistatymą jų atžvilgiu. Šlykštus teatrinis triukas. Ir dar labai lietuviškas. Jis piktina: nustokit ieškoti priešų, tiesiog darykite savo darbą, kalbėkite taip, kaip apie tai kalbėtumėte draugams! Kodėl jie taip daro? Skaitau Landsbergio nuomonę po spektaklio - na ir kas, jis taip galvoja, ir tegul. O štai  aktoriams rūpi jų publika, jie nenori, kad Landsbergis, Tomos mama ar kiti žmonės jais / aktoriais / teatru / menu / ... / jaunimu nusiviltų.

Bet aktoriais nusivilti gali, nes tarp jų ir publikos - didžiulis atotrūkis. Aktoriai kažką mykia ir bando būti nuoširdūs bei sąžiningi, bet iš tiesų jaučia beprotiškai didelį spaudimą. Atsisveikinę su iliuzija jie turi parodyti realybę. Tai - velniškai sunki transformacija. Šioje vietoje norėčiau pabrėžti, kad „Barikadose" aktoriai kalba apie 23 metų senumo įvykius. Tai - jau istorija, įvykiai, apie kuriuos kalbėta daug ir įvairiomis progomis, turbūt visur, tik ne teatre. Kiekvienas mirtingasis turėjo pakankamai laiko susidaryti savo nuomonę, ją pagrindžiančių argumentų sąrašą, susidurti su galvojančiais kitaip, rasti kontraargumentus ir jau niekuo nesistebėti. Kas nutiko?

Nors tapome „laisvi", žmonės vengia kitaip mąstančių, jungiasi į „bendraminčių" kompanijas, kuriose vengiama bet kokių prieštaravimų, ir gyvena savo iliuzijose. Nenuostabu, kad teatre kalbėti nuoširdžiai bei sąžiningai aktoriams baisu. Jei tik pasakys tai, ką nori, o ne tai, ką žmonės nori išgirsti, daugelį teatro žiūrovų ištiks infarktas (čia ne metafora). O kas, jei kalbės apie įvykius, kurie vyksta šiandien? Audronis Liuga bus apkaltintas genocidu. Taigi, nors jau arčiau, bet vis dar kantrybės - šiandien tikras politinis teatras Lietuvoje neegzistuoja.

Neegzistuoja ne tik dėl publikos. Žiūrint „Barikadas" nustebino aktorių sutarimas kai kuriais klausimais, kurie man pažįstamose bendruomenėse sukeltų aršių diskusijų. Ypač tokie ultrapatriotizmo protrūkiai kaip tikėjimas susikabinimu už rankų Baltijos kelio stiliumi, skanduočių lojimas arba rusiškas blow-jobas (šįkart apie tai nesiplečiu, nes išeitų atskiras straipsnis, bet galime padiskutuoti ir mes). Aktoriai taip pat yra šios visuomenės dalis, jiems taip pat būdingas uždaras „bendraminčių" būrelio fenomenas. Ne paslaptis, kad teatras yra mašina kaip jokia kita, todėl dar nuo studijų laikų jie visi kartu dirba, kartu valgo, kartu geria ir visaip kitaip kartu gyvena. Taip, jie turi giminių, draugų ir kitų artimųjų, bet, sutikite, šie resursai per daug riboti, kad pasiektų įvairius kitus uždarus „bendraminčių" būrelius. Tai reiškia, kad aktoriai visuomenės nebeatspindi, jie parodo tik save. O jei teatre visuomenė neatsispindi, šakės teatrui kaip demokratiškam menui.

Su demokratija iš tiesų nieko gero, nes aktoriai taiko teatrinę diktatūrą. Ne prašydami gražinti nuotraukas, o, pavyzdžiui, liepdami susiimti už rankų. Kartais susikabinimo už rankų jiems nepakanka - reikalauja atsistoti. Politiškai aktoriai teatre nuo žiūrovų skiriasi tuo, kad pagal tradiciją žiūrovai pripažįsta jų galią ir nesipriešina. Bet demokratiškame teatre žiūrovas nėra statistas. Jis irgi tampa veikėju. Todėl tokiame teatre anarchija neišvengiama, o profesionalus aktorius (t.y. atlikėjas, performeris) turi būti atviras įvairioms žiūrovo sukeliamoms situacijoms.

Nenustebčiau, kad „Barikadų" kūrėjai buvo puikiai pasiruošę prieš didžiausius skeptikus apginti patriotiškumą. Vis dėlto arba žiūrovai jiems per daug nuolaidžiavo, arba aktoriai nė kiek neabejojo, kad laisvos Lietuvos idėja žiūrovams patiks. Todėl kartais atrodė, kad aktoriai žaidžia su didžiule jėga, bet nesutinka pasipriešinimo ir kala į tuščius vartus. Išlipant iš iliuzijų į realų pasaulį, toks reiškinys yra neišvengiama proceso dalis. Kuo tikresnis dialogas tarp publikos ir kūrėjų bus pasiektas, tuo mažiau tokių neatitikimų pasitaikys ateityje.

Sausio 13-osios istorija kalba apie žmonių kelią į laisvę toje šalyje, kurioje gyvename. Pirmiausia - laisvę nuo komunizmo diktatūros. Sausio 13-osios istorija kalba apie žmonių vienybę. Pirmiausia - apie vienybę, gimusią iš individualių sprendimų ginti savo laisvę ir ateiti prie TV bokšto, Aukščiausiosios tarybos, Radijo ir televizijos komiteto.

Sąjūdžio mitingų, Baltijos kelio, Sausio 13-osios minia buvo iš laisvų individų. Joje buvusieji mano, kad tai niekada nebepasikartos. O jaunajai kartai tai lyg koks Vūdstokas, kurį jie labai norėtų patirti. „Barikados" rodo, kad kelias į laisvę grįstas ne tik politinių ar ekonominių problemų sprendimais, bet ir įtampų tarp atskirų bendruomenių, socialinio spaudimo mažinimu. Tas kvailas visų susikibimas už rankų lyg tyčia kviečia priimti greta esantį kitą, kad ir kas / koks jis bebūtų. Negi reikia prievartos, kad galėtume tai padaryti?

Stanislavskio teatras yra bendros patirties teatras. O Brechto teatras skirtas dalijimuisi skirtinga patirtimi. Epinis teatras yra socialinių transformacijų teatras, jis demokratiškas ir dar labiau skatina demokratijos procesus. Naivu būtų tikėtis, kad dabar kaip iš gausybės rago prasidės bandymai pamėginti epinio teatro žanrą. Bet labai norėčiau, kad taip atsitiktų. Nes Stanislavskis - kaip dujos iš Rusijos. Geriau turėti laisvę rinktis. 

Beje, Brechto teatras yra mąstymo teatras. Filosofija mokykloje būtų labai neprošal...


[i] Rėmiausi Michaelio Willsono knyga „Storytelling and Theatre: Contemporary Professional Storytellers and their Art", Palgrave Macmillan, New York, 2006

 

Recenzijos