Dievas Dionisas griauna lietuvišką „akropolį“

Rūta Oginskaitė 2013 04 28 Lietuvos rytas, Menų faktūra 2013 04 28
Negali šalis, turėdama prekybos centrą „Akropolis“, nesužaisti su tuo scenoje. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Negali šalis, turėdama prekybos centrą „Akropolis“, nesužaisti su tuo scenoje. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Po „Bakchančių" premjeros Nacionaliniame dramos teatre žiūrovai susidūrę žvilgsniais, susijuokdavo. Keista reakcija po tragedijos vaidinimo, trukusio dvi valandas be pertraukos?

Scenos ekrane - drastiški gamtos naikinimo vaizdai. Spektaklis baigiasi su natūralistišku lavonu, suplėšytu į gabalus - kaip ir parašyta Euripido. Ir šeima, apie kurią sukosi „Bakchančių" siužetas, patiria dievo bausmę: netektys, beviltiška atgaila, namų netekimas.

Kas gi taip pralinksmino Gintaro Varno premjeros publiką? Gal Antikos veiksmo perkėlimas į šiandieną ir tiesioginiai lietuviškojo „Akropolio" ženklai? O gal atvira spektaklio didaktika: jei elgsitės blogai, bus jums kaip šitiems, kurie čia rauda ir tyso? Tad ir skirstėsi žiūrovai tarytum gavę barti nuo griežto ir kažkuo naivaus mokytojo.

Su teatro kritike Sigita Ivaškaite sutarėme pasvarstyti, kaip pavadinti tai, ką matėme. Nesiginčijome, ieškojome tikslesnių apibūdinimų.

Rūta Oginskaitė: Prieš G.Varno premjerą buvo apėmęs nerimas, lyg eitum ne tiek į teatrą, kiek į kultūros egzaminą. Juk režisierius - eruditas, estetas, reiklus savo partneriams ir žiūrovams. Į jo spektaklius reikia eiti gerai apsiskaičius, kad neliktum kažko nesupratęs. Teatras taip ir ruošė žiūrovus „Bakchančių" premjerai, didžiuodamasis, kad pagaliau pirmą kartą Lietuvos scenoje statomas Euripidas.

Ir štai toji galybė scenoje. Paprasta. Nuobodoka. Euripido „Bakchantės" vadinama filosofine pjese, o G.Varno spektaklis - didaktiškas. Kodėl jis neveikia nei proto, nei jausmų?

Sigita Ivaškaitė: Gal todėl, kad režisierius nekelia klausimų, o tik nori pagrūmoti pirštu? Juk ir „Teiresijo krūtyse", ir „Tiksinčioje bomboje" buvo panašiai: režisierius tiksliai žino, kas blogai, kas dėl to kaltas, ką reikia bausti. O kai režisierius nekelia klausimų, tada nėra erdvės nei žiūrovų mintims, nei jausmams. Nėra ką svarstyti ir rinktis. Viskas išspręsta!

G.Varno idėja Antikos veiksmą perkelti į šiandieną gali būti prasminga ir stipriai veikti, nes labai daug kas atitinka. Bet „Bakchančių" scenoje viskas vyksta tiesmukai ir spektaklio mintis iki filosofijos nepakyla.

Euripido tekstas fiziškai nepritaikytas spektaklio vaizdui ir dažnai skamba plakatiškai: na taip, į nuniokotą Tėbų žemę nusileidžia dievas Dionisas, susiranda, kas atsakingas už niokojimą, nubaudžia jį ir jo giminę ir skrieja toliau tvarkyti reikalų.

Gintaro Makarevičiaus scenografija išduoda pasirinktą spektaklio minties plakatiškumą. Vaizdas lyg ir dviprasmis, bet labai jau akivaizdžiai, kur irgi nėra ką svarstyti. Viskas paaiškinta. Tai siena, suprask, „Akropolio" prekybos ir pramogų centro, net raidės iškabintos. Už sienos - ekranas vaizdams su kertamais miškais, nuodijamais paukščiais, skerdžiamais gyvūnais.

R.O. Yra dar pasvirusi kolona, primenanti gal šiukšlių nuleidimo vamzdį. Gera detalė, bet irgi tik detalė, ji tiesiog yra.

S.I. Bet ar buvo Lietuvoje nors vienas spektaklis, kuris panaudotų scenografijai „Akropolį"? O juk turėjo tai atsitikti - nes negali šalis, turėdama prekybos centrą, pavadintą „Akropolis", nesužaisti su tuo scenoje. Tik „Bakchantėse" jis naudojamas vėlgi tiesmukai ir plakatiškai.

R.O. Prieš premjerą buvo paskleista nemažai informacijos apie Dionisą, laisvės ir kuriamųjų gamtos jėgų dievą, apie jo kultą. G.Varno spektaklyje jo Dioniso vaidmuo padalintas aktoriui Martynui Nedzinskui, šokėjui Kiprui Chlebinskui ir dainininkui Viktorui Gerasimovui. Iš pradžių režisieriui net pavyksta apgauti, kad tai vienas universalių galimybių atlikėjas, o kai Tėbų valdovas Pentėjas pagaliau susigundo išgerti Dioniso pasiūlytą vyno taurę, jam pasirodo visi trys Dionisai.

Būtent toje Dioniso ir Pentėjo scenoje užsimezga bendravimas. Nes tai du skirtingi charakteriai, pripratę valdyti ir reikalauti paklusnumo: rūstus miesto valdovas, linkęs bausti nepaklusniuosius,  ir švenčiantis dievas, kuris žiauriai keršija tiems, kas jo vertybes niekina. Abu iki tol vienas kito viršenybės nepripažįsta, o čia jau Pentėjas ryžtasi išbandyti  Dioniso taisykles.

Tada spektaklis, atrodytų, pradeda atsigauti, nors jis jau eina į pabaigą. Mariaus Repšio Pentėjui tenka labai teatrališkas kontrastas: kostiumuotas vadovas sutinka persirengti moteriškais drabužiais. Bet vietoj teatro - komiškas pastrapaliojimas su suknia. Gal tiek ir reikėjo iš publikos pamėgto talentingo aktoriaus, kuris šį sezoną yra negailestingai perkrautas vaidmenimis.

S.I. Su Dionisu „Bakchantėse" atsiranda tai, ką mėgsta ir išmano G.Varnas: muzika, šokis, opera. Per tris atlikėjus atsiskleidžia Dioniso visapusiškumas, jo kaip dievo teatriškumas. Nors nežinau, kas jis: hipis ar Euripido dievas, kuris atskrido čia 2013-iais, ar kažkoks šiandienos atitikmuo? Pats personažas blyškus, neįsimenantis. Šitas dievas joks, nors ir trijuose asmenyse.

M.Repšio Pentėjas žiauriai nepatogiai jaučiasi savo pirmojoje scenoje, kai įeina kostiumuotas, lakuotais batais, lydimas savo tarnų. Keista, juk Pentėjas - šitos vietos valdovas, o atrodo kaip nesavas. Kokia čia problema? Režisierius nepadeda? Arba tikrai - kiek vaidmenų, padarytų gerai iki galo, įmanoma laukti iš to paties aktoriaus per vieną sezoną?

Ir nepaisant to, scenose su Pentėju Dionisas netampa lyderiu, nors jį vaidina trise. Gerai, pirmoje scenoje gali būti neaišku, kuris paims viršų. Bet vėliau? Dievas viršesnis, nes tekste taip parašyta? Parašyta, bet nesuvaidinta, ir todėl sparčiai nyksta iš atminties. Atrodo, dauguma šito spektaklio atlikėjų neturi aktorinių užduočių, tik tekstą.

R.O. Nors pjesė ir spektaklis vadinasi „Bakchantės", ir G.Varno kūrinyje jų yra septynios, bet negalėčiau įvardyti jų poveikio ar paskirties. Šiukšles rinkti? Antikinio choro tekstą dalintis? Jos visos atrodo skirtingai, jas vienija tik guminiai batai, bet jų skirtingumas niekuo neveikia. Jų tipažai neatpažįstami. Nebent toji, kurią vaidina Elzė Gudavičiūtė, primena amžiną atilsį Jurgą Ivanauskaitę. Kitos nekelia jokių asociacijų. Na taip, gali atskirti, kad viena yra pankė, kita - kariniu apdaru. O kam tai?

S.I. Tos moterys ne veikia, o stebi, ir supranti, kad jos finale aptvarkys tai, kas bus sugriauta ir keliaus su tuo pačiu Dionisu tvarkyti toliau, kitų „akropolių" kitose šalyse.

Keista, kad G.Varnas, sugebantis kurti vizualų teatrą, visiškai neišnaudoja bakchančių, tik sustato jas į vieną liniją arba šachmatiškai, arba susodina ant laiptų. Joms, kaip ir visoms moterims, lemta tik apsiliuobti. Visai kaip feminisčių performanse, kur moterys plovė muziejaus laiptus. Ar tokia ir yra bakchančių misija? Vėlgi nėra ką svarstyti ir rinktis: ar jos apkerėtos, ar išmintingos? Ar tai bakchantės, ar multifunkcionalus „Bakchančių"spektaklio choras?

O pačioje spektaklio pabaigoje sunkiausia dalia tenka Viktorijai Kuodytei: įeiti ir iškart suvaidinti Agavės tragediją - atpažinti savo pačios nužudytą sūnų. Režisierius aktorei nepadeda niekuo: eik ir vaidink tekstą, rėk nesavu balsu. Nėra ką ten veikti ir Juozui Budraičiui, tik tekstą sakyti iki galo, nes jis Euripido parašytas.

Galima šito spektaklio mintį pritempti prie tokios išvados: kad dievas Dionisas yra nepripažintas menininkas, kuris ateina keršyti už tai. Maždaug, aš darau didelius dalykus, o jūs nematot! Tuoj aš sugriausiu jūsų „Akropolį" ir eisit į teatrą, o ne apsipirkinėti! Nes jeigu režisierius su kuo nors šiame spektaklyje gali tapatintis, tai tik su Dionisu.

R.O. Tikrai ne su Pentėju, kurį pamišusios moterys sudrasko į gabalus. Bet gal dabar režisieriui toks etapas, kai norisi pamokyti ir pabarti, o po to jis vėl kurs.

 


Euripidas po mirties sulaukė kaltinimų

Gintaras Varnas:

„Euripidas nesulaukė „Bakchančių" premjeros. Tai buvo paskutinė jo tragedija, pastatyta po mirties. Įdomu tai, kad praėjus keleriems metams po tragedijos pastatymo didieji Atėnai buvo užkariauti, o Euripidas po mirties buvo apkaltintas „Bakchantėmis" sugriovęs Graikijos aukso amžių. Argi tai ne didžiulis komplimentas teatrui? Ir Euripidui? „Bakchantės" - civilizacijos dekadanso, arba pabaigos tragedija, kuri vystosi tarsi komedija. Keistas antikos modernizmas."

LRYTAS.LT

Recenzijos