Patogus Jurašo teatras

Monika Jašinskaitė 2012 10 16 Menų faktūra
Antanas Garšva - Dainius Svobonas, Elena - Eglė Mikulionytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Antanas Garšva - Dainius Svobonas, Elena - Eglė Mikulionytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

„O! Škėma! Gi skaitėm mokykloje!" - į naują eilutę Kauno valstybinio dramos teatro repertuare greičiausiai reaguos kievienas, vidurinę baigęs po šalies atgimimo. „Matai, atidaryta Didžioji salė! Einam pažiūrėt!" - sakys dažnas kaunietis ar scenos menais besidomintis miesto svečias. Pirmuosius ir antruosius padrąsins Jono Jurašo pavardė greta spektaklio „Balta drobulė" pavadinimo - ir pilna Didžioji salė garantuota, naujas rekonstrukciją pabaigusio Kauno dramos teatro uždavinys įvykdytas. Ką gi spektaklyje atras žiūrovai? Apie ką diskutuos, užvėrę laikinosios sostinės kultūros židinio duris?

Vardinti ilgą atradimų sąrašą turbūt reiktų pradėti nuo literatūros. Geros literatūros. Antano Škėmos romanas „Balta drobulė" daugiau ar mažiau žinomas jaunesniajai kartai, jį greičiausiai skaitę ir šalies istorija ar kultūra besidomintys vyresnieji. Šis kūrinys yra savaitgalį Kauno valstybiniame dramos teatre pristatyto Jurašo spektaklio pagrindas. Romano sceninės adaptacijos autorė - režisieriaus kūrybinė ir gyvenimo partnerė Aušra Marija Sluckaitė - yra tikra tokių adaptacijų meistrė. Į spektaklį einantis tautietis bus pamalonintas preciziško Antano Garšvos pasaulio perteikimo tekstu, - jo gyvenimo epizodai ir mintys iš knygos į sceną perkelti be nuostolių.

Romanas performuotas į dialogus išlaikant originalaus teksto struktūrą, tačiau ne mechaniškai, o atskiroms scenoms pritaikant vis kitokį sprendimą. Taip išlaikoma dinamika, o žinantį „Baltą drobulę" mintinai jau domins ne dramaturginis turinys, bet pats teksto virsmas į naująją formą. Vis dėlto kūrinys parašytas prieš 60 metų ir šiuolaikinį skaitytoją veikia kitaip, nei 6 ar 7 dešimtmečio žmogų. Ar toks ištiso romano perskaitymas scenoje nėra meškos paslauga pačiam žiūrovui? Ar reikia skaityti už jį? Gal labiau vertėjo orientuotis į vieną, spektaklio kūrėjams aktualesnę problemą ir ją išnagrinėti?

Estetams, kurių malonumo negali užganėdinti juodos avys baltose lankose, gera dingstis pažiūrėti „Baltą drobulę" yra Gintaro Makarevičiaus scenografija. Jokių įmantrybių - kelios griežtos ir lengvai atpažįstamos formos: metro tvorelė su trimis šviestuvais, atitvėrusi laiptus į požemį; orkestro duobę dengiantys trys stačiakampiai tilteliai; „gyvenimo uola" - stilizuota lifto mechanizmo imitacija; retro stiliaus šalta, metalinė keltuvo kabina. Galinė scenos siena išnaudota videoprojekcijoms: Niujorkas žemės lygmeny, Niujorkas iš viršaus, cigaretės dūmai, miškas, vanduo, pagrindinio veikėjo veidas, aukštyn-žemyn besikilnojančios spektaklio veikėjų drabužių išnaros, tekstai, minimalistinės abstrakcijos...

Pirmosios scenos šiek tiek primena Makarevičiaus kurtą scenovaizdį Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymui": per visą scenos plotį suformuotas baras šį kartą perkeltas į scenos priekį, bendravimas tarp veikėjų buvo išryškintas ne siunčiant gėrimų stiklus, o kairėn-dešinėn ridenant biliardo kamuoliukus. Vėliau pasipila įdomesni sprendimai: stačiakampiai plieniniai tilteliai tarnauja kaip stalai, lovos, dangčiai, netgi sukamosios durys, sutinkamos viešosiose erdvėse; išnaudotas projekcijų ir realių objektų judėjimo reliatyvumas, kuris žiūrovo sąmonėje kuria kilimo-leidimosi  iliuziją. Iš tiesų, „Baltos drobulės" metu Didžiojoje scenoje karaliauja šiuolaikiškos technologijos, kurios Kauno žiūrovui dar neįprastos, jį traukia ir stebina. Pagyrų nusipelnė ir techninis teatro personalas: naujoji įranga įvaldyta, belieka tikėtis, kad ir toliau bus aktyviai naudojama. Nors scenografija sudaro didžiąją dalį spektaklio įspūdžio, ji veikia kaip knygutėje išskleidžiami paveikslėliai: iliustruoja romano tekstą, spektaklio tekstą papildydama detalėmis (erdvės, laiko nuorodomis), kurių neliko dialoguose.

Į literatūros ir vaizdų užvaldytą erdvę įsiterpia kompozitoriaus Lino Rimšos suformuotas muzikinis elementas įdomus savo nuorodomis į įvairius laikmečius ir atlikimo formas: džiazas, klasika, bažnytinės giesmės, minimalistinė muzika, metro pranešimai, elektronikos įrašą pakeičiantis gyvas dainavimas, žiūrovo akyse išgaunama smuiko melodija. Muzika, kaip ir scenografija, seka Garšvos sąmonės srautą, tačiau garsai, priešingai nei informaciją perduodantis vaizdas, iškylančio laikmečio atmosferą papildo jį atitinkančia stilistika.

Traukiančius į teatrą dažniausiai domina žmogiškasis elementas - aktorių darbas. Naujame Jurašo spektaklyje pagrindinis vaidmuo patikėtas Dainiui Svobonui, kuris pastaraisiais metais daugiau pasirodydavo antraeilėse rolėse. Šis patyręs ir išlavintas aktorius išbūna scenoje visas tris valandas. Pokario intelektualo įvaizdį suformuoja išoriškai ir organiškai įsilieja į teksto ir scenografijos formuojamą pasaulį.

Vyraujanti sąlygiška vaidyba ir sąlyginis santykis su kitais spektaklio personažais traukia žiūrovo dėmesį ir taip lyg pateisina teatrinę romano formą. Pro šalį švirkščiantys „leidžiami" Antanui Garšvai  vaistai, Dainiaus Svobono smuikavimas už Tėvo vaidmenį atliekantį Gintarą Adomaitį, Jonės (Inga Mikutavičiūtė) nurenginėjimas be fizinio sąlyčio su žmogumi, Senasis ponas (Artūras Sužiedėlis) šinšilo narvelyje - visa tai publikos vaizduotę stimuliuojantys epizodai. Vienas įdomesnių spektaklio veidų - prieš porą metų Jurašo atrastas solistas Mindaugas Jankauskas gyvai ir šiltai išskleidžia baritono Džo personažą. Gaila, kad šio aktoriaus Kauno kultūriniame gyvenime beveik nematome.

Mėginusius savo vaizduotėje nusipiešti Škėmos tekste poetizuojamą ir persisukusia kojinių siūle „įžemintą" Eleną greičiausiai nustebins Eglės Mikulionytės kuriamas Garšvos mylimosios portretas. Romane ji - rami ir nieko sau nereikalaujanti, tuo tarpu scenoje - mojuojanti kumščiais ir priekaištaujanti. Greičiausiai todėl ši Elena atrodo ciniškesnė ir egoistiškesnė už pagrindinį veikėją, kuris spektaklyje labiau heroizuojamas, o jo ydos ir gyvenimo klaidos - maskuojamos. Beveik tris valandas Didžiojoje scenoje kuriamas Garšvos vidinis pasaulis baigiamas tragišku virsmu. Iki tol buvęs tik sąlygiškas - neparodytas, tačiau labai aiškiai suvokiamas - šinšilas su visu narveliu perkeliamas į vaizdo projekciją ant galinės sienos. Romane atsispindinti Garšvos ramybė Kauno dramos teatre išauga į pagrindinio veikėjo riksmą.

Nepaisant ką tik paminėtų romano ir spektaklio neatitikimų, Jurašo „Balta drobulė" yra kone pažodinė romano inscenizacija. Garšvos istorija papasakota, tačiau ji neturi jokio poveikio, lieka neaktuali, - pastatyme nekeliami jokie probleminiai klausimai. Atskiruose scenos kūrinio elementuose neryškėja joks bendras vardiklis, galintis sufleruoti idėjinį pastatymo sumanymą. Gal perkelti romaną į sceną ir tebuvo spektaklio kūrėjų tikslas? Tačiau kaip tik tai ir vertė mane atkreipti dėmesį į neatitikimus tarp pastatymo ir romano, tokia mintis tų pačių neatitikimų ieškoti skatina ir žiūrovą. Tačiau ar šis, nusivylęs svetima fantazija, galiausiai nepasirinks literatūros, kad toliau lavintų savają?

Spektaklio kūrėjai žiūrovui paliko patogią stėbėtojo poziciją. Pasąmonės srautu išreikštas Škėmos protestas prieš proto despotiją praslydo nepastebėtas. Mums nebereikia Niujorko, kad virstume mechanizmais. Paradoksalu, bet būtent mechanizmai „Baltos drobulės" pastatyme ir džiugino.

 

Recenzijos