„Pasaka triukšminga, neturinti prasmės”

Šarūnė Trinkūnaitė 2011 05 01 Menų faktūra

aA

Naujausioje savo knygoje apie Williamą Shakespeare´ą - „Shakespeare´s Freedom“ (Shakespeare´o laisvė, 2010) - Stephen´as Greenblattas „Makbetą“ interpretuoja - beje, cituodamas privataus šekspyrologinio pokalbio su Billu Clintonu ištraukas - kaip tekstą, artikuliuojantį principinio valdžios/politikos bei etikos neadekvatumo skausmą. Ir kartu, sakyčiau, suformuluoja gerą aktualaus, šiuolaikiško spektaklio temą.

Gi priešingai - Algirdas Latėnas „Makbetą“ skaito kaip absoliutaus senosios Škotijos istorijos ir šiuolaikinio pasaulio neadekvatumo atspindį. O tiksliau - aštrią Shakespeare´o tragediją jis perkuria į kažkokią keistą pasaką.

Na, tiesiog nežinau, kaip kitaip dar būtų galima žanriškai apibrėžti spektaklį, kuriame veikia pulkelis tamsiomis marškomis apsigaubusių ir virvėmis apsiginklavusių vaiduoklių (hmmm, tai „mintys-laumės“,- paaiškinama programėlėje), į poros metrų spinduliu žemę šluojančias suknias įvilkta undinė ledi Makbet (Viktorija Kuodytė), tarp dviejų didžiulių stebuklingų veidrodžių slankiojantys ir kažką panašaus į kinų mandarinus primenantys Škotijos didikai (bent jau Igno Ciplijausko Rosas - tas, su mažyte kasele viršugalvyje), ant galinės sienos kartkartėmis nušvintantys didžiuliai šmėklų šešėliai ir t.t.

Atsiprašau už grubumą, bet ką bendro su Shakespeare´u turi šis Walto Disney´aus produkcijos re-make´as???

(Beje, šioje vietoje visai logiškas atrodo Latėno sumanymas į „Makbeto“ istoriją įkomponuoti Ledi Makbet nėštumo siužetą - jis savotiškai įgalina pasakiniame spektaklio kolorite išskaityti būsimam Makbetų kūdikiui sekamos pasakos prasmę. Trumpa šio siužeto santrauka: susitikę po ilgo nesimatymo Makbetai aistringai puola vienas kitam į glėbį; Ledi Makbet pastoja; būsimas kūdikis tampa stipriu akstinu Makbetui siekti karūnos; pamišusi Ledi Makbet išdrasko savo įsčių vaisių.)

Kita vertus, kaip tik tas neperžvelgiamai tankus Majos šydas, „Ledi Makbet“ faktus dengiantis nuo juos nulėmusių intencijų, atveria, regis, beribę erdvę fantazijai. Taip, jis tarytum ragina intensyviai spėlioti - supasakintame Williame Shakespeare´e bandyti įžiūrėti Algirdo Latėno pastangą perteikti jo belaikiškumo ir beerdviškumo idėją, o galbūt sumanymą pačiu spektakliu išreikšti aukščiausiąją Makbeto suvokimo pakopą - gyvenimo kaip „idioto pasakos triukšmingos, neturinčios prasmės“, sampratą ir pan.

Kad ir kaip ten bebūtų, paspėlioti tenka - nes patikėti „Ledi Makbet“ anonsuose paskleista „paslaptingų pasąmoninių vaizdinių“ versija labai sunku. Ne todėl, kad tų vaizdinių nebūtų, bet todėl, kad juose - tose keistose virvių, marškų ir durų-langų-veidrodžių kompozicijose ar choreografinėse intermedijose pagal argentinietiškąjį Astoro Piazzolos tango - galima atpažinti tik epigonišką auksinės metaforinio lietuvių teatro eros repliką, bet ne kaip nors paveikias klaidžių pasąmonės scenarijų personifikacijas. O tomis replikomis apkrauta, tačiau prasminiai niekaip nepakrauta „Ledi Makbet“ - dėsninga - atrodo ypatingai, kone skausmingai tuščia.

Beje, būtent nuo „Ledi Makbet“ - nuo spektaklio pavadinimo - tikriausiai reikėjo pradėti. O tiksliau - nuo jame įrašyto liudijimo apie išties pavydėtiną Latėno drąsą siūlyti moteriškąją legendinių lietuvių teatro „Makbetų“ - Juozo Miltinio (1961) bei Eimunto Nekrošiaus (1999) pastatymų - alternatyvą.

Ir savo alternatyvą Latėnas paremia, sakyčiau, gan stipriais argumentais. Turiu omenyje ne pačią idėją svarbiausia padaryti Ledi Makbet - jos, kaip savo vyro kurstytojos ir pagrindinės besiplečiančio kraujo klano lėmėjos tema yra sena kaip ir pati Skakespeare´o tragedija. Kalbėdama apie motyvuotą moteriškojo „Makbeto“ sando išryškinimą, turiu omenyje Viktorijos Kuodytės - gilios, jautrios, emociškai nepaprastai talpios aktorės - pasirinkimą pagrindiniam vaidmeniui. Pasirinkimą, kuriuo Latėnas vis tik kažkodėl nepasinaudoja.

“
 Kruvinasis Disney´us. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Taip, Kuodytės dėka jo spektaklyje nutinka kelios gražios akimirkos - įtaigios skausmingai pavėluotos Ledi Makbet atgailos nuotrupos. Tačiau jos visgi neišlaisvina grubaus, schematiško Shakespeare´o herojės suvokimo varžtų, kuriais ją - o ir visus kitus - norom ar nenorom suveržia režisūra. O ir kaip Kuodytė galėtų sujautrinti, sužmoginti savąją Ledi Makbet, jei Latėnas ją įsivaizduoja kaip kažkokią tarp antgamtinio ir žemiško pasaulių klaidžiojančią šmėklą-moterį, nuodėmei Makbetą gundančių laumių karalienę, kuri kartais - kaip kad pasakojama stebuklinėse pasakose - pasiverčia savo vyrą mylinčia, užjaučiančia ir jam gero linkinčia žmona?

(Tiesa, Ledi Makbet „laumiškumas“ spektaklio anonsuose aiškinamas kaip pasąmoninių jos minčių išraiška. Tačiau Latėnas nepateikia jokių bent kiek labiau įtikinančių psichoanalitinės Shakespeare´o interpretacijos argumentų.)

Ir apskritai - ši „Ledi Makbet“ atrodo pernelyg susitelkusi į „paslaptingais vaizdiniais“ pavadintų spec. efektų paieškas ir nedovanotinai neatidi Shakespeare´o personažų dramaturgijos peripetijoms - jų tarpusavio santykiams, dramatiškoms vidinėms kolizijoms, toms alinančioms sudėtingų jų sielų prieštaroms.

Net kažkaip nejauku, bet šioje vietoje, matyt, reikia pasakyti, kad Škotijos didikus vaidinančiųjų deklamacija „pakeltu balsu“ yra ne draminės įtampos kūrimo, o jos žudymo įrankis. Dar labiau nejauku, tačiau taip pat turbūt reikia kalbėti apie tai, kad Makbeto (Sergėjus Ivanovas) istorijos, kaip bailus vaikiščias tapo cinišku, vulgariu „chamu“, traktuotė - ypač po sukrečiančio Kosto Smorigino pasakojimo apie visus kankinančio ir nepakeliamai kenčiančio žmogaus likimą - nuskamba beveik kaip antausis Shakespeare´ui...

***

Kažkodėl niekaip negaliu pamiršti vienos „Ledi Makbet“ scenos - tos, kurioje Ivanovo Makbetas į baltą drobulę lėtai vynioja mirusią savo žmoną, tyliai lygina paskutinio jos patalo raukšles, o šalia rikiuojasi Škotijos didikai, rankose laikydami didžiulę nusnigtą plastmasinę eglės ar pušies šaką. Tiksliau pasakius, negaliu pamiršti šios scenos provokuojamos asociacijos - į Dezdemonos (Eglė Špokaitė) šarvones Eimunto  Nekrošiaus „Otele“ (2000), į tą veik iki šiurpulio skausmingą gėlių vazonėlių dėliojimo spengesį.

Kaip giliai į šekspyriškąją lietuvių teatro žemę yra įaugę nekrošiškojo Shakespeare´o pasiūlyti įvaizdžiai!

Ir koks didžiulis skirtumas tarp Nekrošiaus bei Latėno Shakespeare´ų! Kaip tarp gyvų gėlių ir plastmasės...

Recenzijos