Liūdinčios trupės debiutas

2009 11 27 kulturpolis.lt, 2009-11-26

aA

Lapkričio 11-12 d. „Menų spaustuvėje“ debiutavo „Trupė liūdi“ - Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirtakursiai, vadovaujami Vlado Bagdono, Sauliaus Bareikio ir Cezario Graužinio. Jauni aktoriai, pasitelkę į pagalbą Aleksejaus Slapovskio tragikomediją „Išvažiuoju“, su juoku pro ašaras nagrinėja apsisprendimą pakeisti savo gyvenimą, pasirinkimo laisvės kainą.

Pjesės tematika leidžia nagrinėti šiandien aktualią emigracijos problemą, tačiau „Trupė liūdi“ pasirenka kitokį analizės kampą ir dėmesį sukoncentruoja į vieno žmogaus tragikomišką neapsisprendimą keisti savo gyvenimą ar ne. Gramovas (Šarūnas Banevičius) nutaria išvažiuoti ir, nors žadėta kelionė neįvyksta, ruošimasis jai leidžia iš naujo pažinti jį supančius žmones ir patį save. A. Slapovskio pjesė, sudaryta iš dialogų ir personažų santykių išprovokuojamų konfliktų, - dėkinga medžiaga aktoryste grindžiamam spektakliui, koks ir yra „Trupės liūdi“ pastatymas. Pirmame veiksme, susitikimų su Gramovu metu, pristatomi visi spektaklio veikėjai ir pasakojama paties Gramovo istorija.

Tomo Stirnos kuriamos muzikinės kompozicijos naudojamos ne tik kaip scenas jungiantis segmentas. Kiekviena scena, naujo personažo pasirodymas turi savo garsinį pristatymą, kuris yra pačios pirmos muzikinės temos varijacija. Minorinės tonacijos, nervingo ritmo kompozicijos grindžiamos fortepijonu, tempą suintensyvina mušamieji. Pasikartojančius panašius muzikinius motyvus galima interpretuoti ir kaip nuolatinio Gramovo neapsisprendimo atspindį, svarstymus, kurie grįžta į pradinį tašką.

Spektaklyje, kuriame susipina dramos, komedijos ir farso elementai, aktoriai kuria spalvingus personažus - tipažus. Ryškiausias pavyzdys - veidmainis politikas Gramskojus (Vaidas Kublinskas). Akivaizdus yra jo siekis pasirodyti tik iš gerosios pusės - pradedant savo nuomonės kaip pagerinti miesto vaizdą išdėstymu, baigiant demonstruojama visažinyste. Oficialia kalba ir pabrėžtinu santūrumu aktorius kuria valdininko įvaizdį, kurį dar labiau akcentuoja klasikinis kostiumas. Gramskojus susikaustęs ir pasimetęs aludės erdvėje, kur susitinka su Gramovu. Čia padėties valdovas yra pastarasis, tad ir jaučiasi visiškai laisvai, diktuoja savo sąlygas. Gramovo pažemintas politikas nusimeta malonaus žmogaus kaukę ir pasirodo kaip neurotiškas tironas, norintis, kad visi jam būtų pavaldūs. Jo pokytis žaibiškas - santūrumą nustelbia nevaldomo pykčio protrūkis. Aktoriui pavyksta greitai pakeisti savo personažo būseną ir natūraliai suderinti visiškai priešingus Gramskojaus veidus.

Pats Gramovas prie skirtingų personažų atsiskleidžia vis kitaip. Š. Banevičiui tenka sunki užduotis - kurti charakterį scenoje praleidžiant visą spektaklio laiką. Aktorius aprėpia nemažą veikėjo jausmų amplitudę. Jo kuriamam personažui būdingas nervingumas, staigi emocijų kaita, nuolatinė įtampa. Vieną akimirką jis myli, kitą neapkenčia abejingumu jį provokuojančios meilužės Irinos (Marcelė Zikaraitė). Ši, nuspėdama Gramovo veiksmus, demonstratyviai santūriai sutinka naujieną apie išvykimą, o tai veda Gramovą iš kantrybės, nors aišku, kad jam jau pažįstamas šis meilužės „žaidimas“. Toks gudrus elgesys leidžia visiškai jį valdyti. M. Zikaraitė kuria žinančios savo vertę moters portretą, pabrėžtinai ignoruojančios Gramovo siekį ją išmušti iš vėžių. Tingiai vaikščiodama, dailindama nagus, dažydamasi aktorė parodo šaltą Irinos abejingumą. Jos ramybė kontrastinga Gramovo emocionalumui. Š. Banevičius nuo spektaklio pradžios atvirai rodo savo kuriamo personažo nepastovumą, nuolatinę kaitą, tuo tarpu M. Zikaraitė savo veikėjos iki galo neatskleidžia. Išbaigtą personažą pamatysime tik Gramovo „šermenų“ scenoje, kur daugelis veikėjų nusimes kaukes.

Tuo tarpu Jovitos Balčiūnaitės kuriama buvusi Gramovo žmona Elina yra visiškai priešinga Irinai. Aktorės vaidmuo paremtas judrumu ir greitakalbe. Apsirengusi ryškiai geltonais stilizuotais kambarinės - valytojos rūbais, kaip žirnius berianti žodžius ji blaškosi po visą sceną - tai ji lipa sienomis, tai užsikaria ant lempos, pabrėžtinai vengia artimesnio kontakto su ją sekiojančiu Gramovu. Taip aktorė išreiškia buvusios žmonos kartėlį dėl Gramovo išdavystės. Tik išgirdusi apie išsiskyrimo su Irina faktą, Elina nurimsta ir, automatiškai įšokusi į žmonos vaidmenį, Gramovą ima traktuoti kaip savo nuosavybę. Aktorė sulėtina tempą, nuolatinį judėjimą pakeičia flirtas, kuriuo bandoma vėl prisivilioti buvusį sutuoktinį. Dabar ji ima persekioti Gramovą savo rūpesčiu, kuris automatiškai jį atstumia. Elina atgraso noru apspręsti jo likimą kaip Irina erzina abejingumu. Į buvusių sutuoktinių pokalbį dramaturgas įterpia Gramovo susitikimo su Gramskojumi sceną, kuri yra išspręsta „teatro teatre“ principu - Elina tariamos žmogžudystės istoriją išklauso sėdėdama tarp žiūrovų ir su jauduliu komentuoja kiekvieną dviprasmiškesnį sakinį.

Pagrindinė Simonos Biekšaitės kurtos scenografijos detalė - balta butaforinė siena su dvejomis durimis, pro kurias įeina ir išeina aktoriai. Antroje dalyje, Gramovo „šermenų“ scenoje, apjuosta juodu polietilenu, ji simbolizuos kaspinu aprištą mirusiojo nuotrauką. Už šios sienos, su kitais bendraudama tik per atviras duris, beveik visą spektaklio laiką praleidžia Monikos Tamošauskaitės kuriama Motina. Taip ji atsiriboja nuo sūnų tai keikiančios, tai dievinančios minios. Tarp kitų spektaklio veikėjų ji išsiskiria tipišku tėvų požiūriu į vaiką. Jos rūpestis Gramovu prigimtinis ir nereikalaujantis atsako. Jausmai sūnaus atžvilgiu nekinta dėl vieno ar kito jo poelgio. Nors ji nervingai ir irzliai atkalbinėja Gramovą nuo kelionės, tačiau kartu jaučiamas jos rūpestis. M. Tamošauskaitės kuriama veikėja - nuolatiniame veiksme, kaip ir visos mamos vienu metu dirbanti kelis darbus: skusdama bulves ji aptaria su Gramovu jo kelionės beprasmiškumą, o plaudama grindis sūnaus „šermenyse“ spėja išaiškinti susirinkusiesiems gyvenimo tiesas. Kuomet kitų spektaklio veikėjų moterų drabužiai liudija jų rūpinimąsi savo išvaizda, Motina atrodo lyg užsimetusi bet ką. Vaikui skiriama tiek laiko, kad jo nebelieka pačiai sau. Tiek pjesėje, tiek spektaklyje nepateisinama neutrali Motinos reakcija į sūnaus mirtį, skaitytojui/žiūrovui paliekama erdvė tokio elgesio interpretacijai. Galbūt jį galima aiškinti tuo, kad nerimą dėl sūnaus pakeičia rūpestis laidotuvėmis, o sūnaus vaidmenį jos gyvenime perima į laidotuves susirinkę jo „draugai“? O gal ji vienintelė supranta, kad jis nėra miręs, o tiesiog mirtinai nusigėręs, ko nesuvokia į atsisveikinimo vakarėlį susirinkę žmonės, dėl Gramovo sprendimo išvykti iš anksto mintyse jį palaidoję?

Vienas įdomesnių vaidmenų spektaklyje - sekretorė Alina su savo provincialia meile Gramovui. Nuo jo nenukrypstantis žvilgsnis, kvailoka šypsena iškart išduoda jos šiltus jausmus. Aistė Lasytė kuria kuklios, keistos ir nerangios svajoklės vaidmenį. Jai tarsi nuolat žemė slysta iš po kojų. Iš pirmo žvilgsnio preciziškai tvarkingas ir oficialus kostiumėlis nesiderina su nuolat kliūvinėjančia, klupinėjančia jo savininke. Tačiau geriau įsižiūrėjus pastebi rožinės baltų marškinių sagas, po pėdkelnėmis raudonomis kojinėmis apmautas kojas. Alina tiesiog įstabiai naivi, paplonintu balsu, kampuotais judesiais ir iš nuostabos išplėstomis akimis. Ji slapta myli Gramovą ar greičiau svajonę apie jį, kurią veikiai sugriauna jo grasinimas išvykti. Aštuonerius metus trukusi nebyli meilė suteikia Gramovui viltį, kad galbūt Alinočka gali pakeisti jo gyvenimą ir nereikalingas joks išvykimas. „Šermenų“ scenoje jos nusistatytamas prieš Gramovą nėra asmeniškas, o greičiau paveiktas kitų nuomonės. Ne pagal scenarijų įvykęs (ne)prisipažinimas meilėje sukelia Alinos nusivylimą ir lemtingą Gramovo patekimą į blaivyklą. Čia Gramovas patiria žiauriausią akistatą su valdžia - arogantiškas Sežantas (Romas Stiklakis) demonstruoja savo viršenybę, provokuodamas sužaisti šachmatų partiją iš Gramovo laisvės. Romo Stiklakio personažas, kaip ir V. Kublinsko Gramskojus, spektaklyje atstovauja „valdžios žmones“. Abu jie siekia, kad kiti žaistų pagal jų taisykles. Tačiau jei pastarasis slepiasi po malonaus žmogaus kauke, tai Seržantas iškart parodo tikrąjį savo veidą - jam vieni niekai žeminti ar griauti žmonių likimus. Romo Stiklakio personažas yra atskleidžiamas vienpusiškai - manieringai kuriant pašaipaus savimylos portretą. Seržanto reakcija tiek į nebylų jam paklūstantį Kalinį (Rimvydas Ambrazevičius), tiek į jam besipriešinantį Gramovą yra vienoda. Aktorius pernelyg susikoncentravo į savo vaidmenį ir pamiršo bendravimą su scenos partneriu, tad pirmos dalies finalinė scena išsitęsė ir baigėsi nenatūraliai netikėtai - staigia Gramovo „savižudybe“.

Būtent ištęsti dialogai ir etiudinė pirmos spektaklio dalies struktūra griauna veiksmo vientisumą. Tokį spektaklio vaizdą iš dalies diktuoja ir dramaturginė medžiaga - A. Slapovskis pirmo veiksmo atskirų veikėjų prisistatymą per pokalbius su Gramovu, keičia konfliktiškų veikėjų akistata prie jo karsto. Antras veiksmas komiškesnis, dinamiškesnis. Po pernelyg ištęstos, pirmos dalies jis nustebina sparčiu tempu ir energija. Aktoriai daugiau veikia ne kaip atskiri veikėjai, o kaip grupė. Gramovo santykiai su kitais apsiverčia aukštyn kojom. Personažai, iki tol atskirai rodę suformuotą požiūrį į Gramovą, antro veiksmo metu kelis kartus jį keičia jau bendrai. Pagarba „mirusiajam“ virsta patyčia, o jam pabudus - visus netikėtai apima euforija.

Antras veiksmas daugeliui personažų yra savo tikrojo veido atskleidimo laikas. Aktoriai, išskyrus be sąmonės gulintį Gramovą, pasimetusią Alina ir abejingą Motiną pasirodo apsirengę juodais gedulo rūbais ir užsidėję tamsius akinius. Veikėjai pusračiu susėda aplink ant pakylos vidury scenos gulintį „mirusįjį“. Vaidas Kublinskas naujai atskleidžia Gramskojų - „šermenų“ scenoje jis visiškai kitoks nei pirmoje dalyje - pasitikintis savimi, iš aukšto žiūrintis į kitus. Galbūt dėl to, kad vienintelis jį drįsęs pažeminti žmogus guli be gyvybės ženklų? Nenuoširdžią jo kalbą apie „velionį“ nutraukia skandalistas laikraštininkas Gramoveckis (Mantas Stonkus) - vienas farsiškiausių ir komiškiausių spektaklių personažų, sau įsikalbėjęs esąs patriotas iki kaulų smegenų. Išpūsti žandai, laužyti judesiai, žemas užspaustas balsas savotiškai suteikia vaidmeniui grotesko spalvų. Pirmame veiksme dominavęs Gramovas antrojoje dalyje savo poziciją užleidžia Gramoveckiui. Šis tiesmukai pasako, ką visi nutyli, į akis rėžia savo nuomonę. Buvęs pašaipų objektu skandalistas staiga pradeda valdyti personažus, virtusius minia. Jis į neigiamą ar teigiamą pusę kreipia visų susirinkusiųjų nuomonę apie Gramovą.

Veikėjų susitikimas prie „mirusiojo“ lemia nejaukią atmosferą ir neišvengiamai konfliktišką situaciją. Būtent čia, akistatoje su Elina, prasiveržia nepasakyti Irinos žodžiai ir slopinti jausmai. Čia meilužė užlėptą nuoskaudą dėl Gramovo išėjimo parodo boikotuodama kiekvieną gerą žodį apie jį. Toks jos elgesys siutina Eliną ir išprovokuoja moterų muštynes, kurios perauga į bendrą neapykantą Gramovui. Netikėtai jam atsigavus, susirinkusiųjų jausmai pasikeičia - iki tol keikę „velionį“ staiga visi ima džiaugtis, kad jis atsipeikėjo. Savo išvykimu nesąmoningai siekęs įrodyti savo nepriklausomybę, Gramovas patiria, kad jis vis dėlto yra priklausomas nuo visų, nuo kurių stengiasi pabėgti. Tačiau „prisikėlusio iš mirusiųjų“ sprendimas pasilikti sukelia nepasitenkinimą. Nė vienas nenori tapti Gramovo išvykimo priežastimi, tačiau atvirai parodo nepritarimą tokiam žingsniui - Irina vėl demonstruoja savo abejingumą, Alina kaltina jį supainiojus jos jausmus, Gramko (Dominykas Vaitiekūnas), įgavęs pasitikėjimo savimi, niekinamai žvelgia į jį žeminusį draugą. Gramovas atsiduria nepavydėtinoje situacijoje - jis negali nei likti, nei išvykti, tad apsisprendimą palieka likimui - „Herbas - išvažiuoju, skaičius - lieku“. Graži monetų lietaus scena, kur visi jo gyvenime veikę žmonės besiblaškantį Gramovą užmėto monetomis - taip jie suteikia pasirinkimo laisvę, nors nepasufleruoja sprendimo. Tačiau net monetos metimas nepadeda taško. Tiek pjesė, tiek spektaklis neduoda aiškaus Gramovo istorijos išrišimo. Jis taip ir nepasirenka, kaip elgtis ir aišku, kad niekad nenuspręs.

Pagrindinė spektaklio problema - režisūros trūkumas. Tai suteikė papildomą krūvį aktoriams - kad užmaskuotų veiksmo trūkumą scenoje jie turėjo sukurti ypač ryškius personažus. Ne visiems tai pavyko. Ne iki galo pateisintas pasirodė D. Vaitiekūno kuriamas Gramko. Spektaklio pradžioje aktoriaus užgriebtas komiškas beviltiško, kiek apgailėtino žmogelio portretas neišsikristalizavo į įdomesnį personažą. Nors aktoriaus fizinės savybės - mažas ūgis, vaikiškas veidas - atitinka kuriamo personažo charakterį, jam pritrūko ryškumo, lyginant su kitais veikėjais, ir jis „ištirpo“ tarp kitų aktorių.

Spektakliu „Išvažiuoju!“ gana vykusiai prisistatė jaunieji „Trupės liūdi“ aktoriai. Nors pačiam spektakliui pritrūko stipresnės režisūros, jos trūkumą užpildė organiška aktorių vaidyba ir su ironija kurti personažai. Kol kas spektaklis dar yra ieškojimų stadijoje, dar ne visi atrado tikslius savo veikėjų charakterius, tačiau scenoje jau buvo galima pamatyti įdomius ir daug žadančius jaunus menininkus.

Kulturpolis.lt

Recenzijos