Nepaliekantis žmogaus dykumoje

2009 10 27 Lietuvos žinios, 2009 10 26

aA

Natela Arveladzė

Neseniai lankydamasi Lietuvoje, Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatre, mačiau Sauliaus Varno režisuotą spektaklį „Kreicerio sonata“.

Prieš spektaklį svarsčiau - ką gi mes išvysime scenoje iš dviejų genijų - Levo Tolstojaus ir Liudviko van Bethoveno - sąjungos. Šie genijai pateikė aiškią koncepciją ir gerokai platesnį požiūrį į pasaulį ir į pačią žmoniją. Teatrui beliko įminti mįsles, paslėptas žodinėje L.Tolstojaus teksto struktūroje ir L. van Bethoveno garsų pasaulyje. Malonu, kad mano matytame spektaklyje „Kreicerio sonata“ dauguma mįslių buvo įmintos ir savaip interpretuotos. Režisierius su kūrybine grupe perteikė plačią gyvenimo apmąstymų panoramą, atskleidė archetipinę žmogaus būties prigimtį. Spektaklyje skamba klastos, pavydo, išdavystės, meilės bei keršto temos. Režisierius virtuoziškai analizuoja pačią aistros prigimtį. Keturios gamtos stichijos - vanduo, ugnis, oras, žemė - spektaklyje tarsi susipina su keturiomis žmogaus stichijomis - su jo širdimi, protu, kūnu, dvasia. Jos tarsi susijungia ir sukuria ypatingą spektaklio audinį - virpantį, pulsuojantį scenos įtampos lauką. Salėje pulsuoja ši įtampa, oras tarsi pripildytas meilės, svajonės, išdavystės, keršto.

Išskyrus neapykantą

Spektaklyje galima rasti visą jausmų paletę, išskyrus neapykantą. Ir tai tikrai paperka, juk šį pasaulį galima išgelbėti tik meile. Žmogžudystė scenoje pateikiama kaip iliuzija: ji įvykdoma ne natūralistinėmis, o sąlygiškomis išraiškos priemonėmis. Tai tarsi teatro noras išgyvendinti tai, kas nepriimtina žmogiškajai prigimčiai. Spektaklio pagrindinis veikėjas aktorius Albinas Kėleris išdegina, sunaikina neapykantą tiek pačiame savyje, tiek ir kituose.

Spektaklis nepalieka žmogaus dykumoje, nepalieka jo vienišo. Kaip įtaigiai veikia L. van Bethovenas aistringais garsais, o L.Tolstojus - žodžio galybe, taip ir teatras veikia savąja teatro kalba. Jis provokuoja žiūrovą rimtiems apmąstymams.

Ir proza, ir poezija

Spektaklyje - gyvenimo proza ir dvasios poezija. Girgžda atidaromos ir uždaromos durys, ir čia pat plazda drugelių sparnai; virpa gyva ugnis, tarsi plakanti žmogaus širdis, o laivelyje rūko apgaubtos figūros sukuria nerealią vizijų pasaulio nuotaiką. Aktorės, puikiai vaidinančios herojaus žmoną (Ligita Kondrotaitė ir sužadėtinė Toma Razmislavičiūtė) - tarsi du antipodai. Tačiau ir perekšlė žmona, ir baltoji gulbė kiekviena savaip naikina gyvenimą, nes abi turi grobuoniškų instinktų. Viena skęsta gyvenimo prozoje, o kita skrajoja žemės paviršiumi, gaudydama drugelius, bet sugavusi juos įkalina puošniame tinklelyje. Ši sceninė metafora labai tiksliai atskleidžia dvasinį žmonių pasaulį, išryškina spektaklio ir herojų minties eigą.

Pagrindinė spektaklio, kalbančio apie žmogaus likimą, apie jo dvasios pakilimą ir nuopuolį, mintis tiksliausiai atskleista pagrindinio veikėjo (akt. A.Kėleris) vaidmens partitūroje. Teatras pranašiškai mums parodo ateities perspektyvas, o trimito (akt. Gintautas Žiogas) garsai mus vėl sugrąžina į spektaklio garsų plastiką.

Režisieriui svarbus ne pats nužudymo faktas, o požiūris į tą faktą. Aktorius atlieka nužudymo veiksmą artistiškai, lengvai ir grakščiai, bet suakmenėjusiame, kaulėtame, iškalbingame jo veide matome pačią esmę, patį baisumą įvykusio nužudymo fakto...

Genijų akimis

Šiuolaikiniame teatre svarbu, kad scenoje būtų ryški, iškili aktoriaus asmenybė. Iki postmodernizmo žmogus stovėjo ant pjedestalo: jis buvo svarbiausias gamtos kūrinys. Postmodernizmas nuvertė žmogų nuo pjedestalo, pateikdamas jo atskiras kūno dalis tarsi visumą. Postmodernizmas žiūri į žmogų su ironija, o šiame spektaklyje - priešingai: polemizuojama su tokiu požiūriu, bandoma tą ironiją šiek tiek stumtelėti į šoną. Pagarba L.Tolstojaus ir L. van Bethoveno asmenybėms bei talentui neleidžia į žmogų žiūrėti kaip į išskaidytą visumą. Kadangi teatras pasirinko šiuos genialius autorius, jis privalo į pasaulį ir į žmogų žiūrėti šių genijų akimis, vadovautis jų vertybių skale bei jų pasaulėžiūra. Tačiau ir šiandieninėje visuomenėje vis dar egzistuoja ironiškas požiūris į pasaulį. Spektaklyje šį požiūrį atskleidžia dirigentas, kurį vaidina aktorius Enrikas Kačinskas. Jis lengvai ir subtiliai perteikia šį minties aspektą. Tai ypač išryškėja finale, kai pagrindinis veikėjas (akt. A.Kėleris), pereidamas į embriono pozą, prašo atleidimo. Tada ir pasirodo amžinasis “arlekinas“ (akt. E.Kačinskas), kuris vienu mostu užbaigia spektaklį, tarsi sakydamas: „Toks yra gyvenimas“.

Spektaklio partitūroje - režisieriaus S.Varno požiūrio koncepcija, bet režisierius palieka mums teisę susidaryti ir savo nuomonę. Šiame dramos teatre visada vyravo minties galia. Susidarė įspūdis, kad salėje sėdėjo pats J.Miltinis, o aktoriai scenoje, polemizuodami su savimi ir žiūrėdami į salę, kažką taip pat įrodinėjo ir jam... Juk net trys šio spektaklio kūrėjai išskrido iš J.Miltinio lizdo, tai aktoriai A.Kėleris, E.Kačinskas ir spektaklio režisierius S.Varnas. Sėdėdama salėje stebėjau, kaip įtikinamai aktorius A.Kėleris veda tą spektaklio „laivą“ per jausmo ir minties laviną. Atmintyje iškilo ir kitas, J.Miltinio „laivas“.

Man atrodo, kad šiame teatre tebesitęsia polemika su žiūrovais, kurią visada provokuodavo J.Miltinio spektakliai. Tas teatras nebuvo imperatyvinis, šiandieninis teatras taip pat nėra toks - išsaugota šio teatro tradicija, nors daug kas laiko tėkmėje kinta: stilius, braižas, išraiškos formos, tačiau išlieka ginčo, dialogo, pasirinkimo galimybė. Režisierius ir aktoriai perėmė tai iš J.Miltinio ir tai jaučiame spektaklyje. Tokia yra teatro gyvenimo logika.

LZINIOS.LT

Recenzijos