Apie aistras, pareigas ir tarnystę

Vaidas Jauniškis 2008 02 08 Verslo žinios, 2008 02 08

aA

Antroji premjera Meno forto studijoje grąžina prie studijos” pagrindų – bandymų, eksperimentų ir laisvesnio požiūrio į kūrinį. Bet šiandieninėje mūsų teatro panoramoje studijiniai darbai visai nereiškia ko nors nebaigto – jie gali ir gerokai lenkti profesionalų” darbus. Tad jei Vaido Viliaus debiutą ir galima būtų pavadinti treniruote ar prisistatymu, neabejotinai tai sėkminga treniruotė.

Ridas Jasiulionis, Juratė Zlatkutė, Edmundas Mikulskis, Marius Mačiulis
Medžiagos pasirinkimas jau dvelkia eksperimentu: Romualdo Granausko poetiška pjesė „Rožės pražydėjimas tamsoj". Garsiausias jos pastatymas 1978 m. Jaunimo teatre (režisierė Dalia Tamulevičiūtė) radosi tuo metu, kai lietuvybės teigimas buvo ir tikslas, ir tylios kovos įrankis prieš tautinės savimonės nudrenavimus. Šiandien tai jau iššokęs iš laiko kūrinys, geriausiu atveju, leidžiantis pažvelgti į Antano Vienažindžio dramą tarp žmogaus, pareigos ir pašaukimo. Todėl tikriausiai ir Eimunto Nekrošiaus pasiūlymas Vaidui Viliui imtis šios medžiagos buvo kaip kvietimas pabandyti. Bet debiutantas vien bandyti atsisakė.

Jo sukurto spektaklio santykis su šiandiena kontrapunktiškas, tarsi teigiantis, kad į spektaklį žmonės kviečiami atitrūkti nuo realybės ir pasigilinti į gerokai fundamentalesnius dalykus nei momentinės (tegul ir trunkančios keletą metų) realijos. Todėl čia nebus nei politikos, nei vartotojiškos visuomenės atspindžių, nei keiksmų ir kitokių „aktualijų". O tai, kad spektaklis „iškrenta" iš dabarties ritmo, šiuo atveju yra teigiamybė, nes jis sukuria savą ritmą ir savo vertybes.

Trys tarpusavyje kunigo mirties valandą besiginčijantys Vienažindžiai – klierikas, kunigas ir senis – ne vien amžiaus, bet ir pažiūrų, asmens keitimosi etapai: jaunas, aistringas, meilės dainas kuriantis (Marius Mačiulis), dogmomis besidangstantis ir įspraudęs save į pareigų sutaną (Ridas Jasiulionis) ir bandantis skirtingus gyvenimo laikotarpius savyje sutaikyti (Edmundas Mikulskis). Tikslus aktorių parinkimas. Nors jie ir nesukuria idealios ansambliškos darnos (tai gali būti pateisinta dramaturgine personažų prieštara, o vizualiai – išvaizda ir gestais), tačiau gali įtikinti, kad visi yra tas pats žmogus. Majestotiškai griežtas Ridas Jasiulionis tiesiog atėjęs iš Vienažindžio ikonografijos, Mariaus Mačiulio klierikas – naivus, guvus, įsimylėjęs (trūksta loginių akcentų ilguose monologuose), o Edmundo Mikulskio pavargęs ir daugiau už abu „ankstesnius save" išminties turintis senis – gyviausias savo kamerine, subtilia, vidine vaidyba. Tarp jų besistumdanti Jūratės Zlatkutės šeimininkė – jauki, laisvai besijaučianti partnerė, vykusiai palengvinanti įtampą ir personažams, ir žiūrovams. Visas šis ansamblis sukuria vieną didesnių šiandienos teatro vertybių – jaukią nuotaiką be pretenzijų žūtbūtinai sukurti-išprotauti meną.

Ridas Jasiulionis ir Marius Mačiulis. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Sprendimas dėl Vienažindžio dainų radikalus ir taiklus: prisimename Algio Latėno besisklaidantį ir tarmybėmis progiesmiu kalbantį Vienažindį, deklamuojantį jo poeziją, – šiandien eilių pateikimas Vaidui Viliui neatrodo reikalingas, ir nenuskamba nė viena strofa. O galimus „lietuviškumo" ir religinius simbolius labai pasvertai pakeičia viena gražiausių spektaklio dalių – Virgio Malčiaus scenografija: balti vatos debesys, iš savo kuodelio besivyniojantys ant trijų verpsčių, pora liaudiškų ornamentų ant staltiesės, grubios lentos ir kėdė. Lakoniškumas ir neprikišama, net kiek atsaini užuomina į transcendenciją.

Tačiau spektaklis ir jo kūrėjai vis dėlto nėra palaimintieji ir be nuodėmės. O nuodėmių Vaidas Vilius turi keletą.

Nuodėminga tiek pasitikėti savimi, kad manytum, jog su ta pačia jaukia ir ramia nuotaika išlaikysi žiūrovų dėmesį visas pusantros valandos. Žvilgsniui ir dėmesiui taip pat reikia poilsio, o režisūra nėra tiek stipri, kad užimtų kvapą.

Natūralu, kad keletas puikių vaidmenų Eimunto Nekrošiaus spektakliuose formuoja teatro sampratą, tačiau spektaklis nebūtinai turi susidėti iš realių veiksmų ir juos iliustruojančių simbolių. Epigonas niekad neprilygs mokytojui savo vaizduotės galia. Todėl jei kunigo ir žmogaus argumentų dvikova degiojant degtukus gan įdomi, rožės žiedo kūrimas pirštais, ugnies ir vandens panaudojimai, rankos virš karsto lentos virsta tik atkartojimu, nes tai išmąstyta-prisiminta ir tik atkartoja žodžius be papildomos prasmės ar emocinio krūvio (tam simboliai ir reikalingi). Kaip ir šeimininkės vaidmuo, primenantis „Pirosmani, Pirosmani..." Sargo funkcijas (žinoma, ne vaidybą).

Su Mariaus Mačiulio įėjimu į sceną įsiveržia visiškas svetimkūnis: televizinė realybė, kuriam laikui stipriai gerokai „iškertanti" spektaklio intonaciją: užsidėtas štampas iš prasto TV serialo pernelyg kontrastuoja su scenos sakralumu, ir čia jau beveik religinė dilema pačiam - ir dar pradedančiajam - aktoriui, vėliau puikiai susitvarkančiam su vaidmeniu: arba atnašavimas TV ir rinkai, arba scenos regula. Antraip visada nugalės pirmoji.

Spektakliu paneigdamas šiandienos laiką, režisierius vis dėlto neturėjo atsisakyti vienos esminių savo, kaip režisieriaus, prievolių: pozicijos. Regis, net pora Vytauto Kernagio dainų pagal Vienažindį turėjo gerokai aiškesnį tų dienų (1975 m.?) požiūrį nei šis spektaklis. Todėl be režisieriaus asmeninio žvilgsnio į Vienažindį, be jo pozicijos spektaklis ilgainiui praranda intrigą ir atrodo kiek dekoratyvus, iliustratyvus, lyg sukurtas kokioms nors poeto metinėms. Laimei, jį gelbsti beveik šventas tarnystės principas: meilė, su kuria spektaklis buvo kuriamas, atsargus prisilietimas prie scenos materijos, kuklus noras tik pabandyti.

Skaityti kitus „Verslo žinių savaitgalio” straipsnius >

Recenzijos