Savaitgalis su teatru. Vilniaus ir Kauno teatrų premjeros "Miestas" ir "10 indėniukų"

2005 05 04 7 meno dienos, 2005 02 25

aA

Praėjusį savaitgalį kaip tyčia užderėjo premjerų. Jos išsidėliojo labai sklandžiai – po spektaklį kas vakarą, o svarbiausia – išskleidė nemažą teatro pasiūlos žiūrovams paletę: nuo didesnio iki mažesnio formato, nuo detektyvo iki buitinių refleksijų, nuo Vilniaus iki Kauno – Agathos Christie “10 indėniukų“, Michailo Bulgakovo “Šuns širdis“, Jevgenijaus Griškoveco “Miestas“.

Tiesa, yra vienas aspektas, kuris šiuos spektaklius savaip surūšiuoja – tam tikra kūrėjų subjektyvumo ir intymumo dozė renkantis teatro kalbą, priemones, sprendimą.

Kad ir kaip būtų keista, šiuo požiūriu objektyviausias iš matytų spektaklių – “10 indėniukų“. Nepaisant to, o gal kaip tik dėl to, kad spektaklį statė du režisieriai – Rokas Ramanauskas ir Gintaras Varnas. Gerai padarytas, režisūriškai skaidrus ir nuosaikus, be didesnių netikėtumų ar išradimų “10 indėniukų“ net savo spalviniu koloritu teigia stilistinę vienovę ir meistriškumą. Tik štai klausimas – ar gali toks būti spektaklis, pretenduojantis į sceninį detektyvo žanrą? Ar gali taip būti, kad kažkokiu nepaprastu būdu į beveik negyvenamą salą atviliotų garbingų piliečių akivaizdoje viena po kitos vykstančios žmogžudystės nesukeltų nė menkiausio virptelėjimo? Pasirodo, gali.

Įtampą režisieriai, galima manyti, sąmoningai prislopino – norėjo sukurti tokias absurdiškos situacijos aplinkybes, į kurias patekęs nekaltas žmogus tiesiog negali nesijausti nesaugus. Du spektaklio veiksmai, kurių metu intriga užsimezga ir įgauna pagreitį, primena greičiau įprastą skaitymą, intonuojamą tai raiškiau, tai blankiau, kai daugiau laiko sugaištama kalboms, vaikščiojimams ir demonstratyviam nereagavimui į situaciją nei šios situacijos suvaidinimui. Turbūt kaip tik ši nereakcija (juo labiau angliškai stilinga nereakcija) ir yra režisūrinis spektaklio sprendimas, prie kurio nemaža dalimi prisidėjo dar ir kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius bei scenografė Kristina Daujotaitė. Gerai ir iš gerų medžiagų pasiūti kostiumai puikiai atspindi laiką, kiekvieno veikėjo socialinį statusą ir gyvenimo būdą: matyti, kad į salą buvo surinktų garbių aukštuomenės serų ir ledi jokios žmogžudystės ar juo labiau sąžinės graužatys neišmuš iš tokio pat oraus aukštuomenės gyvenimo ritmo. Viskio taurė, pusryčiai, cigaretė ir bent išoriškas padorumas jiems yra svarbiau nei už sienos stingstantis lavonas. Juo labiau kad jokių netikėtumų nežada ir šį padorumą pabrėžianti švari, atvira ir stebėtinai neraiški erdvė – labiau butaforinė ir visiškai neįdomi net veikėjams. Jie jei ne dramaturgės sąlyga, net nepastebėtų kaip damoklo kardas kabančios įrėmintos skaičiuotės ir šalia sustatytų keraminių indėniukų figūrėlių: buvo dešimt indėniukų ir nė vieno nebeliko...

Prisimenant žymiąją kino meistro Alfredo Hichcocko repliką apie po stalu tiksinčią bombą ir ant sienos sekundes skaičiuojantį laikrodį, galima manyti, jog skaičiuotė ir indėniukai (jau iš žiūrovų pozicijų) čia atlieka montuojamų “bombos ir tiksinčio laikrodžio“ vaidmenį – žūstama kaip skaičiuotėje, apie aukas perspėjama vis nauja dingstančia figūrėle. Deja, “laikrodis“ į pabaigą užstringa, sprogimas pavėluoja, o visa kita – veikėjų savijauta, jų charakteriai ir baimės, bandymai nuslėpti įvykdytus nusikaltimus ar pasislėpti nuo įtarimų – visa, kas galėjo tapti ypač įdomia autorine šios sceninės detektyvo versijos traktuote ir padėti sukurti pilnakraujus personažus, statytojams pasirodė ne itin svarbu. Pamilome mes veikėjus ar ne, patikėjome jais ar ne, ėmėme jau savo galvoje kurti budelio motyvus bei pavidalą ar ne, pajutome, jog tarp veikėjų mezgasi kokie nors tarpusavio santykiai ar ne, ar tapome didžiosios detektyvo narpliojimo iliuzijos aukomis, ar ne, – į spektaklio partitūrą kol kas neįrašyta. Gal buvo manoma, jog tikrasis vaidybos ir žiūrėjimo azartas ateis pamažu, ne po išgalvotos detektyvinės, o po tikros premjerinės įtampos.

Beje, kūrėjus pateisinti galima nebent tuo, kad spektaklis pasirodė tada, kai teatras dėl remonto jau rengiasi pakelti sparnus į kitų miestų scenas. Kad keliauti jam būtų lengviau, nepersistengta nei režisūriškai, nei scenografiškai. Gaila, pavyzdžiui, kad didžioji nusikaltėlė, apsėsta teisingumo manijos, čia nėra garbioji Gražinos Balandytės Emilė Brent – jos dėl tokios meistriškos vaidybos tikrai neįtartum jokiu nusikaltimu, o finalinis šokas būtų garantuotas.

Iš tikrųjų – vieni režisieriai spektaklius stato, o kiti kuria. Galima pasirinkti geriausią dramaturginę medžiagą, tačiau spektaklis nepavyks – nepradės gyventi, alsuoti, skleistis, jei jame nebus palikta aktoriams įveikti erdvė. Juk ta erdvė – ne knyginės, ne vien užrašytos personažo tiesos, kurioms atverti užtenka vaidybos tikrumo ar tiesiog aktoriaus žavesio. Tai dar ir spektaklio kūrėjų tiesos bei pozicijos, tegu ir neteigiančios, bet bent jau žadančios naujas patirtis ar naują išbandymą. Arba – kažkokia paklaida, pasislinkimas nuo teisingo ir idealaus modelio, kurį matytum dėliojamą kaip savitą, savo scenos pasaulį. Ši dėlionė, regis, ir pasiūlytų tikrą intonaciją, kitas prasmes, padėtų niuansuoti kuriamus ne klišinius, bet nepakartojamus, nenuspėjamus charakterius.

Tokiu nenuspėjamumu intriguoja pirmosios, ekspozicinės, naujausio Rusų dramos teatro spektaklio pagal Michailo Bulgakovo “Šuns širdį“ minutės. Košmaru ir siaubu, paslaptimi ir nežinia tarsi kvėpuoja vos judanti perregima uždanga, slepianti didžiulį juodą telefono stulpo siluetą, apvalų dėmėtą mėnulio diską, šmirinėjančius šešėlius. Čia, už uždangos, sukuriama visa spektaklio priešistorė ir aplinkybės – revoliucinis eksperimentų laikas, agresyvus ir blaiviu protu nesuvokiamas gyvenimas. Regis, ciniškas ir drastiškas, bet visai derantis Bulgakovui, nes po tokios įžangos atsivėrusi scena su profesoriaus Preobraženskio kabinetu bei pirmaisiais jį aplankančiais pacientais ir revoliucionieriais – tai jau konkrečios istorijos įžanga, kuri tarsi pleištas įsispraudžia į vis dar tvyrančią ir iki spektaklio pabaigos neapleidžiančią kraupią atmosferą.

Spektaklį statė pernai šiame teatre Nikolajaus Gogolio “Vedybas“ kūrusi peterburgiečių grupė: režisierius Andrejus Čerpinas, dailininkai Maša Luka ir Aleksandras Mochovas, kompozitorius Nikolajus Morozovas. Jiems talkino vaizdo projekcijos autoriai Rokas Tarabilda ir Dmitrijus Matvejevas.

Vis dėlto tenka pasakyti, jog spektaklis, kuriam iš tikrųjų pavyko užčiuopti Bulgakovo kūrinio nuotaiką, sujungti plakatiškąjį “agitkų“ ir psichologinį žanrus, išlaikyti keistumo, “pasislinkimo“ įspūdį ir suderinti siaubą bei komiškumą, deja, kol kas yra tik gera, stipri paraiška neabejotinai sėkmingai premjerai. Tačiau priežasčių ar pateisinimų spektaklio nebaigtumui irgi galima rasti įvairių. Visų pirma atrodo, jog režisierius mąsto vaizdinių blokais ir šie vaizdiniai jo galvoje yra dinamiškesni, įvairesni ir paslankesni, nei spėja realizuotis kaip teatro materija. Įtampai ir atmosferai palaikyti skirti vaizdiniai (videoprojekcijų linija) spektaklyje montuojami su kameriškesnėmis (Preobraženskio, Bormentalio, Daktaro ir seselės Zinočkos linija) scenomis, kurias kartkartėmis permuša brutalūs naujosios generacijos įsiveržimai (Švonderio ir jo pagalbininkų linija). Montuojami ne tik siužeto, bet ir laiko bei erdvės šuoliai, įvykių ir charakterių, vaizdų ir dialogų nuotrupos. Montažas dinamiškas, tačiau ir su pertrūkiais, prasmių duobėmis, kurias užpildyti ir sujungti tenka kol kas nuosekliausiai profesoriaus Preobraženskio vaidmenį plėtojančiam aktoriui Eduardui Murašovui. Beje, ne į naujo žmogaus sukūrimą, o greičiau į jo sukūrimo motyvus bei pasekmes orientuojamas ir spektaklis. Profesorius Preobraženskis, darvinų teismo ir auditorijos akivaizdoje atliekantis nežmonišką eksperimentą, neišvengiamai priverstas atsakyti ir už šio eksperimento rezultatus.

Režisierius, regis, iš tikrųjų buvo sumanęs sudėti į spektaklį ne vien “Šuns širdies“, bet ir Bulgakovo bei jo laiko motyvus, apysakos ir šių dienų sąsajas ir kalbėti apie nenuspėjamą, bauginantį istorinio virsmo rezultatą, pasikėsinusį nuo žemės paviršiaus nušluoti visą ankstesnę epochą. Visa tai sujungti pasirodė per sudėtinga ir, tiesą pasakius, kažin ar reikalinga. Todėl drąsiai montuojant scenas, dėliojant savo istorijos akcentus režisieriui išsprūdo “montažo jungtys“, pabiro vizualus ir akustinis piešinys, nors sumanymų būta nelauktų ir įspūdingų. Ar dėl skubėjimo, ar tiesiog todėl, kad stipri istorijos užuomazga ir pasufleruotos temos turėjo savaime išsirutulioti jau mūsų galvoje, pasiekęs aukščiausią gaidą, spektaklis nutrūksta. Gal tai ir yra ta didžioji istorinė transformacija, žiauriausiai susidorojusi su Preobraženskiu?

Jevgenijaus Griškoveco “Miestas“, kurį OKT/Vilniaus miesto teatre režisavo Saulius Mykolaitis, o jam talkino Oskaras Koršunovas, – visų pirma puikus pavyzdys, kaip daugiažodė, beveik be dramaturginės formos pjesė scenoje gali virsti dar ir gerai padarytu draminiu kūriniu. Kaip tik per santykį su dramaturgine medžiaga geriausiai atsiskleidžia režisieriaus požiūris į teatrą ar net į savo profesinius uždavinius, nes vienu atveju panaši pjesė gali suskambėti kaip monologinė ir intymi savo žmogiškos patirties išraiška, o kitu – dar ir išsidėlioti į dinamišką kelių veikėjų pažiūrų sklaidą. Juk čia, kaip ir kitais atvejais, svarbu, į ką statytojas labiausiai kreipia dėmesį – motyvus, temas ar į konfliktą, į psichologinę tiesą ir vaizdinius ar neką mažiau tos tiesos turinčią spektaklio konflikto išraišką. Kaip tik ši yra tas retsykiais sunkiai nusakomas ar realizuojamas sceninis veiksmas, kuris padeda rasti ir tinkamą išorinę spektaklio formą, ir įforminti vaidmenis.

Šiuolaikinių, aktualių pjesių mūsų scenose nemažai. Tačiau tą tikrąjį, iki nago juodymo pažįstamą mūsų dienų herojų galima rasti štai tokiame “Mieste“ – su mėlyna autobusų stotele, nuolat remontuojančiais savo butus kaimynais, vasarą zyziančiais uodais ir kažkur ketinančiais išvažiuoti pažįstamais. Kaip tik toks – ketinantis išvažiuoti, besiruošiantis išvažiuoti, tačiau šiuo ketinimu dar ir pradreskiantis užgijusias gyvenimo žaizdas, – ir yra spektaklio herojus, Sauliaus Mykolaičio vaidinamas Sergejus Basinas.

Dienoraščio forma čia yra tik užuomina – statytojai sujungė laiką “po“ ir “dabar“, primindami paprastą tiesą – “po“ iš tikrųjų niekada nebūna. Tai, kas vyksta dabar, ir yra tikrasis gyvenimo skonis, tikroji išpažintis, kurios skeveldros varsto spektaklio kūną lygiai taip pat, kaip ir stotelės kamputyje besispaudžiantį Basiną. Vaidybiškai supriešintos intymios Basino dienoraščio ir “dabar“ scenos – su draugu Maksimu, žmona Tatjana, tėvu Aleksandru – liudija anaiptol ne Basino naudai. Jo ir kasdiene, ir beveik filosofine motyvacija pagrįstas troškimas išvažiuoti įgauna tiek galimų užuojautos ir sutikimo niuansų, kiek salėje yra žiūrovų, tačiau pati į rezignaciją stumianti delsimo nuotaika ar vyriško pasiryžimo fakto sureikšminimas – nemažiau juokingi ir pamokomi. Taip realios, beveik natūralios gyvenimo kolizijos spektaklyje ir konkretizuojamos, ir metaforizuojamos. Atsiranda vietos ir erdvės veikėjų bei situacijos realumui ir teatriškumui, intymumui ir ironijai.

Žinoma, svarbiausi čia yra aktoriai – Saulius Mykolaitis, Jūratė Vilūnaitė, Algirdas Dainavičius, Arvydas Dapšys, Rytis Saladžius. Nors pastarojo vaidmuo ypač mažutis, jo taksi vairuotojas, tarsi deus ex machina, staigiais peilio dūriais viską sudėlioja į savo vietas. Prie vienintelio stotelėje užsilikusio Basino stabteli pravažiuojantis miniatiūrinis autobusas – graudu ir... poetiška. Bet neką menkesnį vaidmenį visoje šioje istorijoje vaidina ir Marijaus Jacovskio scenovaizdis – pati realiausia miesto transporto stotelė, pastatyta ant pačių realiausių šaligatvio plytelių, kurią iš visų pusių įrėmina pati realiausia kalkėmis ir tinku nudrabstyta polietileninė remonto darbų plėvė. Paprastutė gyvenimo pusiaukelėje atsidūrusio žmogaus metafora.

Recenzijos