Režisierių subordinacija: detektyvas visiems

Lina Klusaitė 2005 05 03 Literatūra ir menas, 2005 02 25

aA

Pastaruoju metu lietuvių režisūroje pastebima nauja tendencija – spektaklio režisieriumi tituluojamas ne vienas, bet keli asmenys. Reiškinys nevienaprasmis ir vertas dėmesio. Toks kooperavimasis turi svarių visuomeninių priežasčių, bet, nesileisdama į samprotavimus, negaliu susilaikyti nepaminėjus vieno dalyko.

Kad teatro menas yra kolektyvinis, – ne paslaptis, tačiau ne paslaptis ir tai, kad XX a. pradžioje įsigalėjusi vieno režisieriaus autonomija apvertė aukštyn kojom nusistovėjusią teatro sampratą. Peršasi mintis, kad šiandieniniame teatre minėtos tendencijos eliminuoja vieno režisieriaus autonomiją. Gal šiais interdiscipliniškumo laikais teatras praranda ne tik savo ribas, bet ir režisierių? Matant už spektaklio meninę kokybę atsakingų vedlių “dublikaciją“, – taip būtų galima pavadinti šį reiškinį, – neaišku, kas kiek prisidėjo prie sceninio vaizdo kūrimo, kas ir kokius sceninius ženklus inspiravo, kitaip tariant, nebeaišku, kas už ko slepiasi ir kas kieno trūkumus dangsto: vienintelio ir nepakartojamo režisieriaus, atsakingo už spektaklį, figūra, išsiskaido į keletą asmenų, tiksliau, vardų, kurių vienas akivaizdžiai subordinuotas kitam. Tokiu atveju neapibrėžiamos ir režisierių funkcijos. Jeigu vienas yra pagrindinis – paprastai tas, kurio vardas yra užtarnautas, – tai kokią funkciją atlieka kitas? Vadinti jį asistentu kūrybos atžvilgiu būtų nekorektiška. Koks nors skaitytojas galėtų paprieštarauti, kad egzistuoja tokie dalykai kaip partnerystė ar panašiai. Tačiau čia iškyla režisierių darbo įvertinimo problema, nes nežinia, kurį partnerystės dalyvį girti ar kritikuoti ir kuris yra tikrasis, sudėliojęs visus galutinius taškus ant i. Būtent pagal tai ir vertinamas režisieriaus darbas, kuris skiriasi nuo kitų spektaklio kūrėjų, atliekančių specializuotas funkcijas. Kalbėti apie dviejų režisierių darbą galima tik analizuojant bendrą sceninį variantą, t.y. neturint omenyje galutinio spektaklio autoriaus. Tačiau, įvertinti galutinį sceninį variantą, esant dviem režisieriams, yra keblu. Gerai, jeigu spektaklis pavykęs, – tuomet abu menininkus lydi sėkmė, ir vieno vardas “ištempia“ kitą, bet jeigu atvirkščiai? Kieno vardas nukenčia?

Kalbėdama apie naują Gintaro Varno spektaklį “10 indėniukų“, kurį jis pastatė kartu su jaunu režisieriumi Roku Ramanausku Kauno valstybiniame dramos teatre, nenoriu pasakyti, kad spektaklis yra antrojo, atvirkštinio, varianto atvejis. Tačiau nepastebimai išlenda pagrindinio režisieriaus intensyvaus ir sėkmingo kūrybinio laikotarpio žymė – lengvo atokvėpio poreikis bei atsakomybės būtinybė tapus šio teatro meno vadovu. Panašu, kad šį kartą, per daug nesistengdamas ieškoti naujų teatrinės filosofinės kalbos galimybių, G.Varnas, pasikvietęs talkon R.Ramanauską (tai dar kartą įrodo, kaip sunku yra kalbėti apie bendrą dviejų režisierių intencionalumą; viliuosi, kad R.Ramanauskas dėl to nesupyks ir kitą kartą savo vardą garsins savarankišku spektakliu), atiduoda duoklę Kauno dramos teatro aktoriams – jų pačių žodžiais tariant, pastaruoju metu jie jautėsi šiek tiek atstumti. Ne kartą konstatavęs, kad nori pritraukti į teatrą kuo daugiau įvairesnių žiūrovų, režisierius šiuo spektakliu siekia privilioti tą daugumą žiūrovų, kurie šiandien prioritetus teikia iš TV ekranų sklindančiai trilerių atmosferai. Turint omenyje, kad Agathos Christie detektyvai yra tapę klasika, šios klasikos ilgesys gali į teatrą atvesti ir klasikinių veikalų gerbėjus. Todėl tokio kūrinio pasirinkimas daugiau ar mažiau visuomet sėkmingas, atitinkantis detektyvų rašytojos kūrybinius siekius – nekeliant pernelyg sudėtingų meninių tikslų, kurti savo ir skaitytojų, šiuo atveju žiūrovų, malonumui.

Kalbant apie spektaklį, galima, perfrazavus vieno pjesės veikėjo – Viljamo Brolo (aktorius Robertas Vaidotas) žodžius, teigti, kad du režisieriai, interpretuodami gerai visiems žinomą istoriją, galėjo “ką nors ir įdomiau sugalvoti“, o ne vien perkelti praeito šimtmečio pradžios puritoninės Anglijos laikų klimatą be jokių asociacijų su šių dienų įvairiausių dvasinių kataklizmų išmargintu pasauliu (ryšį su šių dienų aktualijomis galima įžvelgti nebent trečio veiksmo pradžioje: tamsoje su žvakėmis ratu sėdintys aktoriai primena šiandien plačiai eskaluojamus įvairaus pobūdžio būrimo ir spiritizmo seansus). Taigi spektaklyje žadėto išryškinti kaltės motyvo yra tiek, kiek apie kaltę kalba pjesės tekstas.

Šiaip ar taip, spektaklio kūrėjų profesionalumas neginčijamas, o pats scenoje regimas detektyvas atitinka gerai surežisuoto XIX a. pab.–XX a. pr. literatūrinio psichologinio teatro reikalavimus: skoninga, klasikinio stiliaus rusvai melsvo kolorito Kotrynos Daujotaitės scenografija su besikeičiančiu dienos, vakaro ir nakties apšvietimu (ši jauna dailininkė jau įrodė savo profesionalumą “Psichozėje“); įeinančius ir išeinančius aktorius pasitinkanti bei kiekvieną svarbesnį nuotaikų pasikeitimą ir baimę užfiksuojanti puiki Giedriaus Puskunigio muzika; pagal penkto dešimtmečio mados stilių Juozo Statkevičiaus sukurti kostiumai; įtaigi, psichologinė, Stanislavskio sistemą atitinkanti aktorių vaidyba ir siužeto vingiai, kuriantys nuolatinę įtampą bei peripetijas (aristoteliškąja prasme).

“Siužetas čia yra karalius“, – pasakytų vienas dainos autorius. Klasikinio tipo spektakliui bei talentingų vaidmenų kūrimui to pakanka. Aktoriams čia yra ką veikti, ir tai stiprusis šio spektaklio bruožas. Detektyvų rašytojos dėka visi pjesės personažai yra lygiaverčiai. Žiūrovai spektaklyje regi dešimt skirtingų charakterių, kurių kiekvienas yra savaip “paženklintas“ gyvenimo, turi savo nuodėmės istoriją, savas baimes ir skirtingai reaguoja į iškilusią grėsmę. Taigi publikai turėtų būti įdomu, kaip aktoriai kuria nenorinčių patikėti grėsme savo personažų psichologinės gynybos mechanizmus ir kaip jie vis trumpėjančiu gyvenimo lynu vedžioja juos po vidinės įtampos bei nuojautų labirintus.

Smagu matyti po ilgos pertraukos į Kauno dramą sugrįžusius aktorius: Gražina Balandytė žino, ką veikti scenoje ir kaip priversti žiūrovą sutelkti į ją dėmesį. Ji įtikinamai kuria konservatyvios, griežtos, puritoniškų pažiūrų Emilės Brent, turbūt ne be pagrindo “užkietinusios“ savo širdį, įvaizdį. Algimantas Masiulis savo jėgas atiduoda generolui Makenziui, kurio gyvenime “viskas jau atlikta“ ir belieka tik laukti. Gal todėl jis vienintelis iš personažų supranta mirties situacijos neišvengiamumą ir, atidaręs visas duris, išeina pasitikti savo likimo. Graži jo ir patrauklios bei protingos moters Veros Kleitorn charakterį kuriančios aktorės Godos Piktytės scena, atskleidžianti skirtingų kartų požiūrių į gyvenimą susikirtimą: jaunos, vitališkos moters gyvenime viskas prieš akis, todėl po jaudinančio pokalbio su generolu Makenziu ji neprisiverčia patikėti situacijos rimtumu ir, tai įrodydama, skuba uždaryti duris. Seniai scenoje matytas aktorius Sakalas Uždavinys demonstruoja puikią kūrybinę formą ir kuria visko gyvenime mačiusio, įžvalgaus ir nelinkusio pralaimėti vyro Filipo Lombardo paveikslą. Taikliai varijuodamas ciniškomis frazėmis bei reakcijomis, aktorius suteikia savo personažui įtikinamo pranašumo. Nerūpestingas, prisitaikėliškas tipas tapo Ričardo Vitkaičio kuriamų įvaizdžių emblema, o Tomas Erbrėderis į savo herojų sąrašą įrašo dvigubą gyvenimą gyvenančio, iš reikalo mandagaus tarno Rodžerso, nevengiančio pašiepti savo žmonos (aktorei Audrei Paškonytei tenka patologinio išgąsčio scena), vaidmenį. Įdomiai daktarą Amstrongą, labiau panašų į pacientą, interpretuoja Gintaras Adomaitis. Netikėtos aktoriaus intonacijos įgalina išvengti profesinių štampų, “persūdymo“ ir suteikia personažui nematytų spalvų. Savo herojaus Viljamo Bloro virsmais pasimėgaudamas žongliruoja Robertas Vaidotas: pradžioje apsimetęs turtuoliu iš Afrikos, vėliau vaidinantis įvykių sūkuryje dalyvaujantį policininką – “kietą vyruką“, galiausiai atsiskleidžia kaip apykvailis pareigūnas. Šiek tiek įtaigumo pritrūksta aktoriui Sigitui Račkiui, vaidinančiam žudiko Lorenso Vorgreivo vaidmenį. Puikiai pasiteisina iš pradžių kuriamas šalto advokato įvaizdis, tačiau, finale išryškėjus tiesai, pritrūksta vadinamo nenormalumo – įtikinamo degimo savo beprotiška idėja.

Tai pirmos sudėties aktoriai, matyti pirmame premjeriniame spektaklyje. Daugelis jų turi savo dublerius, kurie, tikėkimės, ne ką prasčiau suvaidins žiūrovų dėmesį prikaustančią detektyvinę dramą, kaip pats režisierius sako, kupiną “siaubiako“ atmosferos. Beje, finalinė pakaruoklio scena tikrai išgąsdino vieną nuoširdžiai įsijautusią žiūrovę. Brrr...

 

Recenzijos