„Gyvenimas“: kelios avarinės situacijos iki tarpinio finišo

Julijus Lozoraitis 2007 05 26

aA

““
Baronas - Gintaras Adomaitis, Satinas - Vladimiras Jefremovas
Pastarąjį antradienį Kauno akademinis dramos teatras, Nacionalinio dramos teatro didžiojoje scenoje suvaidinęs spektaklį „Gyvenimas“ pagal Maksimo Gorkio pjesę „Dugne“ pabaigė savo dviejų su trupučiu savaičių viešnagę sostinėje.

Jau tampa dėsniu, kad mūsų naujoji režisūra Lietuvos teatrų scenose elgiasi su klasikinės dramaturgijos kūriniais panašiai, kaip naujieji lietuviai vairuoja visureigius: jeigu per kelionę nesukūrei vienos-kitos avarinės situacijos, tai, atrodo, ir nepasivažinėjai. Savo nuodėmingą indėlį į šį teatrinį „bespredielą“, pats, regis, to nenorėdamas, įnešė ir Oskaras Koršunovas, viešai ir ne kartą deklaruodamas, kad klasiką reikia statyti kaip šiuolaikinę pjesę ir atvirkščiai.

Šios gerbiamo OK sentencijos įgyvendinimas vyksta mūsų scenose dar iki jai nuskambėjus. Bet tie teatro spektaklių statytojai, kurie ją azartiškai realizuoja, nepaiso fakto, kad ji galioja tik jos autoriui ir tik jam pačiam suvokiamais ir patentuotais būdais. Todėl „avarinių“ situacijų mūsų scenose daugėja, ir nėra tos „policijos“, kuri ką nors už tai baustų – teatras nėra greitkelis, ir vienintelė policija čia yra žiūrovai.

Iš klasikinių kūrinių, kurių pasirinkimo ratas stebėtinai susiaurėjo ir kurie keliauja iš teatro į teatrą per rankas kaip nenusidėvintis „second hand‘as“, išsiskiria Maksimo Gorkio pjesė „Dugne“. Kuomet prieš trejetą metų šią pjesę nusprendė savo scenoje realizuoti Panevėžio Juozo Miltinio teatras ir pasikvietė šiam tikslui režisuojantį aktorių Sigitą Račkį, tai sužadino nuostabą ir smalsumą. Kai tą pačią pjesę šį sezoną pasirinko Kauno dramos teatras, tai suteikė peno dar rimtesniems apmąstymams.

Pradėkime nuo to, kad kauniečių versija vadinasi ne „Dugne“, o „Gyvenimas“. Statytojai programėlėje teigia, kad autorius prieš 105 metus pats buvo pavadinęs savo pjesę „Gyvenimas dugne“. Todėl jei vėliau buvo panaudotas trumpinys „Dugne“, tai kodėl nepanaudojus ir trumpinio „Gyvenimas“? Bet tai, ko gero, vienintelė reali „avarinė situacija“, kurią šiame pastatyme sąmoningai sukėlė režisierius Valius Tertelis.

Pavadinimo pakeitimas dažniausia reiškia atsižadėjimą. O atsižadėti, statant šią pjesę, išties yra ko. Mūsų teatro istorijoje Gorkio „Dugne“ statė ir Povilas Gaidys, ir Stefanija Nosevičiūtė, o tie savo ruožtu pagal savąjį teatro suvokimą sekė tuo klasikiniu sceniniu kūriniu, kurį prieš šimtmetį Maskvoje drauge kūrė rašytojas Maksimas Gorkis ir režisierius Konstantinas Aleksejevas (Stanislavskis). Štai atėjo naujieji laikai, pjesė (statytojų nuomone) tapo vėl aktuali, bet nauji šios pjesės pastatymai verkiant reikalavo atsižadėti. Visų pirma – anų pastatymų pjesės kertinės filosofijos, kurią trumpai galima būtų įvardinti taip: „kad dieną išvystum žvaigždes, dera į dangų žvelgti iš giliausio šulinio dugno“.

Antroji statytojų deklaracija – neva pastarajame Gorkio pjesės pastatyme akcentuojama ne socialinė, o vos ne romantinė jos plotmė – nėra niekuo pagrįsta. Ir archainiuose pjesės pastatymuose nebuvo jokios socialinės tematikos, nes sociumas, pavaizduotas pjesėje, yra vienas: padugnės. O kad jos personažai visuomet turėjo išorinių tipinių bruožų, tai to neišvengė ir šis pastatymas.

Bet nė žiūrovams, nė kritikai neturėtų labai rūpėti, kodėl sceninio kūrinio statytojai kuria „avarines situacijas“. Svarbu viena: kurlink važiuojama (vežama) ir kokio tikslo siekiama. Ir ar doras (teatrinių dėsnių prasme) šis tikslas. Autorius yra tos nuomonės, kad Gorkio pjesės „Dugne“ kauniečių versija „Gyvenimas“ yra tas retas atvejis, kai tikslas pateisina priemones.

Pradėkime nuo to, kad spektaklio „Gyvenimas“ kūrybinis branduolys yra triumviratas, susiklostęs dar kuriant Kauno dramos teatro Mažojoje scenoje spektaklį Sarah Cane „Psichozė 4.48“. Tai – režisierius Valius Tertelis, scenografė Kotryna Daujotaitė ir aktorė Inesa Paliulytė. Kieno šioje sąjungoje viršus, sunku pasakyti, bet, regis, šis „vėžio, gulbės ir lydekos“ variantas šįsyk pasiteisino. Nors kiekvienas, atrodytų, tempia į savo pusę, bet vežimas stebėtinai rieda ten, kur dera.

Dera pripažinti, kad toks statytojų teiginys, kaip romantinės temos akcentavimas nė dulkele romantiškumo nedisponuojančioje pjesėje, pasiteisina tik hipertrofuotai pateikiant Vasilisos (Inesa Paliulytė) vaidmenį. Tai atrodo iššaukiančiai, ir negalima teigti, kad neįtikinamai. Paliulytės Vasilisa čia dominuoja, karaliauja ir vykdo siužetinės ašies funkciją šioje sceninėje istorijoje, kurioje iš prigimties nėra jokios monofonijos.

O scenografė Kotryna Daujotaitė pateikia dar vieną savo sukurtą sceninių invariantų, faktūrų ir aplinkos teatro elementų derinį. Jos sukurta dekoracija sudaro keleriopą įspūdį – ir apleisto istorinio kultūrinio interjero (šventyklos ar kitokio ritualinio pastato), ir laikinos boheminės buveinės (sceninis podiumas ir užkulisinio gyvenimo detalės), ir už dekoracijos langų siaučianti sintetinė pūga ir ošianti liūtis.

Kompozitorius Giedrius Puskunigis šiuo atveju sugebėjo likti beveik nepastebimas aktyvios (bet anaiptol ne agresyvios) scenografijos fone. Tik keliskart iš įrašo nuskambanti be galo aistringo romanso stilizacija, kaip seniai pamirštos ir išblėsusios tikros aistros atgarsis – svarbus prasminis spektaklio akcentas.

Režisierių Tertelį sunku įtarti nepilnai įvertinus visus pjesės aspektus. Kitaip sunku suvokti, kaip režisierius sugebėjo tokias skirtingas intencijas ir tradicijas sujungti į viena, ir suteikti tam rėmus.

Turima galvoje ir ta aplinkybė, kad vieną iš vaidmenų čia atlieka panevėžietis aktorius Valerijus Jevsejevas. Tai – Bubnovo vaidmuo, kurį repetavo (rodos, visai tik ką miręs!) aktorius Robertas Vaidotas. Ir aktorius Jevsejevas su savo vaidmeniu atkeliavo iš panevėžiečių spektaklio. Regis, nieko čia tokio – labai išmintingas sprendimas. Bet svarbu tai, kad Račkio karnavalinė „Dugno“ interpretacija neturi nieko bendra su tuo „gyvenimu“, kuriuo gyvena Gorkio personažai Kaune. Nepaisant to, į šią traktuotę telpa ne tik panevėžietiškos „avarinės situacijos“.

Kas anksčiau galėjo pagalvoti, kad atraminį šios pjesės – kortuotojo Satino – vaidmenį Kauno scenoje sukurs mūsų rusiškosios dramos žvaigždė Vladimiras Jefremovas? Jo sukurtas personažas yra apčiuopiamiausias ir „vežantis“ ne tik todėl, kad aktorius rodo visų personažo pražūtingų aistrų gilų išmanymą ir sceniškumą. Su Jefremovo suvaidinto Satino intonacijomis mus pasiekia klasikinio rusiškojo teatro atgarsiai – ir to, kuris gyvavo, ir to, kuriam nebuvo lemta realizuotis Lietuvos rusų dramos scenoje. Tai palengvintas, „jefremoviškas“ Satino variantas. Chrestomatinis Satino monologas apie Žmogų, kuriame skamba ir Nietzsches, ir Walto Witmeno idėjos ir kuriame užkoduotos svarbiausių pražūtingiausių XX amžiaus kolizijų ideologijos, čia nuskamba kaip paprasčiausias tostas – sklidinos degtinės stiklinės akivaizdoje, neišvengiamų alkoholinių įspūdžių nuojautoje. Tai, ko gero, ciniškiausias spektaklio momentas ir rimčiausia jo „avarinė situacija“.

Čia yra proga prisiminti ir dar vieną skambią režisūrinę frazę – Rimo Tumino posakį, kad režisieriaus amatas leidžia „vogti“: „vokite, kol galite, kol yra kas vogti“. Bet kauniečių „Gyvenimas“ nėra kupinas sceninių vagysčių, jis greičiau yra „suneštinis balius“. Antai Liubomiro Laucevičius suvaidintas policininkas Medvedevas savo atėjimu, esybe ir dalyvavimu mizanscenoje „ant kanapos“ nuskraidina į mus į senojo Kauno dramos teatro laikus, į Jono Vaitkaus spektaklį „Paskutinieji“ pagal Gorkį. Po minėto spektaklio garsioji frontalinė išsidrėbusių publikos akivaizdoje ant suoliuko ir besimėgaujančių savo dyku buvimu personažų mizanscena tapo vos ne Kauno dramos teatro „firminiu ženklu“. Neišvengta jos ir čia.

Vieni spektaklio personažai velka skirtingų tradicijų šleifus, kiti sudaro šiuolaikiškų personažų galeriją. Vaska Pepelas (Dainius Valutis) – tarsi iš sporto verslo užkulisių atkeliavęs gruziniškai-semitiškas tipas. Išmintingasis senis Luka (Vilhelmas Vaičekauskas) – tipiška praeities bohemiškų aistrų nukamuota šmėkla. Prieglaudos šeimininko žmonoje ir Vaskos meilužėje Vasilisoje taip ir maga atpažinti tautinio kailių verslo magnatę. Ir t.t.. Kai kurie personažai ne tiek tipiški, kiek bohemiški (pvz., perdėm artistiškas Baronas – Gintaras Adomaitis, piratiškas Kostyliovas – Egidijus Stancikas). Kiti personažai dar labiau iliustratyvūs ir schemiški. Bet tai ne bėda. Svarbu, ar prasmingas visos šios margos kompanijos gyvavimas publikos akivaizdoje?

““

Finalinė daina, kurią „sugadino”.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Pasakyti, kad neprasmingas, neišeina. Taip, spektaklyje yra ir nesudurtų siužeto trumpinimų (po kurių visai neaišku, kas ir ką nužudė), ir neartikuliuotas finalas. Neaiškus lieka ir pagrindinis jungiantis personažus motyvas – t.y. kas iš tiesų sieja juos, koks jų bendro buvimo patosas? Atrodytų, kad tai tik laikinai į atsitiktinę buveinę užklydusi artistų trupė, kurios tikslas – peržiemoti ir sulaukti šiltesnių pavasariškų liūčių. Kurią kamuoja tipiškos bohemiškos kančios – nuobodulys ir tikrų, nesuvaidintų aistrų ilgesys. Palyginus su panevėžiečių „Dugnu“, šis spektaklis – tikras broliukas, nes visas aistras, tipus ir situacijas jis perkelia į bohemišką plotmę. Bet yra ir esminių skirtumų, pirmiausia – scenografijoje. Čia – sceninio pakylėjimo per podiumą situacija visus personažus sulygina (ant podiumo visi lygūs), lygiai kaip juos sulygina ir totalinis nuosmukis.

Nuosmukis per pakylėjimą, gyvenimo tikro skonio paieškos per suvaidintą aistrą – taip galima suprasti šio spektaklio režisieriaus ir juo patikėjusios komandos „žinią“ (message) publikai. Neįžvelgta čia nė režisūrinio sukčiavimo (kai žiūrovui brukama imitacija), nei profesinio ciniškumo (chaltūros); koketavimas su publika, be ko mūsų šiuolaikinis teatras ir senmergių neprisikviestų, naudojamas minimaliomis dozėmis. Matomas realus ir veiksmingas teatro noras profesinėmis priemonėmis modeliuoti ir analizuoti gyvenimą ir savo vietą jame.

„... Sugadino dainą... Kvailys!“ - tokia paskutinė Gorkio pjesės „Dugne“ replika. Nuskambėjo prabėgom ji ir kauniečių „Gyvenime“, nedaug kas ją išgirdo. Tie, kas žino pjesę, ją tiesiog atspėjo, o į netikėtai nuskambėjusią citatą iš Mačernio poezijos nesureagavo.

Tai anaiptol nereiškia, kad Tertelis ir jo komanda „sugadino dainą“. Tai reiškia, kad tik iki galo nesudainavo.

Recenzijos