Atvirukai su vaizdais į vaidinimą

Gitana Gugevičiūtė 2006 07 17

aA

““
Nevienareikšmiški santykiai: Aleksas Martinkus (Bazilės tėvas) ir Eglė Miškinytė (Ada)
Lauros Sintijos Černiauskaitės pjesė „Blyksnis po vasaros vandeniu“ jau publikuota knygoje „Artumo jausmas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005), perskaityta Kauno dramos teatro organizuotoje šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos Panoramoje (rež. Paulius Budraitis) ir jau pastatyta Klaipėdos Pilies teatre. Režisierius Alvydas Vizgirda suteikė galimybę jaunučiams aktoriams, režisūros studentams, sukurti keistų, „ragavusių gyvenimo“, šiek tiek liguistų veikėjų vaidmenis: vyro, netekusio žmonos ir nevienareikšmiškai mylinčio dukterį; motinos, egoistiškai nusisavinusios sūnaus gyvenimą; žurnalistės, dviprasmiškai susijusios su mirusia Bazilės motina... Jaunystė – ne yda, bet ji ne visada įtikina. Jai nesvetimas paviršutiniškumas, perdėtas pasitikėjimas savimi, kompetencijos imitavimas. Tačiau ne amžiaus tarpsnių psichologiją dabar studijuoju. Samprotauju, ar susižaidė tarpusavyje debiutantai ir daugiau nei dvidešimtį metų režisuojantis maestro.

Poetinė, metaforiška, kinematografinę novelę primenanti pjesė apie keistą mergaitę, po motinos mirties įgijusią stebuklingų galių (ji gydo žmones ir gyvulius, bendrauja su mirusia motina), į elegantišką scenovaizdį atėjo aprengta gražiais Ainos Zinčiukaitės sukurtais kostiumais, atitinkančiais romantiškai pakylėtą spektaklio dvasią (lengvi, šviesių tonų audiniai; subtilios detalės ir aksesuarai, nėriniai). Jie kuklūs, neįkyriai „informuoja“ apie veikėjus, neblaško žiūrovų dėmesio stebint spektaklį, primenantį poetinę kompoziciją.

Pjesės mizanscenos – lyg paveiksle ar nuotraukoje sustabdytos akimirkos, kuriose užfiksuotas judesys veržiasi atgyti, o lūpos veriasi ištarti žodį. Vaizdas – tikslus, švarus. Režisierius spektakliui surašė intriguojančią partitūrą, bet atliekama muzika neskamba. Tiksliau, skamba tik pagrindinė tema, o visų kitų instrumentų ir balsų buvo atsisakyta, nes partitūrą simfoniniam orkestrui skaito ir atlieka kaimo kapela. Įgarsintas žodis per plokščias, intonacijos – negyvos. Žodžiai skelbiami dramatiškai. Jie per sunkūs, nes aktoriai dažniausiai nejaučia žodžio svorio, negirdi jo turinio. Akivaizdu, kad jiems sunku į sceną perkelti literatūrinę dialogų poeziją, bet nors retsykiais ji visgi suskamba (Kiprelio ir Bazilės pirmojo susitikimo scena, kai kurie Bazilės monologai); spektaklis pilnas sau patiems gražių, t.y., narciziškų žodžių. Pokalbiai su vandeniu ir žuvimi, melancholiškos mirties ir gyvenimo meditacijos, dviejų pasaulių (šio ir anapusinio, vyriškojo ir moteriškojo) dialogai tarsi pumpurai ant nulaužtos šakos – nebeišsprogs. Na, čia tik palyginimas, nes puoselėju viltį, kad aktoriai brandins savo vaidmenis...

““
Ernesta Prūsaitė - Felicija, Vilma Ptašinskaitė - Bazilė (klūpo). Sauliaus Stonio nuotraukos
Bazilę vaidinanti Vilma Ptašinskaitė gana sėkmingai įkūnija mergaitę – mediumą tarp regimo ir ezoterinio pasaulio. Bazilės tėvas (Aleksas Martinkus) – žmogus, kuriam šalia esantis rūpi tiek, kiek yra susijęs su juo, – nepaprastai seklus, infantiliškas. Neatsitiktinai pradžioje buvo kalbėta apie jaunystę. Kukliai „kaltinkime“ už fiasko patyrusį vaidmenį ne jo autorių, bet autoriaus gyvenimiškąją nepatirtį, kad ir kaip nevykusiai tai skambėtų. Kurį laiką į Tėvą žiūrovas žiūri kaip į Bazilės brolį ar meilužį, kažkaip nenatūraliai gestikuliuojantį, kapojantį ir skiemenuojantį žodžius. Gimsta versija, kad kuriamas neįgalus personažas. Tačiau tam prieštarauja antrosios spektaklio dalies logika: ne, kalbėti jis moka, protauti sugeba, fiziškai sveikas... Ada (Eglė Miškinytė) – Bazilės mokytoja, Felicija (Ernesta Prūsaitė) – žurnalistė, Kiprelis (Olegas Šiaučiulis), Kiprelio mama (Monika Aseikaitė), jau „įsisavinusi“ tam tikrus profesionalios aktorystės štampus, – daugmaž padorūs vaidmenys, bet – tarsi klonuoti: monochrominiai, anemiški, „konfliktuojantys“ vienodai lyriškais ar dramatiškais žodžiais, o ne nežodinėmis raiškos priemonėmis. Atrodo, kad daiktai jausmingesni už žmones, nors kartais galima įtarti, kad ir jie (daiktai) į sceną pakviesti tik tam, kad gražiai atrodytų. Kitaip tariant, kuriamas estetiškas scenovaizdis vardan pačios estetikos. Nesudėtinga įsivaizduoti, kodėl scenoje gipsinis biustas (Bazilės tėvas – skluptorius. Sužinome, nes jis „pasisako“). Įprasminti galima ir balsvai nudažytą, apardytą pianiną (tarkim, tai aliuzija į sugriautą Kiprelio gyvenimą). Bet kodėl yra ir svarstyklės, ant kokių miestų gatvėse už 20 ar 50 kapeikų buvo galima pasisverti sovietiniais metais? Kam siuvėjo manekenas? Erdvių interpretacijoms visada pakanka, taip pat visada išlieka reali galimybė nusiinterpretuoti į lankas, todėl palieku daiktus ten, kur juos pastatė režisierius.

Aktyviai „veikia“ du: šienas, kuriuo padengta scena, ir užuolaida. Nestabilu, iliuzoriška, estetiška, paprasta ir įtikinama. Vienu štrichu nurodomas ir anapusybės artumas (du pasaulius skirianti siena nėra neperžengiama. Veikiau, perregima kaip užuolaida), ir gyvenimo laikinumas (sausa, negyva žolė). Spektaklį norisi vadinti skulptūrišku – scenoje nemaža sąstingio.

Dviejų dalių vaidinimas pavojingai priartėja prie saviveiklos. Turint omenyje saviveiklą kaip laisvalaikio praleidimo būdą, smagu, kad žmonės stimuliuojami jį leisti kūrybingai, bet kalbant apie profesionalųjį meną, į vertinimo kriterijų sąrašą norisi įtraukti ir tokią abstrakciją kaip „kokybė“. Gražūs atvirukai ar fotografijos su spektaklio scenomis niekada nepakeis ritualo, įvardijamo žodžiu teatras. Jau būtų gaila režisieriaus darbo, bet jis tikriausiai žino, ką daro.

Recenzijos