Šiurpoki paradoksai ir teatrinė lyrika

Vidmantas Kiaušas 2006 04 19 Nemunas, 2006 04 06

aA

Matildė Bretner – Nijolė Lepeškaitė, Adelaidė Bretner – Rūta Staliliūnaitė. Kotrynos Daujotaitės nuotrauka

Kauno menininkų namai neseniai pakvietė į dvi premjeras. Iš Kanados sugrįžęs režisierius Arvydas Lebeliūnas pastatė Jean Genet vienos dalies farsą „Tarnaitės“, o aktorius, režisierius ir Menininkų namų direktorius Viktoras Valašinas pasiūlė pasižiūrėti teatrinę Jalmaro Bergmano novelės „Paskutinis kavalierius“ versiją.

Du labai skirtingi kūriniai. Per „Tarnaites“ keletas žiūrovų triukšmingai atsikėlė ir demonstratyviai išėjo iš salės, po „Paskutinio kavalieriaus“ matėsi graudžiai sudrėkusių (ypač moterų) akių.

„Tarnaites“ pristatė Kauno menininkų namai ir menininkų sambūris „Happy people“. (Kas dar nešneka angliškai – „Laimingi žmonės“). Režisierius A. Lebeliūnas papasakojo, kad sambūrio tikslas – vienyti nerimstančius menininkus, idėjas, sumanymus. Bendrą projektą gali sukurti skulptoriai, aktoriai, kompozitoriai, kino žmonės...

V. Valašinas patikino „Nemuną“: Menininkų namai – ta vieta, kurioje gali ir turi būti rodomi savarankiški profesionalų darbai. Kad dviejų režisierių spektakliai pasirodė vienu metu – atsitiktinumas.

 

Ar gražūs išvirkšti marškiniai

Projekto „Tarnaitės“ koordinatorės Ievos Zelionkaitės pranešimo spaudai apie premjerą pradžia nuteikė, švelniai kalbant, šiurpokai: dvi seserys tarnaitės nužudė savo ponią ir jos dukrą. Maža to, nusikaltėlės „pirštais išlupo savo aukoms akis, suknežino galvas ir virtuviniu peiliu dar truputėlį pamėsinėjusios jų kūnus ramiai sugulė kraujyje paplūdusios ponios lovoje...“

Kler – Ridas Žirgulis, Ponia – Sakalas Uždavinys, Solanž – Henrikas Savickis. Arvydo Lebeliūno nuotrauka
Tačiau baisią kriminalinę istoriją ne mažiau skandalingas dramaturgas J. Genet ir režisierius A. Lebeliūnas interpretavo savitai. J. Genet privertė tarnaites Kler ir Solanž mylėti vienai kitą iki neapykantos, maloniai patarnauti poniai ir palikti ją gyvą, Kler nusižudė pati. A. Lebeliūnas teigia pasakojąs apie dvi taikias mergaites, kurios, planuodamos žmogžudystę, užaugo vyrais...

Metas pasakyti, kad dramaturgui pageidaujant visas tris moteris vaidina aktoriai vyrai: Kler – Ridas Žirgulis, Solanž – Henrikas Savickis, Ponia – Sakalas Uždavinys, o Laisvūno Karvelio videoinstaliacijoje žaidžiančios mergaitės – Ula ir Bartė Liagaitės. Kostiumus sukūrė Inga Kažemėkienė, scenografiją – Danielius Sodeika, muziką – Jonas Sakalauskas.

Tai jau trečiasis A. Lebeliūno „Tarnaičių“ pastatymas. Prieš keliolika metų Kauno mažajame teatre vaidino trys jaunos aktorės, Vankuveryje tik Ponią vaidino vyras, galop režisieriui sugrįžus iš Kanados buvo paklūsta J. Genet nuorodai.

Kodėl tiek daug dėmesio vienam kūriniui? A. Lebeliūnas paaiškina: „Tai mane intriguojančios pjesės, parašytos 1940-aisias ir tapusios prancūzų literatūros klasika, studija. Anglijoje panaši Džeko Skerdiko istorija. Bet man įdomu kas kita, rūpi situacijos paradoksalumas. Nenorime, neketiname nieko gąsdinti. „Tarnaitės“ – didelis iššūkis aktoriams, galbūt net padėsiantis pakeisti ankstesnių personažų sukurtą įvaizdį“.

Kad pjesę įdomu žiūrėti, nepaneigsi. Kaip ir to, jog aktorių trio įdomus, spalvingas. Vyrų sukurti moterų vaidmenys groteskiškai šleikštoki, įnoringai koketiški, nenuspėjamai vulgarūs, ciniškai žiaurūs... Na, dailioji lytis už tokius personažus, tokį savęs įkūnijimą gali ir pyktelėti, įsižeisti.

Prisiminimų žiedlapiai

Iki Solveigos padėkos Perui Giuntui už pasaka paverstą gyvenimą – toloka, bet mylimasis kelyje... Tad ir teatrinės J. Bergmano novelės versija jaukiai alsuoja viltimi, laukimu. Režisierius V. Valašinas senokai brandino sumanymą, dažnokai pagalvodamas, ką ir kaip norėtų perteikti scenoje, parodydamas „Paskutinį kavalierių“. „Jaučiu dvasingumo, tikrumo ir gylio teatre stygių, – sako jis. – Įmatau vis daugiau paviršutiniškumo, gaila prarandamų vertybių. Kartais nebesuprantu net kai kurių teatrologų, ar jie rašo, ką mato, ar ką norėtų matyti. Vis retesnis spektaklis, kada žiūrovas ne sujaudinamas, sudirginamas, bet išgyvena tikrą, gilų sukrėtimą, dvasiškai nuskaidrėja“.

Nijolė Lepeškaitė, Rūta Staliliūnaitė ir Tomas Erbrėderis. Kotrynos Daujotaitės nuotraukos
J. Bergmano novelė apie gyvenimo prasmę ir meilę. Dvi senas seseris freken Matildę ir Adelaidę Bretner vaidina aktorės Nijolė Lepeškaitė ir Rūta Staliliūnaitė, jų mylimuosius Kurtą Hamriną ir Leonardą Lioveną – aktorius Tomas Erbrėderis. Scenografė ir kostiumų dailininkė – Kotryna Daujotaitė, kompozitorius – Vidmantas Bartulis.

Aštuonių su puse puslapių novelė papasakojama svajingai lėtai, įsiklausant į veikėjų jausmus, nors žodžių pasakoma ne taip ir daug, dialogų mažai. Prieš žiūrovų akis – dviejų sugniuždytų širdžių namai. Pro langą be užuolaidų pažvelgus – jaukus, ramus kambarys, iš tikro seserys įžengusios į tylos ir vienatvės, paslaptingai kertėse krebždančios senatvės būstą. Matildė erzina mylimojo tebelaukiančią Adelaidę, Adelaidė atsako tuo pačiu, bet pyktis jau paženklintas nuoilsio... Kol Naujųjų metų naktį nesuskamba žvangučiai, paslaptingos rogės nesustoja prie vartų ir paskutinysis kavalierius nepakviečia pasivėžinti. Kiekviena iš seserų žino, kad laukia ją kažkada palikęs mylimasis, jos skubiai apsitaiso kelionei ir tada nepažįstamasis...

Nebūtina visko perpasakoti. Miela novelė apie senų moterų meilę. Jeigu meilei apskritai rūpi amžius.

„Paskutinis kavalierius“ – šiuo metu retokas lyriško teatrinio kalbėjimo pavyzdys.

Recenzijos