Šachas teatrui ir matas inteligentų šutvei. Iš teatrologo užrašų

2006 03 20 7 meno dienos, 2006 03 17

aA

Personažai, vaidinantys „hampelmanus“ spektaklyje „Matas“
Dvi lietuvių teatro scenos ryžosi pajuokauti svarbiomis kultūrai ir jos kūrėjams temomis. Albertas Vidžiūnas išvedė į Nacionalinės dramos areną groteskiškus Herkaus Kunčiaus „Mato“ veikėjus, o Agnius Jankevičius supažindino Kauno dramos publiką su Nikolajaus Erdmano „Savižudžio“ parodijomis. Kunčius lietuvių kultūrininkus įspraudė tarp dviejų istorinių įvykių – Antano Smetonos ir Antano Sniečkaus mirčių; Erdmanas rusų inteligentus – į pačias kultūrininko mirties aplinkybes. Pamirštant istorinę chronologiją ir šiuos du autorius skiriančius dešimtmečius, abu paskelbė šachą sovietinei epochai; savo matu ją dabar ryžosi pribaigti ir du jauni režisieriai. Anot klasiko, ledas pajudėjo...

„Matas“ – partinis Antano Sniečkaus slapyvardis. Tačiau dviprasmiškas pjesės pavadinimas yra ir jos žanrinio šifro, ir intonacijos kodas. Labai istoriniai įvykiai ir labai istorinės pavardės pasistūmėja nelabai tikslios dokumentikos link, ir šie keli veikėjų į „kairę“ žengti žingsneliai leidžia atsirasti teatrui. Teatrui, kaip išdidinančiam, iškreipiančiam veidrodžiui, kuriame atsispindinčios realios figūros nebetenka jas apibrėžiančių kontūrų. Pakibusios tarp atminties ir įsivaizdavimo, jos tampa nuėjusios epochos mitais, o mitas, kaip žinia, gyvena interpretacijos, taigi ir teatro, erdvėje. Kaip tik joje „buvo, kai“ Kunčius pakeičia į „kaip galėjo būti, kai“ ir veikiančiaisiais asmenimis pasirinkdamas gausybę 1940–1973 m. kultūrininkų ir nomenklatūrininkų lyderių „prasuka“ keletą kultūriškai ir politiškai svarbių mūsų šalies gyvenimo įvykių. Prasuka sodriai, monumentaliai, sakyčiau, pagal visus totalitarinės estetikos kanonus, paskanindamas savąją „filmą“ dar ir dokumentiniais kadrais. Romantiškai groteskiškas autoriaus kalbos patosas, socrealistinė įvaizdžių poezija sluoksniuojasi tai į komišką, satyrinį, tai į pamfletišką, bufonišką lygmenis ir sukuria šmėklišką istorinio panoptikumo paveikslą, kur be gailesčio susidorojama su gyvais ir mirusiais nesenos tikrovės galingaisiais.

Spektaklis „Matas“ buvo rodytas beveik Kovo 11-osios išvakarėse – tarsi Nacionalinio teatro vadovai žengtų savaip politiškai istorišką žingsnį. Ir po spektaklio su kūrėjais vykusiame susitikime nebuvo diskutuota apie istorinę tiesą – tarsi nieks nenorėtų būti užkabintas negailestingo Kunčiaus „bizūno“. Tačiau iš tikrųjų viskas daug paprasčiau – spektaklis nesukėlė diskusijų, nes suskambėjo kaip antras, pataisytas ir kiek patobulintas skaitymas, sutelktas į formos monumentalumą ir... pasiekęs tik tuos, kurie mena ne tik buvusius laikus, bet ir realius žmones. Kaip tik jie turėjo progos lyginti veikėjų paveikslus su jų prototipais, savomis asociacijomis pratęsti Kunčiaus užuominas ar nesutikti su jo interpretacija, savo atmintyje leisti suktis realiems anų kronikų kadrams – tai yra susikurti ir spektaklį, ir veikėjus iš naujo. Susikurti ir „išsinešti“. Visi kiti neteko net šios galimybės: režisierius Albertas Vidžiūnas ir scenografas Artūras Šimonis išėjo į tokią „mito erdvę“, kurioje realius epochos ženklus pakeitė jų abstraktūs ir schematiški atitikmenys. Perskaityti ir išskanduoti sovietinio trisdešimtmečio įvykiai, aktoriai, tarsi plokščios ir negyvos mitingų, posėdžių, susirinkimų figūros, popieriniai hampelmenai, tik įtikino, kad politiniam farsui, ideologijų nuvainikavimui šiurpiu, bet „gydančiu“ juoku teatras dar nepasiruošęs.

Nesakyčiau, kad režisieriaus ir dailininko sumanymas tuščios scenos erdvės grėsmingu alsavimu, raudonos, baltos šviesos šuorais, statiškomis ir belytėmis funkcionierių ir jais tapusių kultūrininkų figūromis, kurioms „vadovauja“ nešališkas ir beaistris įvykių komentuotojas-naratorius-„diktorius“, įvesti į laiko kontekstą yra klaidingas. Ir tos spektaklio minutės, kai didingai leidžiasi scenos portalas, skamba epochos maršas – Georgijaus Sviridovo „Laike, pirmyn“, tarsi prie „suvažiavimo“ stalo renkasi istoriniai veikėjai, nuteikia neeilinėms aistroms ir neeiliniam reginiui. Nuteiktas vienam sulauki kito: vis dar teksto skaitymo, pailiustruoto minimaliomis aktorių improvizacijomis, neapsisprendimo, kiek skaitant ir „vaidinant“ veikėjus psichologizuoti ir šaržuoti, kurias pjesės scenas, įvykius akcentuoti, kurioms suteikti papildomo vaizdinio sustiprinimo. Lauki režisieriaus įskeltos tragifarsiškai autoriaus aprašytų faktų realumo ir jų sceninės raiškos kolizijos, kuri būtų tapusi provokuojančiu, ne tik sceninį veiksmą, bet ir istorinę atmintį „bombarduojančiu“ spektaklio pamatu. Sulauki – politiškai korektiškos apolitiško teatro manifestacijos, visą provokacijų ugnį nukreipiančios į... Kunčiaus tekstą. Ir jei ne aktorių intonacijose suskambantys kibirkščiuojantys autoriaus kalbiniai pasažai, satyriškai demaskuojanti gaida, kažin ar ši manifestacija-mitingas scenoje apskritai įvyktų. Viena aišku: „Matas“ – anaiptol ne nuobodūs šiandienos politikų posėdžiai, pateikiantys visą galeriją karikatūriškų jų dalyvių grimasų, tačiau scenoje iki vienareikšmiško nacistiškai sovietinio valdymo ir gyvenimo molocho išdidinta pjesės erdvė bei personažai – irgi tik pirmas ar vienas galimų jos teatrinės interpretacijos žingsnių. Beje, galimas tik tada, kai jį pasirengę žengti ir aktoriai. O kad juos būtų uždegusi galimybė susidoroti su „vadovėliniais“ herojais, kartą ir visam laikui atsisveikinti su jaunystės šmėklomis, nepasakyčiau.

„Mato“ kūrėjai totalitarizuoja Kunčiaus veikėjus, o štai „Savižudžio“ statytojai prilygina juos komiškiems animacinių filmukų herojams, laiko, valdžios ir „mažo žmogaus“ priešpriešą išspręsdami legendinio „Na, palauk“ aliuzijomis. Spektaklio režisierius Agnius Jankevičius ir dailininkė Laura Luišaitytė apgyvendina juos ankštoje komunalinio buto svetainėje, čia sukuriančioje savotiško balto karsto asociaciją, įspraudžia ne tik tarp baldų ir durų, už kurių matyti kiti kambariai ir kitos keistos ertmės, be to, akimirkai leidžia pakeliauti beribiais laiko ir erdvės toliais, kad šis ankštumos, beviltiškos išeities ir užguitumo jausmas tik dar labiau sustiprėtų. Taip „inteligento“ Podsekausko savižudybės ketinimas paskleidžiamas tarsi virusas, kuriuo užsikrėtę kaimynai, dabar sugužantys į šį ankštą kambarį, tik ir laukia paties savižudiško akto.

Scena iš „Savižudžio“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Erdmano „Savižudis“ (1928) – turbūt viena labiausiai statytojus intriguojančių ir dramatiškiausio likimo pjesių. Maža to, kad gūdžiais sovietiniais laikais apie ją nedrįso pagalvoti nė vienas teatro menininkas; parašyta ir uždrausta, ji spaudą galėjo išvysti tik „perestroikos“ laikais, tačiau ir tuomet bandyta statyti liko neįmenama mįsle – be galo juokinga skaityti, gogoliškos dvasios ir šiurpumo pjesė ir mūsų, ir rusų režisierių rankose kažkaip stebuklingai virsdavo nuobodžia baimių apologija, skirta reflektuoti niaurią sovietinę realybę. Ir kaip kitaip, jei pjesės leitmotyvu dažniausiai buvo pasirenkamas garsusis: „Dėl mano mirties kalta tik mūsų mylima sovietų valdžia“, dramatine kolizija – „teisė šnabždėti“, o laisvės triumfu – skambutis į Kremlių: „Aš Marksą perskaičiau ir man Marksas nepatiko“.
Miesčionis, bukagalvis, beteisis ir bedarbis, be talento ir garbės Erdmano sukurtas Podsekalnikovas, slapčia naktį kimšęs kepeninę dešrą ir grasinęs nusižudyti – taip surinkdamas aplik visą krūvą tokių pat bukagalvių ir beteisių „inteligentų“, ketinančių pasipelnyti iš bent vienos „padorios“ savižudybės – Kauno dramos teatre pasirodo kaip čia buvęs. Dabar jis – isteriškas nevykėlis Podsekauskas, terorizuojantis namiškius dėl nepanaudotų talentų, pajutęs pinigų ir šlovės kvapą – savo ankšto kambarėlio didvyris, nesvarbu, kad dreba it tas gaudomas vilko zuikis, spygauja, skeryčiojasi, taip ir likdamas bevaliu bastūnu nutrintomis pižamos kelnėmis.

Režisierius stilizuoja ir šaržuoja anaiptol ne „poavangardinius“ stalinizmo laikus, o tą epochą, kurios kreivą „snukį“ pjesės pabaigoje savaip išdidino Kunčius – sąstingio sąstingį, „Savižudyje“ šildomą vilkų ir zuikio gaudynėmis ir turbūt nė per nago juodymą iki šių dienų nepasistūmėjusiais inteligentų ir intelektualų, politikų ir estrados žvaigždžių poreikiais. Jų vienintelė svajonė – nesibaigiančios Kalėdos ir neužgęstantis „Laimės žiburys“: štai finalinis spektaklio akordas, palydimas Edmundo Kučinsko dainos ir reziumuojantis podsekauskiškos savižudybės kainą.
Jankevičius iš tikrųjų atsiribojo nuo Erdmano pjesės – ištraukė iš jos tai, kas šiandien aktualiausia, perrašė, pritaikė kasdienei kalbai tekstą, pavertė veikėjus karnavalinėmis figūromis su popierinėmis kaukėmis ir... iš juoko pravirkdė žiūrovus. Juokinga čia nuo pradžios iki galo: ir Eimučio Kvoščiausko vaidinamo Podsekausko debiliškumas, ir Editos Užaitės vaidinamos jo žmonos Marijos stotas, kalba ir elgesys, ir Liucijos Rukšnaitytės vaidinamos jos motinos marazmiškumas, ir karikatūriški (pradedant kaukėmis ir baigiant deformuotais pavidalais) visuomenės atstovai – idealistas Grand Skubikas (Dainius Svobonas), verslininkas Pugačiovas (Sigitas Šidlauskas), rašytojas Plunksninis (Egidijus Stancikas), dvasininkas Jaliavičius (Robertas Vaidotas), estetė Kleopatra (Raimonda Šukytė). Visi jie, norėdami pateisinti savo bevertį buvimą, savo kasdienį karnavalą, išsirenka tokią pat bejėgę ir karnavališką auką – Podsekauską. Ir šis negailestingas režisieriaus „susidorojimas“ su Erdmano veikėjais anaiptol ne tuščias. Lygiai taip rusų autorius anuomet juokėsi iš sovietinio debilizmo, kurdamas slengu ir žargonu kibirkščiuojančią bufoninę satyrą.

Erdmano pjesė nuo jos parašymo dienos įveikė nemažą kelią – nuo vodeviliško balagano, bufonados, vėliau tragifarso iki tragedijos. Vėl galėdama skambėti kaip vodeviliškas balaganas, ji iš tolo ir labai tyliai ataidi savo tragiška gaida – jei visas šis Kauno scenoje paskleistas panoptikumas yra apverstas mūsų gyvenimo vaizdas, tai kiek drąsos reikia turėti, kad gyventum... Stalinas, uždraudęs pjesę, turbūt neatsitiktinai padarė klaidą rašydamas ją prašiusiam statyti Stanislavskiui: „...Aš nelabai geros nuomonės apie pjesę „Savižudybė“. Artimiausi mano draugai mano, kad ji tuštoka ir net kenksminga.“

 

Recenzijos