Kas sunkiau už kasdienybės naštą. Rimo Tumino „Trys seserys“ Mažajame teatre

Irena Aleksaitė 2006 01 16 Kultūros barai, 2005, Nr. 12

aA

Olga (Vaida Būtytė), Maša (Valda Bičkutė), Irina (Elžbieta Latėnaitė) ir Veršininas (Arūnas Sakalauskas)
Iš Antono Čechovo „Trijų seserų“ sceninės istorijos

Man pasisekė – mačiau garsių rusų režisierių Georgijaus Tovstonogovo, Anatolijaus Efroso ir Jurijaus Liubimovo „Trijų seserų“ pastatymus. Buvau liudytoja, sakyčiau, istorinio proceso, kai rusų režisūra „laužė ledus“, kad išlaisvintų Čechovo pjeses iš sovietinės ideologijos dogmų, pagal kurias šis dramaturgas buvo paverstas vos ne revoliucijos šaukliu, „naujų sodų“ sodintoju ir net optimistu futuristu! Tokį požiūrį diegė literatūrologas V. Jermilovas 1 (beje, baigęs vadinamąjį „Raudonosios profesūros“ institutą), jam antrino, ypač pasirodžius Efroso „Trims seserims“, literatūrologai „slavianofilai“, jau atvirai skelbę radikalias nacionalistines idėjas, neva tik rusų tautybės režisierius galįs perprasti rusų klasikos dvasią... Visas tas šurmulys buvo nukreiptas ir prieš režisūrą – literatūrologus gąsdino originalios ir drąsios interpretacijos, aktualios koncepcijos, atveriančios naujus klasikos kūrinių klodus.

Režisieriai bandė atpalaiduoti Čechovo pjeses ir nuo Maskvos dailės teatro įdiegtų ir kanonizuotų štampų, sceninių klišių. Juk kad ir kur būtų statomos „Trys seserys“ – Vilniuje, Tuloje, Saratove, Tbilisyje ar Vladivostoke – visur paskutiniame veiksme buvo privalomi MChAT’o beržai, namo kampas ir trys susiglaudusios seserys, pakiliu tonu skelbiančios, kad jos būtinai pamatys žvaigždėtą ateities dangų, suprask – šviesų komunistinį rytojų... Visa tai neturėjo nieko bendra su prieškarine Čechoviška MChAT’o tradicija – subtiliu, giliu požiūriu į šio dramaturgo kūrinius, kurie pirmą kartą ir buvo atverti pasauliui šio teatro scenoje.

1964 metais „Tris seseris“ pastatė Georgijus Tovstonogovas Leningrado Didžiajame dramos teatre ir tai buvo pirmas bandymas reabilituoti Čechovo dramaturgiją, atmetant vulgarią sociologizaciją, įsisenėjusius vaidybos štampus, „optimistinį“ toną, patetiškai pakilias šnekas apie ateitį. Personažų savijautą ir elgseną diktavo ne tik subtilus psichologiškumas, charakterių raidos logika, bet ir dramatiška spektaklio intonacija. Pjesės koncepcija jau gerokai pakoreguota. Anatolijaus Efroso „Trys seserys“, pastatytos 1967 m., kaip tik tuo metu, kai Nikita Chruščiovas bandė „pastatyti į vietą“ kūrybinę inteligentiją, sukėlė didžiulę audrą. „Atkuto“ slavianofilai, įžiūrėję grėsmę rusų nacionalinei kultūrai, nors komunistai skelbė internacionalines brolybės idėjas...

Efroso „Trys seserys“ stulbino galinga vidine ekspresija, nervine įtampa, didžiuliu emociniu krūviu: nėra jokių vilčių ką nors pakeisti, nes gyvenimas ne tik scenoje – Prozorovų namuose, – bet ir už teatro sienų tapo nebeįmanomas. Parodytas vos kelis kartus, spektaklis buvo uždraustas. Efrosą ištiko pirmas infarktas. Režisierius tuo metu rašė: „Šiandien statyti Čechovą reikia atvirai tragiškai“. 2

1981-aisiais režisieriaus Jurijaus Liubimovo Maskvos Tagankos teatre pastatytos „Trys seserys“ tokio didelio rezonanso kaip Efroso vaidinimas nesukėlė, bet režisūrinis sprendimas buvo labai originalus. Liubimovas panardino pjesę į kazarmų aplinką. Trijų seserų namai pavirto kareivinėmis: čia buvo vos kelios kėdės, kareiviški gultai, prausykla. Tarnus pakeitė kareiviai, net ir seserys buvo užsimetusios ant pečių kareiviškas milines. Čia dar buvo gyva tėvo – generolo Prozorovo dvasia. Liubimovas rašė: „Aš visais įmanomais būdais siekiau pabrėžti, kad tai – karinė pjesė, ir Čechovo tekste tai yra – ši pjesė iš karių šeimos gyvenimo.“ 3

Tumino fantazijos karinėmis temomis
Tiesą pasakius, neatrodė, kad Čechovo pjesės „sukarinimas“ būtų atvėręs kokią nors gilesnę socialinę, moralinę ar psichologinę prasmę. Tačiau šis „karingas“ vaidinimas turėjo „masalą“: kadangi trys seserys nostalgiškai ilgisi Maskvos, Liubimovas nutarė jų svajonę realizuoti. Spektaklio finale viena išorinė salės siena netikėtai atsiverdavo ir žiūrovai pamatydavo tikrą Maskvos skersgatvį. Krito snaigės, pro šalį ėjo žmonės, stebėdamiesi, kad teatro siena staiga ėmė ir dingo. O žiūrovai, drauge su trimis seserimis netekę žado, žvelgė į autentišką Maskvos fragmentą.

„Trijų seserų“ lietuviškos reminiscencijos

Paminėsiu tik keletą pastatymų, turėjusių ir tebeturinčių meninę vertę. 1960 metais Kauno dramos teatre Henrikas Vancevičius „Tris seseris“ pastatė romantine pakilia intonacija. Tai buvo šviesus, inteligentiškas spektaklis, kuriame išryškintas Čechovo personažų grožis, dvasingumas, jautrumas brutalumui. Čia dar būta glaudžių ryšių su MChAT’o čechoviškų pastatymų pirmaprade dvasia, Vancevičius nesiryžo naujovėms.

Eimunto Nekrošiaus 1995 metais pastatytos „Trys seserys“ mūsų scenoje tapo ryškiu posūkiu. Parašiau recenziją šiurpoku pavadinimu: „Gyventi, kad... nepasikartum“. Taip įvardijau trijų seserų dvasios būvį šiame aistringame vaidinime, kur viskas ryšku, emocinga ir savaip kraupu.

Antono Čechovo dramaturgija paslaptinga. Nuo XX amžiaus pradžios jos mįslę bando įminti viso pasaulio teatrai. Čechovo herojai tarsi keliauja per visas istorines epochas – ramias ir sumaištingas, ir visur pritampa, yra savi. Bet štai koks keistas dalykas: kiekvieną sykį, kai išgirstu, kad kas nors vėl imasi režisuoti kurią nors Čechovo pjesę, apninka abejonės. Atrodo, jau viskas čia aišku, viską pasakė ankstesni interpretatoriai...

Nusistebėjau ir sužinojusi, kad „Tris seseris“ statys Rimas Tuminas. Kita vertus, talentingo režisieriaus akis panaši į vanago žvilgsnį – jis iš labai aukštai pastebi kažką, tūnantį žolėje, pamato tai, kas kitiems nematoma... Tuminas nelinkęs vaikytis madų, griebtis „post post post“ dramaturginės „šviežienos“, o juo labiau šokiruoti, gąsdinti, terorizuoti žiūrovų taškytis narkomanų ar transvestitų seilėmis, krauju, vėmalais. Jo rankose netikėtomis spalvomis sužėrėjo ir atsiskleidė, regis, jau atmintinai išmokti kūriniai – Gogolio „Revizorius“, Lermontovo „Maskaradas“, Čechovo „Vyšnių sodas“. Jautriai ir išradingai jis stato ir šiuolaikines pjeses: Valdo Kukulo „Čia nebus mirties“, Grigorijaus Kanovičiaus „Nusišypsok mums, Viešpatie!“, Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskarą“...

Naujausias jo spektaklis, pastatytas, galima sakyti, per įkurtuves nepaprasto grožio estetiškose Vilniaus mažojo teatro erdvėse, – „Trys seserys“ liudija Tumino polinkį tyrinėti pjesę panašiai kaip archeologas skverbiasi gilyn į kultūrinius sluoksnius. Gilindamasis į žmogaus psichologiją jis kaskart pamato jau tarsi žinomų dalykų naują prasmę.

Irinos vardadienis
Pirmas veiksmas. Jauniausiosios sesers Irinos vardadienis. Dažniausiai teatrai laikosi Čechovo nuorodos – tai šventė, svečių šurmulys, vaišių stalas, tostai, dovanos, siurprizai, linksmybės... Tuminas visai kitaip tą traktuoja, įsidėmėjęs faktą, kad lygiai prieš metus mirė seserų tėvas – generolas Prozorovas. Taigi šiuose namuose jau viskas pasikeitė. Turėjo pasikeisti. Nebėra šeimos, savotiškos gyvenimo ašies, nebėra anksčiau čia šurmuliavusių kareivių, kurie patarnaudavo generolo šeimai, nebėra ir buvusios prabangos. Aukštai pakabintos kėdės, atrodo, retai naudojamos, nes retai čia beužsuka svečių. Ir režisierius Rimas Tuminas, ir scenografas Adomas Jacovskis mėgsta išraiškingas, daugiaprasmes detales. Už atviros aukštyn pakeltos scenos aikštelės matyti išlikę buvusio laimingo šeimos gyvenimo atributai – dailus sietynas, senovinė odinė sofa, didžiulis veidrodis... Ten dega žvakės, tviska šampano taurės. Ten jauku, nes dar justi tėvų dvasia. Svarbi net tokia scenografijos detalė kaip pakylos danga ir jos spalvos. Iš pradžių ji užklota kilimais. Čia lyg buvusi tėvų žemė, šilta, jauki. Ją pakeis visiškai balta danga – čia vyks brolio Andrejaus ir Natašos vestuvės, skambės įspūdinga bažnytinė muzika. Paskui šita balta danga reikš žiemą, čia šėlios persirengėliai, o baltos purios pagalvės atrodys kaip sniego pusnys, į kurias sugrius linksma kompanija, gėrėdamasi žvakių šviesa, primenančia paslaptingą žvaigždžių mirkčiojimą. Į šį pagalvių sniegą įgrius ir nuo meilės apsvaigusi Maša (Valda Bičkutė), į kurią godžiai žiūrės susižavėjęs papulkininkis Veršininas (Arūnas Sakalauskas). Finale baltą dangą pakeis tamsi, pilka tarsi pati kasdienybė: personažai akis į akį susidurs su skausmu, kančia, išsiskyrimais ir mirtimi...

Rimo Tumino kaip ir Eimunto Nekrošiaus spektaklio trys seserys labai jaunos. Ir tai dar vienas ženklas, kad jos anksti neteko tėvų ir šeimos židinio. Varganas jų gyvenimas atsispindi ir dailininkės Vilmos Masteikienės sukurtuose kostiumuose: „kuklus“ tamsiai mėlynas mokytojos Olgos (Vaida Būtytė) kostiumėlis, be jokių puošmenų ir Irinos (Elžbieta Latėnaitė) balta šventinė suknelė. Tik Maša (Valda Bičkutė) dėvi dailią juodą suknią... Mane kiek šokiravo auklės apranga paskutiniame veiksme, truputį „lėliška“ ir juokinga – ypač nušiurusi „skrybėlaitė“ ir balti batai... Matyt, kažko nesupratau.

Seserys skirtingai reaguoja į likimo smūgius. Olga – įsitempusi lyg styga, nuolat kažką vis tvarkanti; Maša – užsisklendusi, santūri, retsykiais pratrūkstanti, kad išrėžtų tiesą į akis, o jaunėlei Irinai režisierius suteikė ypatingą misiją – ji tampa viso vaidinimo spiritus movens, varomąja jėga, tuo jautriu lakmuso popierėliu, kuriame atsispindi net nežymūs pasikeitimai. Jos jaunatviškas valiūkiškai keistas ekscentriškumas, klouniškas, ypač pirmame veiksme, siautėjimas su steku, užsimaukšlinus ant galvos cilindrą ir kaukšint kareiviškais auliniais batais, rodo, kad ji nenori matyti, kaip viskas pasikeitė tėvų namuose, kvailioja, kad nepratrūktų verksmu. Jaunos, dar tik antro kurso studentės Elžbietos Latėnaitės debiutas pavydėtinai ryškus ir efektingas.

Tie, kas rašo apie Tumino režisūrą, vis bando įspėti jos savitumo, ypatingos įtaigos paslaptį. Štai lenkų kritikas Tadeuszas Kornasas, susižavėjęs „Trimis seserimis“, rašo: „Tumino teatre labiausiai stebina aktorystė, nutolusi ir nuo stanislavskiškojo psichologizmo, ir nuo Brechto tradicijos. Kita vertus, prie tokio aktorystės tipo lietuvių teatras mus jau įpratino. Užuot kopijavę buitinę elgseną, aktoriai išgauna savitą toną, kuriame slypi ritualo potencialas. Tarsi ieškoma gestų visuotinumo, atrasto vaizdiniuose ir tame, kas yra virš kasdienybės. Tai neturi nieko bendra su išaukštinimu, tačiau sukuriamas gesto hieratiškumo efektas. Rimo Tumino spektaklyje tokios nepsichologinės priemonės tampa gilios psichologinės vaidybos pagrindu. Šis „kasdienio gyvenimo vaidybai“ nebūdingas priedas ir suteikia spektaklio herojams daugiareikšmiškumo, todėl žiūrovams nėra lengva juos iškart perprasti.“4

Man Tumino režisūroje, ir ypač „Trijose seseryse“, nepaprastai imponuoja tai, kad ne viskas išsakoma iki galo (ypač herojų paveiksluose), paliekama šiek tiek paslapties, o mums, žiūrovams, suteikiama galimybė pasikliauti savo fantazija. Atrodo, tarsi svarbiausius dalykus režisierius sąmoningai slėptų, užuot baksnojęs į juos pirštu.

Iš čia, matyt, kildintinas ir personažų tam tikras efemeriškumas, santūri aktorių vaidybos maniera, nedemonstruojant jausmų. Antai Mašos ir Veršinino meilė vienas kitam skaudžiai tikra, bet išoriškai santūri, be aistringų bučinių, be glamonių. Finale, atsisveikinimo su Veršininu scenoje, Maša įsikibs į mylimojo rankas taip, kad niekas neįstengs jos atplėšti – štai tada suvoksime tikrąjį šios netekties ir išsiskyrimo skausmą.

Massenet elegija. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Tuminas dėmesingas absoliučiai kiekvienam aktoriui, net tiems, kurie ištaria vos keletą replikų. Yra čia savų atradimų – ne tik naujai traktuojamų charakterių, bet ir naujai atsivėrusių aktorių. Pavyzdžiui, Jokūbo Bareikio Tuzenbachas – nedidukas, aukštai iškėlęs galvą, ypač kai filosofuoja, keistai suraukęs nosį, Irinos nemylimas, Soliono erzinamas. Gyvas charakteris, tikras, keliantis šypseną ir užuojautą. Kolektyvinės dainos – Massenet „Elegijos“ scenoje jis diriguos, raiškiau už kitus dainuos ir atrodys nepaprastai patrauklus savo vidine jėga ir dvasiniu subtilumu – tuo, ko Irina jame, deja, nesugebėjo įžvelgti.

Netikėtai įdomus Tumino spektaklyje Arūno Sakalausko papulkininkis Veršininas. Mąslus, santūrus, imponuojantis vyriška savitvarda, dėmesingas visiems, su kuriais bendrauja, tarsi bandytų perprasti jų rūpesčius. Šilta, komiška scena, kai jis, šiek tiek apgirtęs, niekaip neįstengia atsisveikinti su Olga, lemena vis tą patį, žvilgčioja į laikrodį, trypčioja ir t.t. Pjesėje Veršininas pernelyg deklaratyvus, net nelabai įdomus, o Arūnas Sakalauskas suteikia jam žmogiškos šilumos, jautrumo, patrauklumo.

Solioną įprasta traktuoti kaip „fatališką“ storžievį, šiurkštų, cinišką, nejautrų. O Manto Vaitiekūno santūriai vaidinamas Solionas pirmiausia yra „našta“ pats sau, kamuojamas kompleksų, keistas, prie nieko nepritampantis, vienišas ir nelaimingas, įsikalbėjęs, kad yra panašus į Lermontovą. Todėl toks nenuspėjamas jo elgesys, pastūmėjęs į dvikovą, kur jis nušaus Tuzenbachą.

Ir senojo Čebutykino charakterį režisierius su aktoriumi Gediminu Girdvainiu nutapė gerokai dramatiškesnėmis spalvomis, išryškino surambėjusią, nejautrią jo sielą. Matyt, taip jį paveikė karo tarnyba. Kiekvienas žmogus Tumino spektaklyje atrodo įsuktas į dramatišką gyvenimo sūkurį, supančiotas aplinkybių. Mašos vyrą Edmundas Mikulskis vaidina tarsi šmėklą, slankiojančią po seserų namus – tai juokingai tupi ant spintos, tai palindęs po sofa laukia akimirkos, kada Mašai jo prireiks... Ir įnirtingai visus įtikinėja esąs laimingas, labai laimingas...

Net nuolat besišypsančiam, gauruota galva Fedotikui (Leonardas Pobedonoscevas) ir jo bičiuliui podporučikui Rodei (Mindaugas Capas), kamuojamam mikčiojimo, režisierius suteikia savito patrauklumo. Yra šiame vaidinime ir šaižių disonansų, dirglių charakterių, pavyzdžiui, temperamentingosios Ilonos Kvietkutės Nataša – isteriška furija. Juk chamizmas, tamsuoliškumas visada agresyvus. Bet gal tuomet ir subtiliųjų seserų reakcija į tokius Natašos išpuolius turėtų būti kiek kitokia?..

Abejonių man kelia Andriaus Bružo Andrejus. Kad brolis yra nevykėlis, seserys nenori matyti, bijo tai pripažinti (bent jau pradžioje). Bet aktoriaus vaidyboje yra ir kažkokio liguistumo (keistai iškreiptos rankos, sutrikusi kalba, sustingęs žvilgsnis, nejudrus kūnas). Ką visa tai reiškia, taip ir nepaaiškėja, todėl šis charakteris iškrinta iš visumos.

Geriausiuose Rimo Tumino spektakliuose visada patraukia sodri atmosfera, kintantis veiksmo ritmas ir tempas, staigūs emocijų proverŽiai ir atoslūgiai. Monotonišką trijų seserų gyvenimą staiga sutrikdo kareivių muštro vaizdelis – linksmas, gyvas, primenantis būtąsias dienas generolo Prozorovo namuose. Kareivių pratyboms vadovauja senasis Čebutykinas, apsimetęs feldmaršalu Kutuzovu: kai kareiviai užsimaukšlins ant galvų trikampes Napoleono karių kepures (jas atstoja baltos pagalvės), Girdvainis persiriš vieną akį juodu raiščiu...

O Massenet „Elegija“ simbolizuoja dvasinę harmoniją, grožį, ramybę... Banguoja, vilnija kontrastingos spektaklio nuotaikos.

Rimas Tuminas vengia sentimentalių, ašaringų, melodramatiškų scenų, net intonacijų. Nuolatinė jo palydovė – ironija. Puiki scena, kai Sakalausko Veršininas skundžiasi dėl savo nelaimių, pasakoja apie isterišką žmoną, nelaimingus vaikus. Jam antrina Būtytės Olga, guosdamasi dėl nuolatinio nuovargio, galvos skausmų... Sėdėdama ant grindų tarp baltų pagalvių Irina (Latėnaitė) šaiposi iš viso to, mimika ir judesiais hipertrofuotai pavaizduodama anų „kančias“ ir „skausmus“.

Sukrečia finalinė scena. Seserys, priblokštos užgriuvusių nelaimių, stovi tarsi suakmenėjusios. Būtent šią akimirką prisimeni jų egzaltuotą džiūgavimą pirmame veiksme, kad Veršininas atvyko iš Maskvos. Tas miestas joms ne tik primena tėvų namus, šviesią ir laimingą vaikystę, bet ir patvirtina, kad čia, gūdžioje provincijos nykumoje, užges jų jaunystė, Čia jos pasens, o banali kasdienybė užgesins jų svajones, išblukins idealus.

Tačiau gyvenimas tęsiasi. Užgniaužusios neviltį, skausmą, susitaikiusios su netektimis, seserys pradės savo keistą tarsi ritualinį šokį – jos klups ir lėtai kelsis, vėl klups ir vėl kelsis, bandydamos nešti likimo užkrautą naštą. Gyventi – štai didžiausias ir sunkiausias menas. Turbūt apie tai ir byloja įspūdingas Rimo Tumino spektaklis.

1 V. Ermilov. Dramaturgija Čechova.M., 1948.
2 Anatolij Efros. Professija:režisior. Moskva, 1979, str. 340
3 Jurij Liubimov. Ja. Rasskazy starogo trepača. Moskva, 2001, str.324.
4 Tadeusz Kornas. Sirenų giesmės, Kultūros barai, 2005, nr. 11, p. 24.

Recenzijos