Vilniaus mažąjį teatrą pakrikštijo Čechovas. Teatro atidarymo proga – "Trys seserys"

Daiva Šabasevičienė 2005 11 19 7 meno dienos, 2005 11 18

aA

Scena iš spektaklio
1990 m. kovo 2 d. įkurtas Vilniaus valstybinis mažasis teatras 2005 m. lapkričio 11 d. žiūrovus pakvietė į savo sceną Gedimino pr. 22. Lapkričio 11-oji – ypatingas įvykis ne tik trupei: teatras gyvuoja jau penkiolika metų, jau trečioji karta įsiveržė į jo sceną, jis matė ir šilto, ir šalto, bet tik dabar jis, seniai iškėlęs galvą, kelia ir savosios scenos uždangą. Tai ne suplanuotas ar įsteigtas teatras, o natūraliai užsimezgusi gyvybė, kurios širdimi ir centru visad buvo ir išliko Rimas Tuminas. Įžengęs į naujuosius teatro rūmus, kiekviename kampe gali jausti šio režisieriaus ranką, regėti, kaip spektaklių kūrimo laiką jis skyrė ir realiam pastatui kurti. Šiandien čia viskas lyg namuose – švaru, šviesu, beveik tobula. Šitas “beveik“ garantuoja ieškojimų galimybę, kuri teatro mene visada yra svarbiausias veiksnys. Teatras nėra pastatas, bet nėra ir vien tik spektakliai.

Dar 1988 metais R. Tumino statytas „Čia nebus mirties“ subūrė šiandienius teatro veteranus, vėliau trupė buvo auginama – įgydama įvairius pavidalus, imdamasi pačios įvairiausios dramaturgijos. Bet turbūt autentiškiausius ir tvirčiausius pamatus paliko Grigorijaus Kanovičiaus „Nusišypsok mums, Viešpatie“ – spektaklis, tapęs šio teatro simboliu. Ne veltui filmo, sukurto teatro atidarymo proga, leitmotyvu tapo pagrindinių spektaklio personažų kelionė į Gedimino pr. 22, šią kelionę ir scenoje, ir filme puikiai „įveikė“ Sigitas Račkys, Vytautas Grigolis, Gediminas Girdvainis, Vytautas Šapranauskas ir Andrius Žebrauskas.

Atidarymo šventėje, kuri buvo šilta ir jaudinanti, pasirodė visi: ir užtrauktukais „grojantys“ antrakursiai R. Tumino studentai, ir „Madagaskaro“ karta – savo jaunyste ir profesionalumu potencialiausios teatro pajėgos, ir tie, kurie, daugiausia gyvenimo dulkių sugėrę, šiandien gali prisėsti, prisiminti, atsidusti ir trumpam sustabdę laiką iš seno aristokratiško porcelianinio puodelio arbatos išgerti. Visų neišvardysi, visi saviti. Ir visi gabūs – R. Tuminas savajame Mažojo teatro židinyje kiekvieną liepsnelę įžiebė atskirai. Kas dainavo, kas šoko, kas akompanavo. Mažytė scena tai tuštėjo, užleisdama vietą soliniams aktorių pasirodymams, tai pilnėjo, spiečiantis visiems į chorą, o ausyse vis dar skamba garsioji „Paloma“ iš Pedro Almodovaro filmo „Pasikalbėk su ja“, kurią išdainavo-išraudojo Andrius Žebrauskas, lyg iš teatro pasąmonės atklydęs personažas.

Kartais užtenka dainos, judesio, šviesos, gesto, kad atsirastų teatras. Šis menas priglaudžia visas menų apraiškas, jis galingas savo trapumu ir netikėtomis keisčiausių junginių dermėmis. Atidarymo šventėje lyg nieko naujo ir nebuvo – nauja susiformavo seno spindesyje.

Ši tęstinumo nuostata neabejotinai turėjo įtakos kuriant Antono Čechovo „Tris seseris” (spektakliui naudotas Balio Sruogos vertimas). Mažojo teatro moterys gali lengviau atsidusti, nes iki šiol R. Tuminas statė „vyriškus” spektaklius, ir pirmoji šio teatro karta subrendo beveik be moteriškų vaidmenų (žinoma, neužmirštant Eglės Gabrėnaitės ir „Vyšnių sodo” moterų). Kad dabar yra kitaip, supranti žiūrėdamas į jaunas aktores – jos moka būti pastebimos ir nukreipti ugnį į save, o ne atsiduoti likimui. Tai jau įdomu. Bet įdomu ir tai, kad „naujai senobinėms” „Trims seserims” režisierius sugebėjo suburti ansamblį, kuriame net keturių kartų aktoriai atrodo kaip neišskiriami, tarsi po vienu stogu gyvenantys žmonės. Nes viskas čia iki pašaknų tuminiška: kėdžių kompozicijos, žmonių būriavimasis, taip pat kaip ankstesniuose spektakliuose užaugintos, iš nuotaikų supintos prasmės. Gyvybė šilta ir matoma, jos negali nepastebėti. Gal šis spektaklis – atsisveikinimas su XX amžiumi? Gal tai kūrybinio R. Tumino gyvenimo dominantė, nes jis yra praėjusio amžiaus tyrinėtojas? Teatrui reikalinga laiko distancija. Vieni gali siekti ateities aiškiaregystės, kiti – tyrinėdami praeitį triuškinti dabarties pranašystes.

Scenoje regime „Nusišypsok mums, Viešpatie”, „Maskarado”, „Revizoriaus”, „Vyšnių sodo”, „Belaukiant Godo” scenovaizdžių elementus (tvorelės, kilimai, lagaminai, kėdės, durys…). Adomas Jacovskis nesipriešina režisieriaus fantazijai, tačiau tuos pačius daiktus dar ir dar kartą prikelia naujam, tiksliau, vis besitęsiančiam gyvenimui. Tai – ne citatos, ne žaidimas atrastomis detalėmis, o susitapatinimas su Čechovu, teigiant, kad nieko naujo ir būti negali: formos keičiasi, o turinys – ne.
Scenoje, regis, ir tie patys lyg iš kažkur atklydę kostiumai, nors jie – naujut naujutėlaičiai. Kostiumų dailininkė Vilma Masteikienė pratęsė ir savo mokytojų pradėtą darbą, ir natūraliu keliu sugrįžo ten, kur dar pati niekada nebuvo. Jos kostiumai anaiptol ne istoriniai – tai pasisveikinimas su mirštančia kultūra. Juolab kad čia personažai ne sukišami į „parinktų” kostiumų galeriją, o patys tarsi „sukuria” kostiumus.

R. Tuminui bene svarbiausias yra trečias „Trijų seserų” veiksmas. Čia supranti žmonių charakterius ir jų elgesį. Gaisro fone prasiveržia visų veikėjų skauduliai, katastrofos atmosfera išvalo tai, kas iki šiol buvo auginama ir sukama į „žiemos kokoną”. Gal todėl režisierius niekur neskuba, tarsi vilkina antros spektaklio dalies pradžią. Net atrodo, kad jis sprendžia mažus rebusus, kažką lyg sukuria ir vėl išardo: du išeina, du ateina, kažkas įbėga, kažkas išbėga, vienas prikimusiu balsu iškalba savo tekstą, kitas – vos spėja išrėkti. Rodos, vėl iš naujo dėliojamas gyvenimas, bet iš tikrųjų ne taip jau gerai tas gyvenimas plika akimi matomas. Potekstės, metamorfozės – užkoduotos ir užminuotos. Laukimas – baisesnis už realiai vykstantį košmarą.

Ugnies ir pamišimo siautulį režisierius „sukaupė” Ilonos Kvietkutės Natašos paveiksle – tarsi gyvos liepsnos pliūpsniai ji perskrodžia sceną. Dega miestas, bet raudonų liepsnų nematyti. R. Tuminui, kaip ir A. Čechovui, svarbu įžiebti liepsną Prozorovų namuose. Skardžiabalsė, išsidraikiusiais plaukais, rankomis mosikuojanti Nataša „padega” jai svetimą Prozorovų pasaulį. Vienos aktorės avanscenoje (jei čia tokia yra) sušokta-suvaidinta partija puikiai atstoja visą stichiją: „Liepsiu pirmiausia šią eglių alėją iškirsti, paskui štai šitą klevą. Vakarais jis toks negražus… Ir čia visur aš liepsiu prisodinti gėlyčių, gėlyčių, ir kvepės…” Cinizmui ribų nėra. Bet ugnį padeda įžiebti Audriaus Bružo suvaidintas Andrejus Prozorovas – jis, tarsi karščiuojantis ligonis, vis bandęs prisikelti gyvenimui, dabar pats greičiausiai ir sudegė, beliko smilkti meilės žarijų krūvoje...

Arūno Sakalausko Veršininas „Trijose seseryse” „sugėrė” tai, kas po lašelį ir gūsiais išrašyta šioje keturių veiksmų dramoje. Tai jis dūsauja, tai arbatos reikalauja, tai į laikrodį vis žvilgčioja. Laikas scenoje išties ir skrieja (kareiviai dūksta, siaučia, žaidžia pratybas; keičiasi laiką matuojančios pakylos danga; vasara, žiema tetrunka akimirką), ir vangiai juda, tarytum specialiai stabdomas. Tačiau būtent tais momentais, kai, regis, viskas sustoja, Veršininas dega gyvenimu, praeitimi, vaikais, jausmais. Maša tampa moterimi, kuriai jis kažkaip nejučia išsako savo meilę, atradimus ir praradimus. Jųdviejų paslaptis tampa ir didžiąja spektaklio paslaptimi, nustelbusia net troškimą „Į Maskvą!”. A. Sakalausko tramdomas graudulys, nematomos ašaros, nematomas ir tarsi atsainus, kad neišsiduotų, judesys, ryškesnis už smarkius gestikuliavimus, tylus kalbėjimas, pasiekiantis bet kur sėdintį žiūrovą, ironija ir autoironija, minties ir jausmo valdymas leidžia manyti, kad tai – kol kas brandžiausias spektaklio personažas ir vienas įdomiausių sezono vaidmenų.

Įtampa auga kartu su kančia. Likimo jėgos paliečia visus, ryškiausiai – seseris. Išgyventa, patirta tampa apmąstymų lauku. Seserys bando atsakyti į begalę čia, kartu su jas palietusiais įvykiais, gimusių klausimų, ir finaliniai spektaklio sakiniai skamba ne kaip pasyvus jų susitaikymas, o gyvenimo teigimas: „Kol kas reikia gyventi… reikia dirbti, tiktai dirbti!”

Dar gimtadienio šventė. Irina- Elžbieta Latėnaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Režisierius nebijo minorinių intonacijų, tačiau nuolat suskambantys muzikos garsai emociškai stabilizuoja visą spektaklį: jokių sentimentų, tam tikra logika ir jausminis intelektas. Šį kartą Fausto Latėno parašyta ir parinkta muzika naudojama taip, kad imi galvoti apie tam tikrą naują jos egzistavimo būdą. R. Tuminas jos nenutraukia, bet tarytum pedantiškai išbaigia atskirus motyvus, palikdamas vietos savarankiškam žiūrovo įsiklausymui. Girdėdamas valsus ir maršus atsiduri tokioje erdvėje, kurioje tiesiog gera gyventi ir kurioje sustoja laikas – muzika suteikia spektakliui aristokratiško buvimo pojūtį, ir šiuo pojūčiu užkrečiami ne tik žiūrovai, bet ir visi veikiantieji. Pavyzdžiui, žavus Jokūbo Bareikio vaidinamas Tuzenbachas. Iki šiol neteko matyti didesnių šio aktoriaus vaidmenų, tačiau čia kilnaus, muzikalaus Tuzenbacho „filosofija” atrodo jam organiška ir itin tiksliai atliepia spektaklio stilistiką. Nustebino ir Manto Vaitiekūno kuriamas Solionas. Iki šiol vaidinęs groteskiškus personažus, aktorius sugebėjo suderinti cinišką kandumą ir orų dramatizmą. „Kaip čia buvęs” ir Edmundo Mikulskio vaidinamas gimnazijos mokytojas Kulyginas. Vaidmuo audžiamas iš plonyčių siūlų, pilnas subtilybių, o kartu nestokoja aistros proveržių, pykčio dėl nuoskaudų ar pažeminimo. Vaidybos, raiškos tikslumu pakeri Mindaugo Capo Rode – trūkčiojančia akimi, mikčiojantis, bet griežtas, galingas ir... santūrus. Režisieriai nelepino šio aktoriaus „pirmaisiais” vaidmenimis, vienas ryškesnių pastarųjų metų jo darbų – Poco R. Tumino spektaklyje pagal S. Becketto pjesę „Belaukiant Godo”. Bet Rode privertė pagalvoti apie tuos laikus, kai šią pjesę galėjo suvaidinti M. Capo bendramoksliai. Užplūdo graudulys. Juk jie galėtų, dar gali, bet štai tapo naujai atėjusiųjų partneriais. Įdomu pasvajoti, kokia jėga būtų tryškusi iš žmonių, kurie ne vieną kartą patyrė teatro „gaisro”, teatro katastrofos nuojautą. M. Capas „Trijose seseryse” atrodo tarsi savas anos trupės simbolis...

Gedimino Girdvainio Čebutykinas ir Aldonos Janušauskaitės Anfisa – personažai, „išbaigę” spektaklio būtį, įrodę, kad amžius, įsiklausius į bendrą spektaklio ritmą, nugali visas kliūtis. Gal G. Girdvainiui kiek lengviau, jis jau kadaise tapo šios trupės nariu, tačiau abiejų profesinė patirtis nugalėjo bet kokius trukdžius: apskaičiuotas kiekvienas žodis, kiekvienas stabtelėjimas. Aštuoniasdešimtmetė auklė ir karo gydytojas, simboliškai užbaigdami spektaklį, tapo gyvais prarasto laiko ieškotojais.
Arvydas Dapšys jau seniai yra šio teatro antroji siela. Pasirodžius jo vaidinamam Ferapontui, regis, dingsta įtampa, tačiau savo nuotaika, mokėjimu „apžaisti” spektaklio situaciją aktorius, tarsi „vidinis asistentas”, sutvirtina spektaklį iš vidaus. Retoje trupėje tokių beliko.

Visada gyvas, visada ekspresyvus Leonardas Pobedonoscevas ir čia yra viena jautriausių, viena iki juoko ašarų graudžiausių spektaklio sielų. Jo vaidinamas Fedotikas beveik „įrėmina” komiškos ir dramatiškos spektaklio intonacijos kraštutinumus.

Apie seseris – Olgą, Mašą ir Iriną – bus parašyta daug, juo labiau kad programėlėje įrašytos net kelios, pavyzdžiui, Irinos vaidmens atlikėjos. Gal klystu, bet šiandien, vos prie spektaklio prisilietus, mačius jį tik vieną kartą bei tik vieną aktorių sudėtį, neapleidžia jausmas, kad visos trys yra labai skirtingos. Kodėl jos skirtingos žanro ir stiliaus požiūriu? Kokia šių skirtumų priežastis? Jeigu pateisini Vaidos Būtytės romiąją Olgą ir Valdos Bičkutės viduje sproginėjančią Mašą, tuomet pernelyg išoriškai gyva ir savarankiška atrodo Elžbietos Latėnaitės vaidinama Irina. Jei finale supranti būtent tokios Irinos nuosekliai išgyventą likimą, tai, prisimindamas spektaklio pradžią, suvoki, kad tik tokia ji ir galėjo būti, ir režisierius neatsitiktinai leido atsiskleisti ekspresyviems šios jaunos aktorės duomenims, bet kodėl tokios uždaros šalia jos atrodo vyresnės seserys? Tai, žinoma, netrukdo. Spektaklis prisibeldžia į širdis, sukuria šventę – tačiau kelios ašaros taip ir lieka nenurytos.

Kadaise Rimo Tumino ištarti žodžiai gali tapti šio spektaklio moto: „Neduok Dieve „pastatyti” spektaklį! Žodis „statyti” neturi sąvokų „pradžia” ir „pabaiga”. Spektaklį reikia priartinti prie gyvenimo, suteikti jam potencinės energijos. Negalima paimti „gabalėlį” gyvenimo, išanalizuoti ir vėl grąžinti į gyvenimą, nes gyvenimas jau būna nuėjęs į priekį. Vadinasi, kurti reikia šitam traukiny – važiuojant jame ir vaidinant jame. Visada stengiuosi sukurti laiko palydėtuvių scenoje jausmą.“

 

Recenzijos