Kalėdiniai vaidinimai prie svajonių geldos

Rasa Paukštytė 2005 11 17

aA

Irinos gimtadienis
Rimas Tuminas nė nežada nuduoti, kad „Trys seserys“ išvyks į Maskvą – publika, su kuria jis kalbasi, kuriai ir atidaro savo Mažajį teatrą, puikiai žino, kuo baigsis pjesė. Jokių iliuzijų. Išskyrus vieną – gyvenimo – juokingo, ne visada teisingo, ne visada įprasminto kažkuo dideliu ir reikšmingu – vyksmą. Ta iliuzija energingai, smagiai kuriama naujame jo spektaklyje. Pagaliau ta iliuzija ir yra vienintelė spektaklio realybė. Spektaklio, sukurto su sunkiai įvardijamu studentišku beatodairiškumu, skaitant Čechovo pjesę ir kikenant, bet ir tikint jos tekstu. Prikuriant joje visokių neegzistuojančių scenų, pervaidinant, komikuojant. Rimo Tumino spektakliai, apskritai jo kūrybinis braižas dažnai pasižymi tuo, kas visuomet buvo ne be pagrindo vadinama mokėjimu sukurti atmosferą.

Ir šio spektaklio herojams persirengėlių nelabai ir reikia – jie patys tarsi karnavalo dalyviai. Karnavalas vyksta ne taip jau ir tolygiai – vieni sudalyvauja jame ryškiau, kiti blankiau, vieni pervaidina, kiti tų pervaidinimų šešėlyje blansta. Taip, Audriaus Bružo Andrejus pirmose scenose labiau primena pažeistos psichikos ligonį, nei vaikiną su didele ateitimi. Taip, Nataša – Ilona Kvietkutė gal kiek per sodriai varto akis ir reikia nereikia stumia krūtinę priekin, bet savo plebėjiškumu įtikina. Ir karnavalo vientisumui tai visiškai nekenkia – netgi atvirkščiai, puikiai antrina gyvenimo iliuzijos tėkmės logikai.

Jame irgi ne viskas lygiai teka, jame irgi savo vaidmenis ne visi vienodai gerai suvaidina. Keista, bet iš pradžių trikdantis veiksmo netolygumas ilgainiui priverčia patikėti Tumino ir komandos skaitomo–kuriamo sceninio teksto prasmingumu. Pirmame „Trijų seserų“ veiksme gyvenimas verda – žmonių pilna, jie visi stumdosi, kalba su savimi ar vieni su kitais, švenčia, myli, filosofuoja. Spektaklį lemia mažų epizodų tikslumas, sugebėjimas pamatyti komediją pauzėse ar sureikšminant frazę. „Lieku pusryčių“,– pareiškia skeptiška, švilpaujanti Maša. Nusprendė įsimylėti. Šauni, šypseną kelianti Valda Bičkutė. Kai spektaklio finale ji įkibs į įkaušusio savo meilės objekto –Veršinino – milinę, bus aišku, kad jai ne tiek tos meilės norėjosi, kiek įsimylėjimo ir emocijų iškrovos-isterikos šia nebloga – išsiskyrimo su objektu – proga. Veršininas – Arūnas Sakalauskas griūna į gėlių vazonus kaip nebyliam kine ar tiesiog komedijoje, gera jam seserų namuose.

Komedija, ir tiek. Solionas, jei galėtų, tikrai išssikeptų Natašos Bobiką ant keptuvės – Mantas Vaitiekūnas išties Lermontovo parodija, ne gyvas žmogus. Todėl ypač vertas pašaipos. Piktos. Iš pradžių trikdo Vaidos Būtytės Olga – labai jau rimta dama. Todėl, kad sena – jai net 28-eri. Vargšė vargsta. Nelabai kas kreipia į ją dėmesį, nelabai jai jo reikia. Spektaklyje visi yra kas sau. Ir vieno motto būti negali – todėl ir spektaklio programėlėje jų netgi penki: „Padariau, ką galėjau, tegu, kas gali, padaro geriau“, „Sveikame kūne sveika siela“, „O, tuščios žmogaus viltys“, „Myliu, myli, myli, mylime, mylite, myli“, „Visa, ką turiu, su savimi nešioju“. Juos visus galima taikyti atskiriems personažams, bet galima ir pasakyti, kad jie apibrėžia bent jau pirmo veiksmo daugybę įmanomų turinių, suvaidintų įvairiomis manieromis. Iš epizodų, lopinių susikuria buvimas. Ekspresyvus, kaip Irinos. Ar gana ramus, svarstantis galimybes charakteris, kaip gydytojo Čebutykino – Gedimino Girdvainio.Jokio tvarkingo pasjanso nesusidėlios. Čia ne loterija, nors ir lošiama iš svajonių apie Maskvą. Tuminas, kaip minėjau, prikuria scenų – mums parodys net porą komiksų: apie Natašos ir Andrejaus susigyvenimą bei baterijos apmokymus su pagalvėmis ir šautuvais. Kalėdinai vaidinimai.

Olga (Vaida Būtytė), Maša (Valda Bičkutė), Irina (Elžbieta Latėnaitė), Veršininas (Arūnas Sakalauskas)
Spektaklio tekstą didžia dalimi lemia aktorių plastika. Jų personažų turinys, o ne griežtos mizanscenos, scenos erdvės konstravimas. Nėra ir metaforų – jau atrodo, kad spektaklio pradžioje išversti batai kažką reiškia daugiau nei tiesiog batus, ogi pasirodo, kad tai tėra vaizdinė figūra. Jau bandai ręsti traktuotę iš sustumdytų, sugrūstų kėdžių – ši irgi nepasiteisina. Kėdes netruks pakeisti sniegas-pagalvės. Spektaklio turinio yra tiek, kiek yra iškedenti, išanalizuoti, kartu su aktoriais pamatyti Čechovo herojai. Ir pastarieji tiesiog įkalinti būtent šitose čia spektaklyje skambančiose intonacijose, konkrečių aktorių plastikoje, temperamente, pagaliau, jei norite, intelekte ir Čechovo supratime, o ne griežtose režisieriaus mizanscenose. Jokia mizanscena, atrodo, negali suvaldyti Elžbietos Latėnaitės Irinos – jos pilna net tuomet, kai ji tyli, nes visa jos plastika rėkte rėkia apie tai, kad ji čia yra. Įvyksta labai svarbi teatre iliuzija - kad „Trys seserys“ be jos tiesiog negalėtų egzistuoti, kad tai būtų kitas spektaklis. Tai temperamentas, kurio joks mėlynas kraujas, joks išsiauklėjimas negali sutramdyti. Aktorė (dar, beje, studentė) virtuoziškai keičia savo Irinos būsenas – čia ji jau suaugusi, čia dar vaikas, čia ji įsižeidžia dėl naivios dovanos, čia apsidžiaugia. Ir, žinoma, būtent Irinos benefisinis ilgas epizodas, kuomet ji nebyliai tarp pagalvių raitosi, mėgdžioja, maivosi aplinkinių balsų chorą, kuriame kiekvienas gieda savo giesmę apie skaudančias galvas ir buitines smulkmenas, vainikuoja pirmo veiksmo komediją ir kartu paaiškina spektaklio kūrėjų požiūrį į gyvenimą pjesėje. Iš visko galima juoktis, visa turi savo antrąją, komiškąją pusę. Beje, aktorė rodo labai platų savo galimybių diapazoną,– ji ir komedijos dalyvė, ir lyrinė herojė. Visiems nuo mokyklos laikų žinomas tekstas apie pamestą raktą–sielą finale suskamba ne tik pagarbiai Čechovo atžvilgiu, bet ir kaži kaip gaiviai.

Spektaklio herojai juokingi, kai prisipažįsta meilėje, bet jų prisipažinimai nuoširdūs. Jie juokingi, kaip ir visi nuoširdūs įsimylėjėliai. Veršinino žodžiai Mašai apie meilę pasakyti per atstumą, kuris išduoda aktorių ironiją, žinojimą kažką daugiau nei žino jų personažai. Žinojimą, kuo viskas baigsis. O kol kas galima juokauti, mylėti, šokinėti ant pagalvių.

Komiksai ir karnavalas baigiasi sulig pirmuoju veiksmu ir sulig gaisru miestelyje. Antrame spektaklio veiksme scena ima tuštėti – jei pirmame herojai dažnai rinkdavosi, ar vardines švęsti, ar filosofuoti, ar šiaip susitikdavo bevaikščiodami sniego-pagalvių nuklotoje teritorijoje, tai antrame jie, atrodo, visi susirenka (ne tik personažai, bet ir visai spektaklyje neužimti aktoriai) sugiedoti paguodos melodiją nukentėjusiems nuo gaisro. Po gaisro pradeda degti meilės ir viltys, po gaisro Veršininas sužino, kad išvažiuos, o Solionas iškviečia į dvikovą Tuzenbachą. Olga apsigyveno gimnazijoje, Maša liks su taip ir neišdavusiu savo niekingos klouniškos prigimties vyru Kulyginu – Jonu Braškiu.

Atrodo, kad seserys ne jėgų neturi kovoti su Natašos chamizmu, o puoselėti nekilnojamojo turto idėją – gaila laiko. Gaila jaunystės, praleistos kare su infantiliomis niekšystėmis, plebėjiškomis kalbomis apie Bobiką. Ir Nataša Tumino spektaklyje yra veikiau komiškas personažas, nei blogio įsikūnijimas. Neveltui finalinis jos pasirodymas – jau kaip visavertės namo šeimininkės, nes visos seserys palieka namą,– baigiasi komišku divertismentu, repriza – ji šoka nuo į ją įsmigusios šakutės, kažkieno netvarkingai paliktos ant sofos. Kvailelė, ir tiek. Ir ne dėl jos seserys apleidžia savo vyšnių sodą – namą.

Sufantazuota Čebutykino pratybų scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Tumino „Trys seserys“ suranda optimistinių gaidų ten, kur jų tradiciškai nelabai kas ir ieškojo. Ir jeigu bandyti perskaityti šio spektaklio (o ne girdėti tiesiog pjesės) tekstą, tai, kaip bebūtų keista, jis nekalba apie beviltiškumą. Dalis miesto sudegė, Veršininas išvažiavo, Tuzenbachą nušovė, bet, nepriklausomai nuo viso to, veik sunku suabejoti, kad baigėsi gyvenimas. Herojai geria arbatą, o tuo metu jų gyvenimai dūžta? Tuminas su aktoriais taip negalvoja. Gyvenimas, deja, o teisingiau, ačiūdie, eina toliau. Ne toks, apie kokį seserys svajojo. Bet ar taip būna, kad susiklosto būtent išsvajotasis gyvenimas? Taigi jokios tragedijos, kad Maša gyvens su miesčioniu ir be meilės, kad Olga ir toliau dirbs gimnazijoje – be meilės, kad Irina išvažiuoja dirbti – be meilės. Nėra vietos tragedijai, o sudužusių svajonių tema tiesiog suponuoja liūdesį, bet ne daugiau. Liūdesiui praėjus, reikia dirbti ir gyventi toliau. Tokia tad paprasta ir išmintinga Tumino „Trijų seserų“ koncepcija, itin logiškai deranti su Mažojo teatro pastato atidarymu.

Kažkada labai senai, bet ne taip senai, kad pora inteligentų kartų neprisimintų, vienas rusų režisierius Nikita Michalkovas sukūrė chrestomatinį filmą su chrestomatine čechoviškos inteligentijos traktuote,– „Nebaigta pjesė mechaniniam pianinui“ ilgam į išprususios publikos sąmonę „įsodino“ išsilavinusio inteligento pasmerktumo, nereikalingumo temą. Kai aktorė Jelena Solovej sakė, kad „mes dirbsime ir būsime reikalingi“, vienos šeštosios žemės dalies elitas tiesiog buvo įtikintas, kad taip galvoti yra apgailėtina. Ir kai mūsuose atsiranda spektaklis, nors ir, žinoma, netiesiogiai polemizuojantis su šia įsišaknijusia Čechovo herojų koncepcija, galima ir pagalvoti apie tai, jog visai nebeprasmiška net gūdžiame užkampyje mokėti italų kalbą. Ir, beje, kai Elžbieta Latėnaitė – Irina sako, kad nebeprisimena vieno kito itališko žodžio, mintis apie žinių nereikalingumą nekyla. Blogai, kad neprisimena, nes gali prireikti. Aktorei apmaudu dėl savo Irinos užmaršumo, bet išsilavinimas jai jokios ironijos nekelia. Ir, beje, labai ironiškas Arūno Sakalausko požiūris į savo Veršinino situaciją, įsimylėjimą kinta, kai Veršininas „filosofuoja“ apie ateitį – taip lyg pats jau nelabai tikėtų, bet visgi žodžiais apie prasmę norėtų palaikyti seseris. „Gaila, kad jaunystė praėjo“,– jau nebejuokauja Sakalauskas, bet juk tai nėra priežastis nepasvajoti apie geresnį ir teisingesnį gyvenimą. Tuminas nežada meilės, žada darbą. Seserys, bent jau tokios, kokios šiandien yra Tumino spektaklyje, dirbs ir gyvens išdidų gyvenimą. Jų grakštūs siluetai finalinėje ištuštėjusioje scenoje – lyg mindžikuojantys, lyg šokantys – brėžia šiokią tokią viltingą perspektyvą. Tik. O, jeigu žinoti, kuo pažadų likimai skiriasi nuo svajonių likimų?

 

Recenzijos