Neveikiantis Šaukštaveidės centigrėjus

Vaiva Grainytė 2005 11 12

aA

Šaukštaveidė - Neringa Bulotaitė
Nacionalinio dramos teatro Mažoji salė, regis, vis labiau įsitvirtina kaip palanki žiūrovams reflektuoti vieta: tą liudija ne tik šių metų kaip niekad gausus kamerinių spektaklių derlius – šešios premjeros,– bet ir lankytojų gausa.  Lapkričio mėnesio Mažosios salės repertuaro kontekste vos prieš pora dienų pasirodęs režisierės Marijos Misiūnaitės premjerinis spektaklis „Šaukštaveidė Stainberg“ tarytum pretenduoja tapti drąsia manifestacija arba, metaforiškais Lee Hallo pjesės terminais kalbant, Misiūnaitė, žinoma Vilniaus universiteto teatro vadovė ir režisierė,  žiūrovus tarytum suguldo į centigrėjų – šviesos spinduliais šaudantį aparatą, nukreiptą prieš cinišką, atbukusią visuomenę, t.y. šių dienų vėžį.

Pagrindiniu iššūkiu tampa dramaturginės medžiagos pasirinkimas: garsiojo britų dramaturgo Lee Hallo pjesė „Samtukė Stainberg“, parašyta kaip autistės  mergaitės, mirštančios nuo vėžio, monologas, žvilgsnis į save, pasaulį, savo kančią, mirtį. Iššūkis todėl, kad rizikuojama nukrypti į iki koktumo graudų  patosą, kuris netik nesustabdys vėžinių cinizmo ląstelių, bet paskatins aktyvų jų dauginimąsi ir plitimą.

Pats dramaturgo tekstas yra apsaugotas nuo to koktaus graudulingumo, kas liudija neabejotiną Lee Hallo meistrystę: pasirinktas devynerių metų vaiko žvilgsnis į beviltiškai niūrią situaciją praskaidrintas  šviesiomis, filosofinėmis įžvalgomis („...netikiu, kad nukritau tiesiai ant galvos (...) Dievas žemyn nusileido ir palietė minkštą vietą galvoje ir padarė mane manimi“), kurios čia pat pinasi su aštraus humoro intonacijomis, kai, pavyzdžiui, sunkiai serganti Stainberg kalbėdama apie savo ligą čia pat pamini tėvo „su dideliais papais“ parsivestą  paleistuvę.

Kalbant apie spektaklį, galima džiaugtis, jog tiek režisierė Marija Misiūnaitė, tiek aktorė Neringa Bulotaitė sugebėjo išvengti to ašaringo, vienapusio tragizmo. Pastarasis  buvo pakeistas kita yda: Bulotaitės įkūnijama šaukštaveidė  teigė viltingą ir šviesų savęs suvokimą. Tačiau tokiam teigimui pasirinkta viso spektaklio metu nesikeičianti  priemonė – naiviai vaikiškas, be jokio tragedinio atspalvio intonavimo būdas – virto bespalviais monotoniškais žodžiais. Teksto įtaiga ir krūvis,  kaip tie Bulotaitės Stainberg gniaužomi minkšti kamuoliukai, nuriedėjo į priešingą nuo adresato, t.y. žiūrovo, pusę, palikdami jį  nuobodžiauti.

Spektaklio scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

O kad taip nuobodu nebūtų, imi prisiminti dar mokyklos laikais lankytą dramos būrelį, kur personažo tekstą lydi pažodinė iliustracija, a la metafora. Šiuo atveju –Neringos Bulotaitės mergaitė, kalbėdama apie savo šaukštą primenantį veiduką iš kišenės tuoj pat išsitraukia veidrodėlį, iš tos pačios kišenaitės paskui ištraukiamas ir šaukštas, kurį ji maigo – neva mama ją taip sūpuoja; paskui kamuoliukus gniaužo, kurie yra minkšta jos galvytė, o kai pasakodama ji nukrinta nuo kėdės, kamuoliukai su jėga trenkiami žemėn. Už aktorės nugaros transliuojama  Roko Tarbildos videoprojekcija spektakliui didesnės reikšmės nesuteikia, tik įsilieja į nebylią monotoniją. Spektaklio kūrėjų įjungtas centrigrėjus neveikia.

 

Recenzijos