Ta Silvija yra tiesiog ožka

2005 10 22 7 meno dienos, 2005 10 14

aA

Kai mūsų scenoje atsiranda po pasaulį keliaujanti pjesė, norisi apie ją kuo daugiau sužinoti. Ir apie pagal ją sukurtus spektaklius. Apie juos daugiausia pasako fotografijos. Atsivertus ne vieno Amerikos, Anglijos, Kanados teatrų internetinius puslapius puikuojasi gražutė ožka – tai visu ūgiu, tai gundančio snukučio portretas, tai ji šeimyninės nuotraukos centre, tai brangiuose rėmeliuose, tai gyva.

Visokių jų yra – tamsių ir šviesių, liūdnų ir linksmų. Visokie „apie ją“ ir spektakliai – kurti pagal naujausią po keturiasdešimties metų tylėjimo atsiradusią bene populiariausio 7-ojo dešimtmečio dramaturgo, „amerikiečių absurdisto“ Edwardo Albee’io pjesę „Ožka, arba Kas ta Silvija?“

Dramaturgas viena iškalbinga metafora staiga apvertė aukštyn kojom labiausiai amerikiečių puoselėjamas vertybes: šeimą, darbą ir nepriekaištingą reputaciją. Matyt, norėjo priminti žmonėms, kad yra dar kažkas svarbiau – pavyzdžiui, meilė, kurią jei jauti, tai visiškai nesvarbu kam – svarbu, kad tiesiog jauti. Beje, 2002 m. gavusi prestižinę „Tony“ premiją už geriausią Brodvėjaus sezono pjesę, „Ožka“ atsidūrė šalia „naujausios pjesės“ nominacija įvertinto Ivano Turgenevo „Įnamio“ (1848). Šis mažytis kazusas įvyko todėl, kad I. Turgenevas tais metais Brodvėjaus scenose apskritai pasirodė pirmą kartą. Na o 74-erių Albee’s, gavęs premiją, pasidžiaugė: „Ko gi jūs norite, tai juk Brodvėjus, dar vienas absurdas mūsų gyvenimo absurdo teatre. O apie „Ožką“ – svarbu, kad Brodvėjus pasirodė pasiruošęs pjesei apie meilę...“ Keliaudama per pasaulį „Ožka“ jau pasiekė ir Rusijos scenas – dvejus metus laukęs, 2004 m. ją savo teatre labai romantiškai pastatė Romanas Viktiukas, tiesa, svarbiausią pjesės veikėją Martiną paspalvindamas šiek tiek žydresne nei Albee’io spalva. O štai „Sovremenniko“ teatrui teko pjesės atsisakyti, nes pagrindinį vaidmenį turėjęs vaidinti aktorius paprasčiausiai nesutiko... Negailestingasis Albee’s respektabilią šeimyną nurenginėja tarsi po drabužėlį: sūnus Bilis – gėjus, žmona Stivi – isterikė, o prestižiškiausios architektūros premijos laureatas penkiasdešimtmetis Martinas dulkina ožką. Kaip tik ši žinia, dėl kurios paviešinimo kaltas šeimos draugas ir turbūt pikantiškų naujienų mėgėjas Rosas, priverčia Stivi ne tik išdaužyti indus namuose, bet ir iš keršto nudaigoti vargšę ožką Silviją. Zoofilija ir nekaltutė pedofilija, pasirodo, jau kuris laikas graužė šeimos pamatus, tad dabar už viską tenka atsakyti visų pirma, žinoma, Martinui.

Taigi „pjesei apie meilę“, matyt, jau pasiruošęs ir mūsiškis Jaunimo teatras. Spektaklį režisavo Dalia Tamulevičiūtė, jame vaidina išties puikūs aktoriai Kostas Smoriginas (Martinas), Dalia Storyk (Martino žmona Stivi), Vidas Petkevičius (Martino draugas Rosas) ir Sergejus Ivanovas (Martino sūnus Bilis). Kad nieko tiesmuko spektaklyje nebus, gali suprasti pamatęs spektaklio plakatą – lietuviškos, archajiškos (ar mitologinės) ožkos kaktoje šviečia „trečioji“ viską matanti akis – jai tenka ir idealizuotos aukos už meilę vaidmuo. O scenografo Artūro Šimonio beveik sterilioje „eurostandartinio“ buto erdvėje (į kurią tik kaip natūralumo „ženklas“ įspraustas surambėjusio medžio kamienas) žiūrovams teks juoktis ir raudonuoti vien dėl taip paprastai ir be jokio užsikirtimo pasakojamų stebuklingai gimusios meilės intymių detalių. Beje, šių detalių iš Martino pareikalauja būtent žmona, jas nekantrauja išgirsti ir slapčia besiklausantis septyniolikmetis sūnus. Kuo detalė pikantiškesnė, tuo garsesnis vis kitos dūžtančios lėkštės, pagaliau paveikslo keliamas triukšmas...

Edwardas Albee
Iš tikrųjų svarbiausiu spektaklio veikėju šįkart tampa pjesės tekstas: tragikomedija, beveik komedija arba juodoji komedija – nelygu, kurią iš autoriaus pasiūlytųjų pasirenka statytojai. Nepasakytum, kad Jaunimo teatro aktoriai atlieka vien „kalbančių galvų“ funkciją, jie tiesiog modeliuoja standartinę šeimyninės dramos situaciją ir iš pradžių nepretenzinga, netgi žaisminga spektaklio intonacija leidžia mėgautis puikiai parašytais autoriaus dialogais. Ir D. Storyk, V. Petkevičius, K. Smoriginas tokiose dialogų scenose taiklūs, valiūkiški bei azartiški tol, kol tekste nepasirodo išdavikiški „rageliai“. Labiausiai jie sužeidžia K. Smorigino vaidinamą Martiną. Antroje spektaklio dalyje, kai Martinui tenka aiškinti ir aiškintis prieš žmoną bei sūnų, jis kažkodėl sugniūžta, išskysta; aktorius ima smulkmeniškai varijuoti tai Martino laisvę ir išdidumą, tai meilės ožkai kilnumą ir nepakartojamumą, tai užspeistą žmonos priekaištų nevykėlį, tai naivų nesubrendėlį. Šis detalus, netgi pernelyg detalus vaidmens išskaidymas į įvairiausius emocinius pokyčius gerokai sumenkina Martino „kaltę“. Tiksliau – tą tikrąjį, išties tarsi perkūnas iš giedro dangaus trenkusį vidutinio amžiaus, tvarkingo ir pagal taisykles gyvenusio vyro meilės jausmą (nesvarbu kam – realiai ožkai ar bet kuriai kitai „ožkai“) toks Martinas... nužemina iki nusikalstamo ryšio. Palyginti su Rosu, kurį V. Petkevičius iki galo išlaiko kaip nepažeidžiamą visuomenės taisyklių gynėją (jis tvarkingas, pasitempęs, ant veido – nė lašelio depresijos, už šypsenos – turbūt ne vienas nesantuokinis nuotykis, bet jo taip lengvai neįžvelgsi), šiek tiek pabrėžtinai bohemiška Martino išvaizda liudija kiek kitokius jo potyrius, net polinkį į mazochistinį savęs, kaip aukos, „plakimą“.

Tačiau tai ne režisierės ir turbūt ne aktoriaus kaltė – tiesiog E. Albee’s kalba paradoksais bei absurdu ir beveik iki tragedijos pakylėja buitišką situaciją, o mūsų teatras klūpčioja prie dviprasmybių, bandydamas „parodyti“ jas emociškai vingria vaidyba. Tad neatsitiktinai geriausiai šioje absurdiškoje kasdienybės tragedijoje suskamba D. Storyk, V. Petkevičiaus ir S. Ivanovo vaidmenys – tekstas ir režisierė aktoriams pasiūlo veiksmo tiesiąją, ir visi trys, ištikimai atstovaudami savo statusui šeimoje ir visuomenėje, rieda juo be kliuvinių. Ir būtų smagaus juoko bei kraupaus nuščiuvimo pabaigoje, jei ne sunkiai scenos meistrų įveikiama jokių vidinių „parežisavimų“ nereikalaujanti kalba. Ji čia tampa kalčiausia slapto ryšio išdavike – vargas tai „ožkai“, kurią įsimyli silpnavalis...

 

Recenzijos