Nežinau, koks artistas ir iš kokių žemių supylė ratą, kuriame kas sezonas noriai užsidarome tai tamsai ir tam vyksmui. Visi po truputį ir visą gyvenimą.
Sąmoningas įvaizdžio konstravimas ir aktorių gebėjimas išlaikyti savastį, prisiimant skirtingus vaidmenis, tampa linija, kuri susieja pjesės scenas, neplėtojančias nuoseklaus siužeto.
Crimpo „Pasikėsinimuose į jos gyvybę“ atskleidžiama, kaip pasitenkinimo kultūra ir materialia gausa besimėgaujančios klasės mato varguolius ir marginalus.
