Mažam ir dideliam žiūrovui nėra nieko smagiau, kaip gerai pabijoti ir iki šiurpuliukų pasibjaurėti, todėl kūrėjai kruopščiai paieškojo grožio bjaurume.
Hedos personažas parodomas kaip aplinkinių veiksmų auka, neturinti galimybės, nors ir labai norinti bei besistengianti, pakeisti jos laukiančią baigtį – savižudybę.
Gal nerimas – šiandienės Hedos Gabler sprendinys? Nerimaujančios dėl savęs, dėl bejėgystės, papuolus į padėtį, kurios neįmanoma kontroliuoti. Belieka už kiekvieną širdin susmeigtą šukę iššauti kulką.
Poetiškai žmogišką „Batsiuvių“ kalbą suprasti paprasta. Priešingai nei ją vartojančią visuomenę, kurios nariai spėja parodyti daugybę savo veidų, tačiau taip ir neatskleidžia tikrųjų savo asmenybių.
Kartkartėmis atrodo, jog galbūt toks ir yra slaptas režisieriaus sumanymas: statyti nuobodžiaujantiesiems prieš akis veidrodį, – štai šitaip atrodo jūsų buvimas.
„Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ sukuria sąlygas žiūrovui jaustis sutrikusiam, o tada, neužlaikydamas tokioje būsenoje per ilgai, pasiūlo nuorodą, kaip iš to išeiti.
Turėjo juk kažkada į „Remygos“ repeticijas ateiti režisierius ir dešimt kartų permalti dramaturgo medžiagą. Tik ne nužudant autorių, bet greičiau su juo dalijantis patirtimi, išmokant transformuotis pagal scenos logiką ir taisykles.
Dramaturgui Laurynui Adomaičiui ir režisieriui Antanui Obcarskui su suburta trupe pavyko pralaužti kažin kokią sieną visuomeniniame ir kultūriniame Lietuvos gyvenime.
Gyventi Podolske – tarsi pro langą stebėti lėtai slenkančius savo gyvenimo metus. Rutiniška kasdienybė, apmaudas, nusivylimas – tokia šio miesto emocinė panorama.
Spektaklyje susipina fikcija, istorija ir šių dienų realybė, neįsakmiai formuojanti mintį, kad savita teisingumo forma nubunda iš asmeninių patirčių, palikusių rėžius sąmonėje.