Režisierius E.Seņkovas yra subtilus estetas, scenos erdvės poetas, visų pirma ieškantis grakščių meninių sprendimų. Todėl tarp „Mamos Drąsos“ privalumų minėčiau erdvės panaudojimą, tačiau temai atskleisti kaip tik drąsos ir pritrūko.
Gebame būti tik taip, kaip esame išmokyti. O būti mus moko tie, kurie garsiausiai kalba ir geriausiai šoka, o ne tie, kurie augina kalnus ir už virvelių laiko galaktikos balionus.
Sukurtas audiopeizažas – nors tankus ir daugiabriaunis, tačiau atsargus tarytum kvėpavimas; vedantis į jutimiškumą, atitraukiantis nuo prasmės lauko, duodantis irgi paprasčiausiai kvėpuoti.
Darnstädto spektaklyje Mindaugas nebėra centrinė figūra, kuri Marcinkevičiaus pjesėje „padarė Lietuvą“. Čia Mindaugas – simbolinis, idėjinis asmuo, kuris turėtų „padaryti Lietuvą didžia“.
Rolandas Kazlas skaldo įtampą ir polemizuoja su autoriaus [E.Ionesco „Pamoka“] tekstu, perkeldamas jo absurdą iš pasąmoningai nujaučiamo į sąmoningai suprantamą.
Spektaklyje kalbama Lietuvos teatre reta feministine tema, o režisierius parodo, ką reiškia suprasti, kad tai, kas atrodė kaip laisvė, buvo tik dar vienas iš išorės primestas vaidmuo.
Futuristinėje „Memofuturoje“ ilgimasi mūsų dabarties pasaulio, kuriame vis dar egzistuoja mokykla, egzaminai, šokoladas, socialiniai tinklai ir net virtuali tikrovė, bet svarbiausia – žalia gamta.
