E. Gabrėnaitė - apie vaidmenį K. Kymantaitės spektaklyje „Marti“

2021 02 05 menufaktura.lt
Aktorė Eglė Gabrėnaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Aktorė Eglė Gabrėnaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) karantino laikotarpiu kviečia žiūrėti senųjų spektaklių vaizdo įrašus, kuriuos galima rasti skaitmeniniame teatro archyve www.teatroteka.lt. Šįkart žiūrovai kviečiami žiūrėti Kazimieros Kymantaitės režisuoto spektaklio „Marti“ įrašą (premjera įvyko 1945 metais, atnaujinimas - 1978 m.).

Kazimieros Kymantaitės režisuoto spektaklio „Marti“ vaizdo įrašą galite žiūrėti ČIA.

Rimgailė Renevytė pakvietė aktorę Eglę Gabrėnaitę prisiminti jos vaidmenį šiame spektaklyje.

 

Spektaklio pagal Žemaitę „Marti“ atnaujinimas įvyko 1978 metais, buvote dar visai neseniai studijas baigusi aktorė ir perėmėte Katrės vaidmenį. Ką iš to laiko prisimenate šiandien?

Tai buvo taip seniai. Dievuliau tu mano, aš miestietė gyvenime nemačius kalakuto, - pamačiau būdama vienuoliktoje klasėje ir klaikiai išsigandau, klasiokai baisiai juokėsi. Ir kai aš Kazimieros Kymantaitės paklausiau: „Kazimiera, aš ne kaimo žmogus, kaip man su tais kibirais elgtis? Aš nežinau.“ Buvo nuostabi aktorė Ona Juodytė, geniali artistė, Audrio Chadaravičiaus mama, Kymantaitės spektaklyje ji vaidino Vingienę. Ji taip į mane pasižiūrėjo ir sako: „Mergele, nebijok, tu tik tekstą išmok. Aš taip į tave dėbtelsiu, kad atsiras ir kur kibirus dėti, ir visa kita.“ Taip ir įvyko. Čia buvo mano ir Vytauto Rumšo įvedimas, tas spektaklis ėjo jau ilgą laiką. Kiek atsimenu, Marčią vaidino Lidija Kupstaitė, tikrai nuostabaus grožio ir talento moteris.

Kai Gabrielė Tuminaitė statė „Marčią“, niekad negalvojau, kad vaidinsiu Vingienę. Nežinau, gal aš ir laiminga artistė. Turėjau tris „Vyšnių sodus“: diplominį spektaklį konservatorijoje, kitą statė Bučienė ir trečias Rimo Tumino. Ir ketvirtas - aš gyvenu Vyšnių gatvėje. O penktas - mėgstu vyšnių uogienę. Ir dvi „Marčios“. Iš tiesų, prisimenu Kymantaitės „Marčią“ kaip fantastiškai gražų nuotykį: tas senasis akademinis teatras, prisimenu Laimoną Noreiką dainuojantį masuotėje, visas teatro žvaigždynas vaidino „Marčioje“. Buvau tikrai labai jauna, tai buvo vienas iš pirmųjų didelių vaidmenų, o vaidinau tarp tokių nuostabių partnerių. „Marti“ buvo laikomas vienu geriausių akademinio dramos teatro spektakliu. Ilgaamžiai buvo Gorkio „Dugnas“ ir Žemaitės „Marti“.

Bet dabar kai žiūriu, mane ima toks juokas. Aš apskritai negaliu žiūrėt į save ekrane, nežiūriu niekada. O čia netyčia kažkaip iššoko, rodė per televiziją, žinokit, aš taip garsiai juokiausi. Po to apsidžiaugiau, kad neverkiau. Galvoju: „Dieve, Dieve, kokia laimė, kad aš nebejauna“.

Kodėl?

Todėl, kad aš nebežinočiau kaip dabar gyvent. Tikrai nežinočiau. Daug metų dirbau su studentais - ačiū Dievui, jau pabėgau, nes nebeturiu, ko mokyt. Todėl, kad ateina visai kiti žmonės. Nei blogesni, nei geresni, jie tiesiog yra kitokie. O ta mūsų vaidyba su Rumšu spektaklyje „Marti“ - žiūriu ir juokiuosi. Tai yra taip sentimentalu, taip gražu... Galvoju, kaip gerai, kad tas laikas baigėsi. Akademiniame teatre mane vadindavo „išsigandusio karpio akys“. Visą gyvenimą buvau išsigandusi.

Bet tam vaidmeniui tos išsigandusios akys labai tinka.

Tai va tikrai, kad tam vaidmeniui jos tik ir tinka.

Dabar galvoju, kad tikrai buvau laimingas žmogus. Labai gražiai mus jaunus priėmė akademinis teatras, su didžiule meile įvedė į senuosius spektaklius.

O kaip spektaklį priėmė publika?

Tai buvo klasika. Prisimenu, jog savo dėstytojų Vaišytės ir Jurkūno buvome mokyti susirasti salėje esantį žiūrovą, kuriam skiri tą spektaklį. Užuolaidoje buvo tokia skylutė ir kai susėsdavo žiūrovai aš pro tą skylutę ieškodavau to žiūrovo. Ir visada atrasdavau bent vieną moterį su skarute. Pagaudavau jos akis, stebėdavau. Ir toks akstinas buvo vaidinti! Aš su didžiule meile prisimenu, net jeigu dabar tai kažkaip juokinga.

Kokia buvo režisierė Kazimiera Kymantaitė?

Tai buvo fantastiška asmenybė, nuostabi. Kiek man teko pažinti žmonių, tokių mohikanų aš mačiau tikrai nedaug.

Šiandien vaidinate ir kitame „Marčios“ pastatyme. Tik šįsyk Jūs - Vingienė. Ar irgi į Katrę žiūrėjote taip, kaip į Jus anuomet žvelgė Ona Juodytė?

Kad aš labai myliu Indrutę Patkauskaitę ir neišeidavo man piktai žiūrėt. Tai, mano manymu, viena įdomiausių aktorių. Aš dažnai pabėgu nuo režisierių, bet buvo labai įdomi režisierės Gabrielės Tuminaitės pasiūlyta Katrės vaidmens interpretacija. Kadangi aš pati ją esu vaidinusi, man buvo įdomu pasilikti. Nepasakyčiau, kad aš labai myliu Vingienės personažą. Man į galvą neatėjo, kad kada nors vaidinsiu šitą baidyklę.

Jūs kalbate apie spektaklio sentimentalumą ir senoviškumą. Suprantu, kad dabar šis spektaklis turbūt kitaip žiūrimas, bet vis tiek jam yra kažkokia nostalgija.

Kas juokingiausia, kad po premjerų mane gatvėje stabdydavo: „Ačiū, va ten tai buvo Marti, kaip veikdavom, po penkis kartus žiūrėdavom“, - vis pripuldavo babūnės. Bet va, pasikeitė laikai. Ir negali žinoti, kaip dabar žiūrovai žiūrėtų tokį spektaklį. Dabar tokie laikai, kad visai niekas neaišku. Ir pandemija, karantinas tik sustiprino tokią savijautą. Taigi visiškai niekas neaišku. Prisimenu, mano močiutė sakydavo: „Vaikiuk, nieko nėra baisiau kaip nežinia“. Ir aš galvodavau, ką čia mano močiutė, tokia protinga, o nusišneka. Tai, žinokit, tik dabar, pati sulaukus septyniasdešimt metų, supratau, ką ji turėjo galvoje.

Bet pasakysiu iš kitos pusės. Aš kaip ir dera svarstyklėms - ryte ženijuosi, vakare skiriuosi. Paprieštarausiu pati sau. Kažko jauniems tikrai pavydžiu, nes iš šio laiko tikrai kažkas išsirutulios. Kažkas baigėsi, tai yra labai gražu ir natūralu. Vadinasi, pralaisvina vietą. Aš džiaugiuosi, kad matau jaunus žmones, kurie tokie drąsūs. Išėjo genialūs režisieriai, ateina nauji. Pasikeitė laikai ir pasikeitė teatras.

-----

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre 2020 m. įvyko spektaklio apie rašytoją Žemaitę, sukūrusią apsakymą „Marti“, premjera „Julija“. Pjesę „Julijai“ parašė Sigitas Parulskis, režisavo Kirilas Glušajevas.

LNDT informacija

Naujienos