Irena Milkevičiūtė - apie skambiausias Violetas

2020 11 16 menufaktura.lt
Operos solistė - sopranas Irena Milkevičiūtė Violetos vaidmenyje G. Verdi operos „Traviata“ pastatymuose. Dešinėje - tenoras Virgilijus Noreika Alfredo vaidmenyje. Nuotraukos iš LNOBT ir solistės asmeninio archyvo, MF koliažas
Operos solistė - sopranas Irena Milkevičiūtė Violetos vaidmenyje G. Verdi operos „Traviata“ pastatymuose. Dešinėje - tenoras Virgilijus Noreika Alfredo vaidmenyje. Nuotraukos iš LNOBT ir solistės asmeninio archyvo, MF koliažas

aA

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) rengiasi neeilinei, Lietuvos operos 100-mečiui dedikuotai Giuseppe´s Verdi operos „Traviata“ premjerai. Norėdami priminti ryškiausius ankstesnių šios operos pastatymų atlikėjus, pokalbiui pakvietėme nuostabiąją Violetą - neseniai „Auksiniu scenos kryžiumi“ už viso gyvenimo nuopelnus apdovanotą lietuvių operos primadoną Ireną Milkevičiūtę.

Daug puikių solisčių išugdžiusi profesorė prisimena nemigos naktis po dainuotų spektaklių, laimingai pasibaigusį nuotykį pakelės griovyje ir tiesiog pro langą į jos namus įžengusią katę, kuriai teko pamėgti operas.

Ar savo karjeroje Violetą vadintumėte išskirtiniu vaidmeniu?

Violeta „Traviatoje“ buvo mano diplominis darbas: su ja 1976 m. ir atėjau į teatrą. Vėliau šią partiją italų kalba (Vilniuje tada dainuodavome lietuviškai) turėjau galimybę tobulinti stažuodamasi Milano „La Scala“ teatre. Violetos ariją Italijos miestuose pristačiau koncertuose, ir kritikai apie ją taip palankiai atsiliepė, kad buvau pakviesta į dešimtį „Traviatos“ spektaklių Parmos teatre. Deja, aplinkybės ideologiniame fronte susiklostė taip, kad „La Scala“ atsisakė stažuotojų iš Sovietų sąjungos, o kartu ir mano sutartis neteko galios. Gaila, nes kas žino, kaip po tų „Traviatos“ spektaklių būtų susiklosčiusi mano karjera...

Vėliau jūsų Violetai visgi teko pamatyti pasaulio?

Po Italijos Violetos ariją dainavau visuose savo koncertuose JAV, ją sėkmingai atlikdavau ir tarptautiniuose konkursuose. Tačiau visą partiją pristatyti užsienio teatruose neturėjau daug progų. Tiesa, iškart po diplominių spektaklių LNOBT kartu su Virgilijumi Noreika „Traviatą“ dainavome Lodzės operos teatre. Buvo numatytas vienas spektaklis, bet lenkams jis taip patiko, kad  kitą dieną jie atšaukė savo vaidinimą ir paprašė mūsų pasirodyti dar kartą.

Vėliau Violetą teko dainuoti ir Varšuvos Didžiajame teatre, taip pat Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Rusijos teatruose. Tik Maskvoje neteko, nors po to, kai Galina Višnevskaja paskui savo vyrą Mstislavą Rostropovičių išvyko į Vakarus, Irina Archipova, galvodama visų pirma apie „Traviatos“ spektaklius, kvietė mane persikelti į Didįjį teatrą. Žadėjo ir butą Rusijos sostinėje. Bet teko pasirinkti: arba stažuotė „La Scala“ teatre, arba Maskva. Žinodama, kad man reikia tvarkyti balsą, pasirinkau Milaną... Po to dainavau Maskvos Didžiajame teatre „Don Karlo“, „Aidos“, „Madam Baterflai“, „Otelo“ spektakliuose, bet „Traviatoje“ - niekada.

Kurios Lietuvoje girdėtos Violetos paliko didžiausią įspūdį?

G. Verdi Violetos partiją skyrė spinto, arba lyriniam-dramatiniam sopranui, gebančiam ne tik išdainuoti koloratūras, bet ir vokalu perteikti personažo dramą. Bet Lietuvoje susiklostė tradicija Violetą dainuoti lyriniams sopranams, kuriems lengviau įkandamos „bėgliosios“ koloratūros. Tokiu atveju nukenčia operos dramatizmas.

Ir Violetos arija iš solisčių reikalauja dvejopų gebėjimų: pirmajai jos daliai reikia lyriškos kantilenos, antrajai - koloratūros.  Be to, arijos pabaigoje yra itin aukšta nata - mi bemol, kurios pats G. Verdi neparašė, tačiau norinčios sužibėti solistės tradiciškai ją atlieka. Lietuvoje iki manęs „Traviatoje“ mi bemol buvau girdėjusi imant tik Eleną Čiudakovą - šią legendinę solistę irgi priskirčiau lyriniams sopranams. Publikai labai patikdavo panašaus balso Romutės Tumuliauskaitės Violeta.

Man teko keisti Lietuvoje nusistovėjusią tradiciją ir atsigręžti į verdiškąją Violetą, kuri nėra nei silpna, nei gailestį iššaukianti, o atvirkščiai - stipri, gebanti ryžtingai atsisakyti savo laimės vardan mylimojo gerovės. Visa tai turi atsispindėti operos solistės balse. Turbūt labiausiai prie tos tikrosios, verdiškosios Violetos iš lietuvių buvo priartėjusi Sigutė Stonytė.

Kurios pasaulinės scenos Violetos jums atrodo verčiausios dėmesio? 

Maria Callas patiko savo ekspresija, Renata Scotto - lanksčia vokaline technika. Mielai klausau Joannos Sutherland, Victorios de los Angeles, Montserrat Caballe Violetų, galėčiau ilgai aptarinėti jų atlikimo privalumus ir niuansus. Iš jaunesnės kartos dainininkių minėčiau latvę Mariną Rebeką, pasirodžiusią Niujorko „Metropolitan“ operos „Traviatoje“. Anna Netrebko savo karjeros pradžioje irgi dainavo šią apartiją.

Gal skaičiavote, keliuose naujametiniuose „Traviatos“ spektakliuose jums teko pasirodyti? Ar tokie spektakliai savo nuotaika skirdavosi nuo kitų, eilinėmis dienomis rodomų?

Neskaičiavau. Peržiūrėjus teatro archyvus, tikriausiai galima būtų tai atsekti... Bet jokių naujametinių pokštų vienas kitam scenoje nekrėsdavom, nes „Traviata“ yra Drama! Gaila, kad šiais laikais iš rimtų dalykų daromi paviršutiniški šou. Man tai nepriimtina.

Ar artistai po naujametinio spektaklio likdavo teatre sutikti Naujųjų?

Nesekiojau, ką daro kiti, bet aš po spektaklio visada skubėdavau namo. Man tikroji šventė ir būdavo dainuoti spektaklyje. O jei dainuodavau su tokiu pasaulinio lygio tenoru, kaip Virgilijus Noreika, tai būdavo dviguba šventė!

Po jos eidavau ilsėtis, pabūti su šeima. Teoriškai balsas, padainavus tokio sudėtingumo partiją kaip Violetos, atsistato tik po 65 valandų. Kadangi mums, dainininkams, prieš spektaklius valgyti negalima, parėjusi užkąsdavau, išgerdavau arbatos. Naujametinio stalo nesureikšmindavau: namuose manęs nelaukdavo triukšmingas svečių būrys. Laukdavo sūnus, maža dukra ir mama, kurią, gulinčią ant patalo, dešimtį metų prižiūrėjau.

Ar „numirus“ scenoje lengvai pavykdavo sugrįžti į realybę? Juk einant namo, aplink jau šaudydavo šventiniai fejerverkai...

Visada mokėjau atsiriboti nuo to, kas nereikalinga. Gyvenau tik teatru, savo darbu ir šeima. Tiesa, iš pradžių maždaug iki ketvirtos ryto mintimis negalėdavau atitrūkti nuo spektaklio: kai galvoje tebeskamba melodijos, vartaisi prisimindama, kas buvo gerai, kas blogai... Kadangi ne viena namie būdavau, naktimis stengdavausi nevaikščioti ir šviesos nedeginti. O su laiku išmokstama apie praėjusius spektaklius nebegalvoti.

Gyvenime solistams nutinka dalykų, kuriuos žengiant į sceną tenka pamiršti. Ką teko pamiršti Violetai? 

Pamenu, kai 1982 m. Gehamas Grigorianas nusipirko naują automobilį, juo atvažiavo į Maskvą manęs parsivežti. Aš tada parskridau iš Budapešte vykusio konkurso: tais laikais tarptautiniai skrydžiai būdavo iš Maskvos. Riedam namo naujutėle mašina, kol paryčiais netoli Baltarusijos sienos matau, kad kelias sukasi, o užsnūdęs Gehamas toliau važiuoja tiesiai... Gerai, kad griovys prie kelio buvo negilus. Porąkart vertėmės, išlėkė ir priekinis, ir galinis stiklas, bet mašina nusileido ant ratų. Išsiropštę apsižiūrėjom, ar sveiki, sustatėm į vietas nesudužusius langus, truputį pailsėjom ir pasiekėm Vilnių 25 km per valandą greičiu, nes labiau paspaudus, mašiną kelyje nesulaikomai traukdavo į vieną šoną... Po dienos teatre buvo „Traviatos“ spektaklis.

O kas jums dabar sukuria šventę? 

Šventė - kai mano esamoms ir buvusioms studentėms puikiai sekasi. Teatre dabar dainuoja Sandra Janušaitė ir Joana Gedmintaitė, užsienio scenos atviros ne tik mano dukrai Asmik Grigorian, bet ir mano studentei Aušrinei Stundytei. Jų pripažinimas pasaulyje man glosto širdį.

Dar turiu septynis anūkus, iš kurių du vyriausieji jau studijuoja savo pasirinktas specialybes. Apie sceną kol kas rimčiau galvoja tik A. Grigorian sūnus abiturientas Nojus, kuris baigė „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą, lanko aktorės Gabrielios Kuodytės vadovaujamą dramos studiją ir ne kartą šalia mamos atliko mažus vaidmenis operų spektakliuose.

Ar yra kam jus pasitikti namuose?

Taip, turiu dvi labai išlepintas kates - Laukinukę ir Širdelę. Mama ir dukra, bet jų skoniai visiškai skirtingi: viena ėda tik mėsą, kita - tik žuvį. Laukinukė pas mane atėjo, kai dar gyvenau Basanavičiaus gatvėje, šalia dabartinio MO muziejaus. Namo siena buvo tankiai apaugusi vijokliais: jais katė ir užlipo iki mano lango trečiame aukšte. Atidariau langą, ji įėjo ir apsigyveno. Vėliau buvo pabėgusi, o sugrįžusi tiesiog mano sterblėje atsivedė tris kačiukus. Vieną auginti paėmė kaimynė, kitą - dirigentas Vytautas Lukočius, o trečia, Širdelė, liko man. Dabar gyvenu dvyliktame aukšte, katės į lauką nebeišeina, tik nuo palangių dairosi žemyn į Neries vingius.

Turbūt jūsų katėms patinka klausytis operų?

Ir čia jų skoniai skyrėsi: Laukinukė, išgirdus muziką, pabėgdavo iš kambario, o Širdelė priešingai - ateidavo. Ilgainiui ir drovioji Laukinukė prie operų įprato... Esu sukaupusi didelę spektaklių įrašų kolekciją, kuria pasidalinau su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos fonoteka. Tiesa, pati namuose stengiuosi nedainuoti - gerbiu daugiabučio, kuriame gyvenu, kaimynus. Kai tenka repetuoti, tam randu kitų vietų.

LNOBT informacija

Naujienos