Virtuali opera: netikėti atradimai ir neišvengiama tradicijų kaita

2020 09 17 menufaktura.lt
Akimirka iš diskusijos „Opera online – būtinybė, galimybė ar praradimas?”; dalyviai - Julijus Grickevičius, Ana Ablamonova, Rafailas Karpis, moderatorė - Rasa Murauskaitė. Martyno Aleksos nuotrauka
Akimirka iš diskusijos „Opera online – būtinybė, galimybė ar praradimas?”; dalyviai - Julijus Grickevičius, Ana Ablamonova, Rafailas Karpis, moderatorė - Rasa Murauskaitė. Martyno Aleksos nuotrauka

aA

Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje vyko Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) inicijuota diskusija „Opera online - būtinybė, galimybė ar praradimas?” Ir būtinybė (kai gyvi spektakliai per karantiną nevyksta), ir galimybė (nauja sklaidos priemonė), ir nostalgiškų tradicijų atsisakymas - taip trumpai reziumuotume renginyje išsakytas mintis.

Diskusijoje dalyvavo „Operomanijos“, festivalio „Naujoji operos akcija“ (NOA) ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno centro vadovė Ana Ablamonova, radijo programos „LRT klasika“ vadovas Julijus Grickevičius, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Rafailas Karpis. Pokalbį moderavo muzikologė Rasa Murauskaitė.

R. Murauskaitė: Ar mėgstate stebėti operas virtualiai: internete, per TV, o galbūt kino teatruose?

J. Grickevičius: Kaip melomanas, sakyčiau „ačiū“ internetui ir kitoms audiovizualinės raiškos priemonėms už galimybę stebėti pastatymus, kuriamus ten, kur mes patys negalime fiziškai nuvažiuoti taip greitai, kaip norėtume.  Kai Metropolitan Opera pradėjo transliuoti savo spektaklius kino teatruose, tai tapo reikšmingu įvykiu visiems melomanams, kuriems atsivėrė galimybė pažinti pasaulinę operos rinką. Žinoma, ant kelių pasidėjus personalinį kompiuterį žiūrėti, tarkime, 4,5 val. trukmės „Parsifalį“ nėra lengva užduotis, ypač YouTube erą keičiančios TikTok eros akivaizdoje...

A. Ablamonova: Nesu operos online mėgėja, nes manau, kad unikalios patirties, kurią patiriame gyvai girdėdami atlikėjus, internetu neįmanoma perteikti. Kita vertus, kas yra opera online: ar tai tiesiog vaizdo įrašas, kurį galime peržiūrėti dienos darbų fone, ar bendruomeninė patirtis, įgyjama skirtingose pasaulio šalyse tuo pačiu metu daugeliui žmonių stebint tą pačią operą. Esu turėjusi vienintelę tokios rūšies patirtį, sukėlusią man katarsį: tai buvo režisieriaus Jano Fabre´s spektaklis „Olimpo kalnas“. Jis truko 24 val., atlikėjai turėjo galimybę tarp vaidinimo dalių po 40 min. pamiegoti scenoje. Mes, internetu stebintys vaidinimą skirtinguose pasaulio kraštuose, irgi tuo metu galėdavome numigti, tiesa, su žadintuvu rankose: labai jau nesinorėjo praleisti svarbių spektaklio detalių... O štai daugelį kitų įrašų užtekdavo „prasukti“. Nes labai retai scenai sukurti spektakliai būna nufilmuoti išties kokybiškai.

R. Karpis: Aš, kaip ir daugelis solistų, mokiausi žiūrėdamas įrašus spektaklių, kurių negalėjau pamatyti gyvai. Visai neseniai OperaVision platformoje žiūrėjau mūsų teatro „Lošėjo“ pastatymą, kurio iš salės irgi nesu matęs. Buvo įdomu, bet visai kas kita negu salėje... Šią vasarą pačiam prieš kamerą teko atlikti koncertą, kuris buvo transliuojamas online. Keistas jausmas, bet geriau prie to priprasti, negu tiesiog užsidaryti ir neturėti praktikos. Nes praktika mums, solistams, be galo reikalinga. Be jos mes prarandame savo įgūdžius.

R. Murauskaitė: Opera online kaip auditorijos plėtros galimybė: ar iš tikrųjų tai veikia?

J. Grickevičius: Jei nufilmuosim spektaklį ir įdėsim jį į YouTube - tokiai plėtrai jis greičiausiai nepadės, tiesiog pritrauks vieną kitą atsitiktinį klaidžiotoją po interneto tyrus. Tačiau jei „apvilksime“ tą įrašą kitais rinkodaros veiksmais - jis virs priemone, kuri tiesiog būtina kiekvienam teatrui tam, kad jis išgyventų šiuolaikiniame pasaulyje. Žinoma, jokios gyvos patirties online patirtis atstoti negali. Tačiau daug kas priklauso ir nuo to, kokius vartojimo įpročius mes išsiugdome, kas mums patiems pradeda atrodyti normalu ir leistina. Pagaliau prisiminkime, kad Metropolitan Opera spektaklių transliacijos kino salėse padėjo šiam teatrui spręsti jo finansines problemas. Juk vienu metu spektaklis žiūrovų tampa stebimas dešimtyse kino teatrų, o tokio reginio bilieto kaina skirtingose šalyse svyruoja nuo 10 iki 50 Eur. Susidaro visai nemenkos finansinės įplaukos. Auditorija, sutinkanti ignoruoti faktą, kad viskas vyksta Forum Cinemas kino salėje, jau susiformavo...

R. Murauskaitė: Tačiau ar nėra taip, kad, tarkim, Metropolitan Opera transliacijų žiūrovai nustoja vaikščioti į tikrą operos teatrą?

J. Grickevičius: Tokia mintis ir man buvo: pirmųjų transliacijų su kokybišku garsu ir fantastiškais atlikėjais patirtys buvo tokios stiprios, kad tada, prieš dešimtį metų, maniau, jog niekada nebeisiu į gyvus operos spektaklius Lietuvoje. Tačiau kryptingai planuojant ir vystant, tai yra labai galingas įrankis. Opera „Lošėjas“ OperaVision platformoje, kurioje vyksta savotiška teatrų konkurencija, yra tarsi mūsų teatro vizitinė kortelė.

A. Ablamonova: Tačiau tai labiau tinka tradicinei operai ir dideliems teatrams, kurie turi platų repertuarą ir mažai gastroliuoja. Tačiau aktyviai gastroliuojančioms šiuolaikinės operos kompanijoms tiražuoti savo kūrinį online formatu neapsimoka, nes tuomet jos gaus mažiau pasiūlymų iš užsienio festivalių, taip prarasdamos ir pajamas, ir galimybes. Daugelis festivalių savo programoje pageidauja ekskliuzyvo, tad ilgesnės šiuolaikinės operos ištraukos internete nepasitarnauja gastrolių aktyvumui. 

R. Karpis: Bet kartais teatrai ar festivaliai turi pastatymų, sukurtų netradicinėms erdvėms. Šiuo atveju būtent online formatas yra galimybė pristatyti tas erdves ir režisierių sumanymus dar įdomiau. Tarkim, Izraelio kalnuose rengiamas ypatingas Masados festivalis. Arba Klaipėdos elinge šią vasarą rodytas „Skrajojantis olandas“, kuriame man pačiam teko dainuoti: manau, nufilmuotas jis atrodys dar įdomiau, nei gyvai spektaklį stebėjusiems žiūrovams. Beje, „Lošėjo“ įraše irgi pastebėjau kameros priartintų smulkių detalių, kurios greičiausiai nebūtų įžiūrėtos sėdint teatro salėje.

J. Grickevičius: Tuo labiau, kad didžiuosiuose užsienio operos teatruose mums ne visada tenka sėdėti geriausiose vietose. Tarkime, iš Miuncheno operos trečio balkono paskutinių eilių jūs nematysite scenos, tik girdėsite skambančią operą. Vadinasi, ir apsilankius spektaklyje nebūtinai patiriamas pilnas pasitenkinimas. O tai dar viena prielaida formuotis „sofutės operos“ kultūrai...

R. Murauskaitė: Bet operos gali būti ir specialiai kuriamos audiovizualinėms platformoms. Egzistuoja netgi video operos žanras, kurio vienas iš pionierių buvo Michaelas Gordonas, jau 1991 m. pristatęs operą „Van Goghas“. O šių metų balandį, per patį karantino piką, menininkė Kamala Sankaram sukūrė pirmąją pasaulyje operą Zoom platformai. Gal teko girdėti ir Lietuvoje sklandant panašių idėjų?..

A. Ablamonova: Kiek pamenu, buvo toks populiarus karantino meto juokelis: „Dabar kursime operą Zoom´ui...“ O kažkas ėmė ją ir sukūrė. Ir dėl to, kad sukūrė pirmieji, išgarsės. Bet kiek čia tikrosios meninės vertės?.. Reikia turėti omenyje, kad žiūrovai dažniausiai nebūna išrankūs techninei įrangai: spektaklius žiūri ir klauso ir išmaniuosiuose telefonuose, nežinia kokios kokybės ausinėmis ar apskritai be jų... Kūrėjai to negali kontroliuoti, vadinasi, jie negali būti atsakingi už galutinį produktą. Taip atsiranda didelė rizika, kad žiūrovas patirs visai ne tai, ko tikėjosi kūrėjai. Muzikinio teatro srityje galima būtų bandyti eksperimentuoti su 3D garsu, tačiau tokiu atveju vartotojas privalėtų vadovautis instrukcijomis, kaip tokio kūrinio klausytis.

R. Murauskaitė: Ar jums būtų įdomi tokios operos stebėjimo perspektyva?

J. Grickevičius: Šiandien tai vertiname kaip žaidimą ar eksperimentą, tačiau patirtis rodo, kad visos kažkada atsiradę technologijos (radijas, TV, internetas) būdavo greitai pasitelkiamos muzikos kūrėjų. Logiška manyti, kad ir dabartinės naujovės atras pritaikymą muzikos ir teatro pasaulyje. Daugelis meno vadybininkų šiandien siekia multiplatformiškumo, leidžiančio vartotojui klausytis muzikos jam įprastu būdu. O ir pačių vartotojų įpročiai sparčiai kinta. Jei netyčia nutiktų taip, kad dar kokį pusmetį negalėtume laisvai lankytis koncertuose ir teatruose, publikos įprotis ten eiti neišvengiamai transformuotųsi, ir tai dar plačiau atvertų kelią alternatyvoms. Kartu iškeltų labai daug klausimų teatrams apie operos online kūrybines pajėgas, fondus ir tam skiriamus resursus.

Visą diskusijos įrašą galite peržiūrėti LNOBT Facebook´e. 

LNOBT informacija

 

Naujienos