Skelbiame tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Naujojo cirko savaitgalis ´20“ metu vykstančios Kūrybinės cirko kritikos laboratorijos scenos menų kritikos profesionalams ir praktikams (vadovė – Dr. Franziska Trapp, Vokietija / Belgija) dalyvės, LMTA Scenos ir kino menų istorijos ir kritikos IV kurso studentės Viktorijos Sinicynos rašinį apie per pirmąsias dvi festivalio dienas matytus spektaklius.
Rašinys pateikiamas neredaguotas.
Naujojo cirko festivalio organizatoriai bei atlikėjai įveikė pandeminius iššūkius ir sugebėjo surengti plataus spektro potyrių šventę tokiu kebliu laikotarpiu. Šiemet festivalis (rugsėjo 9-12 d.) ryškus savo programos įvairumu. Kiekvienas pasirodymas pasižymi savitomis spalvomis, be to, daug kitoniškumo suteikia ir parinktos lokacijos – skirtingos Menų spaustuvės erdvės, net Lukiškių kalėjimo cerkvė. Ir visgi, pažiūrėjusi keturis pasirodymus, buvau įkvėpta besitęsiančia moteriškos stiprybės energija bei tvirtu partnerystės ryšiu.
Vėsus rugsėjo vakaras nesutrukdė stebėti Nikki ir JD (Nikki Rummer ir Jean-Daniel Broussé) pasirodymo Menų spaustuvės kieme. „Knot“ (liet. mazgas) persipina vyro ir moters – dviejų drauge dirbančių akrobatų – ryšio dvilypumas, pasižymintis stiprybe ir trapumu. Dramaturgija klijuojama iš dviejų polių – akrobatinės šiuolaikinio judesio choreografijos bei ją papildančių žodinio pasakojimo fragmentų. Būta ir žiupsnio banalybės – pasirodo, Nikki ir JD iš tiesų nėra pora, kaip kad sakė esanti pradžioje, tai tik „lengvai parduodama“, didesnį žiūrovų kiekį pritraukianti meilės priedanga.
Tačiau (netikros) meilės istorijos klišę atperka ne tik atlikėjų humoras, bet ir skaudesnius išgyvenimus atveriantis tęsinys – JD baimė prisipažinti apie jo homoseksualumą ir Nikki skausmingai išsiilgtas vyriškas artumas. Moters galimybei puoselėti santykius trukdo atsakingos treniruotės, dažnas keliavimas. Fizinę ištvermę akrobatė demonstruoja įvairiais rakursais kilnodama partnerį, kaip kad jis kilnojo ją pradžioje. Nepaisydama meilės, stabilaus gyvenimo troškimo, moteris vis tiek pasirenka iššūkiais paremtą kūrybą kartu su JD. Jų draugystė tvirta ir, svarbiausia, lygiavertė – Nikki visapusiškai stipri lygiai taip, kaip ir JD.
Moteriška ištvermė, prisitaikymas prie sudėtingų aplinkybių atsiskleidžia pasirodyme „Varnos | still hungry“, kurio atlikėjos – trys motinos akrobatės. Dėl sunkiai suderinamų veiklų moterys atakuojamos aplinkinių: vadinamos „motinomis-gegutėmis“, fizinę formą po gimdymų praradusiomis akrobatėmis. Tačiau vidinės stiprybės nestokojančios atlikėjos priešinasi visuomenėje įsišaknijusiomis stigmomis, jos nepasiduoda, diena iš dienos besąlygiškai bando derinti motinystę ir neeilinę karjerą. Kai būna namuose, ilgisi scenos, o kai išvyksta į turą, jaudinasi dėl vaikų – tokia cirko atlikėjų-mamų realybė. Bet akrobatinis jaudulys, kūryba cirke joms vis dar būtinybė. Jos dar vis išalkusios.
Suomė Jenni Lehtinen cirko monospektaklyje „Lidija“ sugebėjo rizikos estetika paremtu pasirodymu sukurti jaukią atmosferą. Žiūrovai ir atlikėja susitinka intymioje, nedaug žmonių talpinančioje kupolo palapinėje. Moteris ne tik pusvalandžiui prikaustė susirinkusiųjų žvilgsnius manevruodama medinėmis palapinės konstrukcijomis, karstydamasi grandinėmis, bet ir privertė pasijusti saugiai, nebūgštauti, nors ir laipiojo žiūrovams virš galvų.
Naujojo cirko festivalio pasirodymai sukėlė daug apmąstymų, dovanojo pasigėrėjimo akimirkų tiek spektakliais, tiek atlikėjų stamina. Privertė pagalvoti apie jų gyvenimo sąlygas – kai darbe reikalinga geležinė valios stiprybė, preciziškumas, o asmeninį gyvenimą neretai tenka ilgiems laiko tarpams tiesiog apleisti (alinančios treniruotės, turai), nustumti į šoną ar net paaukoti. Šiuolaikinis cirkas kibirkščiuoja stipriais impulsais – vyraujantis rizikos faktorius, kūrėjų pasiryžimas peržengti asmenines ribas nepaliauja stebinęs, vietomis net šokiravęs.
