Žemaitės „Marti“ keliauja į Lukiškių kalėjimą

2020 07 22 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Marti“, režisierė Gabrielė Tuminaitė. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Scena iš spektaklio „Marti“, režisierė Gabrielė Tuminaitė. Lauros Vansevičienės nuotrauka

aA

Prieš pat savo 70-ies metų jubiliejų lietuvių literatūros klasikė Žemaitė dvi savaites praleido Lukiškių kalėjime, kuriame ramybe nepasižymėjo - reikalavo geresnio maitinimo ar lankymosi pirtyje. Taip apie drąsią, veržlią ir net bohemišką Žemaitės asmenybę pasakoja rašytoja Aldona Ruseckaitė.

Simboliška, kad dabar jau buvusiame Lukiškių kalėjime, kuriame Žemaitė atsidūrė 1915 m. pavasarį, bus rodomas Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Marti“, pastatytas pagal vieną žinomiausių rašytojos kūrinių. Režisierės Gabrielės Tuminaitės spektaklis bus vienas darbų, kviesiančių į neįprastą Vilniaus mažojo teatro naujojo sezono pradžią.

Lukiškių kalėjimo komplekse spektaklis „Marti“ vyks jau rugpjūčio 20 d. Bilietai: https://bit.ly/39ohIGU

Apie įdomią Žemaitės asmenybę ir baisiąją, bet tikrąją klasiką - kūrinį „Marti“ - kalbamės su Aldona Ruseckaite.

Su Žemaitės kūryba kiekvienas susiduria dar mokykloje, tačiau apie netikėtumų kupiną rašytojos gyvenimą, regis, vis dar žinome per mažai. Ką apie tai manote?

Pastebiu, kad daugiau apie Žemaitę žino vyresnioji karta. Mokyklose, atrodo, apie šią rašytoją kalbama vis mažiau - kiekvieno mokytojo pasirinkimas, kiek dėmesio jai skirti. Tačiau smagu, kad su Žemaitės kūryba ir asmenybe susipažinti galima ir ne mokyklos aplinkoje. Čia paminėtini ne tik spektakliai kaip, pavyzdžiui, Gabrielės Tuminaitės „Marti“, bet ir tokios iniciatyvos kaip moterų poezijos skaitymai prie Žemaitės paminklo Vilniuje festivalio „Poezijos pavasaris“ metu.

Tiesa, vienu metu rašytojos atžvilgiu buvo nemažai pašaipos - esą tai tik bobelė su skarele, nieko įdomaus nesukūrusi. Tai nėra labai teisingas požiūris. Pasigilinus akivaizdu, kokia išskirtinė moteris buvo Žemaitė. Tikrai didmoterė!

Kuo Žemaitė taip išsiskyrė iš kitų to meto moterų?

Ko tik nebuvo Žemaitės gyvenime! Ir valstietiškas laikotarpis, kai kaime augino vaikus, ir to valstietiškumo metimas, nusipurtymas, išėjimas su krepšeliu į pasaulį ieškoti kitų dalykų, kitų vertybių. Žemaitė visą laiką norėjo skaityti, galiausiai pajuto norą ir rašyti. Nors nebuvo iš ko gyventi, ji ėmė ir išvažiavo į miestą.

Vilniuje Žemaitė pritapo puikiai, visur ėjo, daug kuo domėjosi - nuo archeologijos iki teatro... Galima žavėtis jos drąsa megzti pažintis, skaityti paskaitas, bendrauti, spręsti reikalus su cenzūra... Duok Dieve visoms moterims bent dalelę tokios drąsos!

O kur dar Žemaitės feminizmas, jei tai vadinsime feminizmu. Ji kovojo, kad tėvai per prievartą netekintų dukrų, kad mergina, viena besilaukianti vaikelio, nebūtų smerkiama, kad moteris lavintųsi, skaitytų.

Žemaitė buvo smalsi, gyvybinga, daug dirbo, galvojo ir apie arti esantį žmogų, ir apie Lietuvą. Manau, kad tai - vienas gražiausių galvojimų. Todėl Žemaitė verta didelio dėmesio, verta gero kino, atminties, knygų... Mokykloje viskas susiaurinama iki kūrinio, o reikia žvelgti į kontekstą, asmeninį rašytojos gyvenimą. Juk ji buvo pašėlusi, spalvinga, net bohemiška!

Vilniaus mažasis teatras Gabrielės Tuminaitės spektaklį „Marti“ rugpjūčio 20 d. rodys Lukiškių kalėjimo komplekse. Galbūt nedaug kam žinoma, kad ir pati Žemaitė yra sėdėjusi šiame kalėjime. Papasakokite apie tą įvykį.

Jau gyvendama Vilniuje, Žemaitė sutiko būti „Lietuvos žinių“ atsakingąja redaktore. Tai buvo 1913-1915 m. laikas, kai Lietuva dar neišsilaisvinusi, spauda tikrinta, taikyta cenzūra. Ir štai „Lietuvos žiniose“ pasirodė straipsnis, kuriame kalbėta apie Rusijos valdžią. Neilgai trukus laikraštis patikrintas, nuspręsta uždrausti jo tolesnę leidybą. Žemaitė, kaip atsakingoji redaktorė, ėjo aiškinti, kad straipsnyje nieko blogo nepasakyta.

Žemaitė apie tą įvykį rašė ir pati: mane tardė, tampė, o aš riejausi ir ginčijausi, kad nieko čia blogo. Ji taip ir neišdavė, kas buvo to straipsnio autorius - anuomet buvo įprasta pasirašyti inicialais, ir nebūtinai tikrais. Visa tai vyko 1914 m. balandį, vėliau nurimo, tačiau neilgam.

1915 m. gegužės pradžioje, likus kelioms savaitėms iki Žemaitės 70-ies metų jubiliejaus, įvykis dėl minėto straipsnio „Lietuvos žiniose“ vėl atnaujintas ir nuspręsta Žemaitę pasodinti į Lukiškių kalėjimą.

Žemaitė ten susiruošė lyg į poilsiavietę - jai buvo sukrauta pagalvių, maisto, pinigų. Aišku, kalėjimo kontoroje viskas atimta. Nepaisant to, Žemaitė, į kalėjimą vykusi vilkėdama ilgą paltą, į šio siūles buvo prisisiuvusi mažų sidabrinių pinigėlių, kuriuos panaudodavo reikalui esant.

Sėdėdama kalėjime Žemaitė buvo labai nerami. Ji reikalavo, kad su ja būtų elgiamasi ne kaip su kriminaline, o politine kaline. Pastarieji buvo geriau maitinami, jiems skiriama daugiau kapeikų. Žemaitė prašė, kad ją vežtų į pirtį, duotų karšto vandens ir pan. Kai po dviejų savaičių rašytoją paleido iš kalėjimo, ji kalėjimo kontoroje pakėlė tokį triukšmą, kad galiausiai išėjo nešina 1,50 rublio - tiek atsikovojo už prastą maitinimą ir blogas sąlygas. Tai tokia ji buvo drąsi ir atkakli!

Simboliškai į buvusį Lukiškių kalėjimą atkeliausiantis Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Marti“ - visiems bent iš mokyklos laikų žinomas Žemaitės kūrinys. Kai galvojate apie jį, įžvelgiate daug sąsajų su šiomis dienomis?

Apsakymą Žemaitė sukūrė remdamasi prototipais, kurių ano meto kaime buvo gausu.  Anų laikų realybę šis kūrinys atspindi nepaprastai gerai, bet ir šiandien jis ne ką mažiau aktualus. Dabar taip pat matome arba girdime apie netvarkingus, nešvarius gyvenimus, santykius, kupinus pykčio.

Gyvenimas sukasi ratu. Mūsų buitis keičiasi, o žmonės? Nelabai. Žmogus prieštaringas, klaidus. Veikėjus, matomus kūrinyje „Marti“, nesunkiai galime aptikti aplinkui ir šiandien. Girdime, kad karantino metu padaugėjo smurto šeimose, padaugėjo girtavimo. Žmonės buvo uždaryti, nerado būdo gyventi ir grįžo prie pačių blogiausių įpročių. Todėl taip, Žemaitės „Marti“ yra vis dar labai aktualus ir nepasenęs kūrinys. Baisioji, bet tikroji klasika.

VMT informacija

Naujienos