„Utopijos“ dramaturgas M.Durnenkovas: „Pradžioje buvo idėja“

2020 03 09 menufaktura.lt
Dramaturgas Michailas Durnenkovas. Indrės Bručkutės nuotraukas iš „Dramokratijos“ archyvo
Dramaturgas Michailas Durnenkovas. Indrės Bručkutės nuotraukas iš „Dramokratijos“ archyvo

aA

Lietuvos rusų dramos teatras kovo 14 ir 15 d. pristato spektaklio „Utopija“ premjerą. Spektaklis kuriamas pagal šiuolaikinio dramaturgo Michailo Durnenkovo pjesę, kuri 2019 m. pelnė prestižinę Rusijos teatro premiją „Auksinė kaukė“. M.Durnenkovas - vienas įdomiausių ir garsiausių šiuolaikinio teatro dramaturgų, Londono teatro „Royal Court Theatre“ rezidentas, dažnas tarptautinių festivalių dalyvis, 2017 m. Vilniuje vedęs kūrybines dirbtuves lietuviams dramaturgams festivalio „Dramokratija“ metu.

Kas buvo anksčiau - „Utopijos“ idėja, būtent šį sąvoka ar siužetas?

Pradžioje buvo idėja. Maskvoje yra tokia aludė „Antras kvėpavimas“, garsi tuo, kad nuo sovietinių laikų pratiškai nepasikeitė. Aš vis galvojau apie tą vietą, kur per tiek metų niekas nepasikeitė, ir apie tai, kad pas mus savotiškai grįžtama į sovietmečio epochą. Todėl nusprendžiau, kad „Utopija“ - gera metafora pakalbėti apie tai. Šios pjesės žanras - tragedija, kai nėra jokių galimybių kažką pakeisti. Tragedija pjesėje prasideda nuo tos akimirkos, kai „Utopijos“ šeimininkas sako, kad viskas bus kaip ir anksčiau ir šeima neturi galimybių ką nors pakeisti. Aš, pavyzdžiui, svajojau apie tai, kad nuo šio epizodo aktoriai nustotų vaidinti, tiesiog perskaitytų tekstą arba galima būtų projektuoti tekstą ant ekrano. Nes koks tikslas vaidinti finalą, kai ištinka lemtis. Man kaip tik norisi, kad ši tragedija būtų kaip nors vizualiai išryškinta. Juk tragedija - kai žmogus slysta nuo kalno į bedugnę ir jam nėra už ko užsikabinti. Atrodo, į ką čia tada žiūrėti, o mes stebime, kaip jis priešinasi likimui.

Kodėl būtent narkomanas Jura „Utopijoje“ jaučia grožį, skrydį, nors kokią laisvę?

Na kodėl, man atrodo, kad Nadia taip pat turi savitą grožio supratimą, juk ji svajoja apie raudonas sukneles. Tiesiog kiekvienas herojus turi savo įsivaizdavimą apie grožį, o Jura turi kažkokią galimybę pažiūrėti į pasaulį plačiau, nei jo tėvai.

Ar yra pjesėje atsakymas, kaip nuolat negrįžti į praeitį, į tą „Utopiją“?

Man nesinorėtų pabrėžti kažkokių išeičių, kelių. Tai išvis nėra dramaturgo užduotis - mokyti žmones. Čechovas taip pat „Trijose seseryse“ neparodo, ką seserims reikia daryti toliau. Ir išvis dramaturgijos tradicija, paskirtis nėra kažko pamokyti - tai propagandos, agitacijos, ideologinio meno, bet ne kultūros tradicija. Man labiau norėjosi pakalbėti apie tai, kad likimas ištinka tą akimirką, kai nustoji keistis. Tai juk vienas iš dramaturgijos dėsnių: jei herojus nesikeičia, jis arba numirs, arba pasiliks amžinybėje. Kaip Vampilovo pjesės „Ančių medžioklė“ finale sukuriamas pojūtis nei gyvybės, nei mirties, o kažkokios nuobodžios skaistyklos - tai iš principo irgi yra mirtis. Judėjimo nebuvimas - tai pabaiga. Man norėjosi parodyti, kad noras pasislėpti praeityje prieštarauja pačiam gyvenimui, kad tai priveda prie mirties.

Tai, kad galiausiai „Utopija“ sudega, gali reikšti viltį nebegrįžti į praeitį?

Simbolikoje, kurią galima įžvelgti šiame gaisre, yra ir toks simbolis. Pjesė neturi kalbėti apie kažką konkrečiai. Pjesę galima perkaityti skirtingai. Iš tikrųjų, aš juk myliu šią „Utopiją“, aš mylių tą praeitį ir noriu į ją grįžti, tiesiog žinau, kad nereikia. Todėl kai aš sudeginu ją, tai sudeginu kažkokią vidinę savo „Utopiją“. Aš draudžiu sau ten grįžti. O kiekvienas jau pats tegul daro savo išvadas. Klausimai man patinka labiau negu atsakymai, menas neturi pateikti atsakymus.

Kaip jums atrodo, ar šiuolaikinės pjesės pastaruoju metu lengviau įsileidžiamos į didžiuosius teatrus?

Ne. Šiuolaikinėse pjesėse labai stipri realybės baimė. Taip bus nuolat, kol oficiali realybė skiriasi nuo meninės. Visada bus bijoma parodyti ką nors, kas nesutampa su oficialia realybe. Jei ši takoskyra išnyks, šiuolaikinis menas taps paklausesnis.

Parengta pagal kultūrinę Rusijos spaudą 

Naujienos