Stalo teatrui 15: kintančios daiktų prasmės ir vaikystės žaidimai

2019 10 01 menufaktura.lt
Kūrybinės dirbtuvės pagal Ž. Verną „Aplink žemę per 80 dienų“. Lietuvos Prancūzų institutas. Agnės Judzenytės nuotrauka
Kūrybinės dirbtuvės pagal Ž. Verną „Aplink žemę per 80 dienų“. Lietuvos Prancūzų institutas. Agnės Judzenytės nuotrauka

aA

Spalio 19 d. „Stalo teatro“ gerbėjams - ypatinga šventė. Šią dieną teatrui sukanka 15 metų! Visą gimtadienio savaitę (spalio 19-27 d.) Menų spaustuvėje žiūrovų lauks ryškiausių apdovanojimų sulaukę spektakliai, edukacijos vaikams, netradiciniai muzikiniai patyrimai ir kūrybinės dirbtuvės! Šia proga siūlome pokalbį su „Stalo teatro“ įkūrėjomis: režisiere, scenografe bei atlikėja Saule Degutyte ir kompozitore, gyvos muzikos atlikėja Snieguole Dikčiūte. Pokalbiui susitikome kūrėjų dirbtuvėse Antakalnyje.

Sveikinu su gražiu jubiliejumi! Pirmiausia, jo proga, siūlau prisiminti, kaip atsirado „Stalo teatras“ ir kodėl būtent tokiu pavadinimu?

Saulė: Visi šio teatro pagrindai pakloti dirbant su vaikais. Esu dar ne visai užaugęs vaikas, ir man labai rūpi įvairūs jų žaidimai bei problemos. Kokiais 2001 m., pradėjus dirbti su vaikais (be to, jau turėjau ir porą savų), mąsčiau, ką jiems galima būtų įdomaus parodyti. Prisiminiau savo vaikystę, kaip žaisdavom su paprastais daiktais - šaukštais, pakabom, žirklėm, akmenimis, pagaliukais ir kt. - ir būdavo išties linksma! Buvau pastebėjusi, kad vaikai pasiima kažkokį jau sukurtą personažą, kad ir Vėžliuką Nindzę, ir žaidžia. Man jų lyg ir pagailo, tad nutariau parodyti tuos paprastus daiktus. Tuo metu dirbau Lietuvos vaikų ir jaunimo centre, kur turėjau daug laiko suprasti, kas man pačiai, o kartu ir vaikams yra įdomu.

Su Snieguole, be kurios šio teatro nebūtų, susitikome dar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoj. Ramūnas Rudokas visą mūsų kursą pakvietė Jaunimo teatre vaidinti „Katės namus“, o Snieguolė buvo šio spektaklio kompozitorė. Aš jai, matyt, patikau, nes vieną dieną ji paprašė manęs parodyti, kuo užsiimu... Parodžiau jai visokius akmenis, pagaliukus, viską papasakojau, o ji ir sako: „Kurkim spektaklį!“ Taip entuziazmas nugalėjo protą - net negalvojom apie tai, kad reikia režisūrinio išmanymo, scenografijos... Mūsų pirmasis spektaklis buvo ne „Stalo“, o „Knygos teatro“... Po metų, kai Alytaus lėlių teatras pakvietė į festivalį (tai mums buvo didžiulis įvykis!), ėmėmės statyti „Eglę žalčių karalienę“. Mat pirmasis spektaklis - „Barbė ir Bebenčiukas“ - tam atrodė per lengvas...

Snieguolė: Tuo metu mes buvome tik dviese, tad Saulė buvo viskuo: režisiere, scenografe ir atlikėja, o aš kūriau muziką, kurią pati ir grodavau gyvai. Tad iš karto atradom teatro - objektų ir gyvos muzikos - koncepciją...

Saulė: Labai gerai atsimenu, sėdėjau sodyboj prie stalo, apkloto balta staltiese, - kampuose keturi akmenys, kad vėjas nenupūstų, - ir pagalvojau, kad reikia pastatyti „Eglę žalčių karalienę“. Po to tą „Eglę...“ nuvežėm į Alytaus festivalį ir gavom du apdovanojimus. Mums tai buvo labai didelis įvertinimas!

Snieguolė: Už geriausią režisūrą ir geriausią spektaklį: nors dalyvavo ten ir garsūs lėlininkai, tokie kaip Rimas Driežis ir Vitalijus Mazūras... Smagu, kad šis teatras nuo pat pirmo takto įsivažiavo, rado savo vietą. Po to vykom į Maskvą ir ten susilaukėm labai gerų rusų kritikų įvertinimų...

Ar pavyko išlaikyti savo pirminį užmanymą? Kaip šis teatras ilgainiui pasikeitė?

Saulė: Nėra lengva išlaikyti savo veidą tokios linksmos, spalvotos popkultūros laiku. Aišku, kad linksmi, lengvi spektakliai vaikams atneštų daugiau finansinės naudos ir populiarumo... Vis tiek iki šiol tikim, kad mūsų metodas - kai vienas daiktas turi daug veidų, įkūnija daug personažų - skatina vaikų fantaziją... Be to, man vis dar patinka idėja, kad galima ir šiukšlyne pasirausus sukurti gerą spektaklį. Paprastas dalykas, jeigu jį išradingai pateiksi, gali būti labai nepaprastas!

Snieguolė.: Buvo keli bandymai pažaisti su publika... Pavyzdžiui, statant „Snieguolę ir septynis nykštukus“ bandėm sukurti saldų spektaklį: su popmuzika, porcelianiniais puodeliais ir labai gražia jauna aktore... Kai viskas jau buvo baigta, negalėjom jo į viešumą išleist... Galiausiai iš to atsirado „Kas pasauly g(a)ražiausia?“: veiksmas persikėlė į garažą, nykštukai tapo darbo įrankiais - pjūklais, pompomis, grąžtais ir t.t., o vietoj saldžios popmuzikos atsirado noizo estetika. Tad visgi nepasidavėme komercijai...

Saulė: Būdavo, ateidavom į repeticijas ir iškart netekdavom jėgų, jautėme, kad visa tai ne mūsų...

Iš kur kilo tas noras sukurti gražų, jums svetimą spektaklį?

Saulė: Esame toks mažas organizmas, kad neturime pinigų vadybai... Galvojom, pastatysim spektaklį, kur visi šniūrais eis...

Visgi manau, kad kiekvienas spektaklis, skirtas šeimai, turi turėti edukacinį aspektą. Pirmiausia galvoju: ką naujo pasakysiu atėjusiems vaikams, ką jie naujo patirs? Dėl to turbūt tos „Snieguolės...“ ir neišleidom, kad nesupratom, kam ji reikalinga...

Yra buvę tikrai sunkių momentų, kai jau ruošdavausi uždaryti šį teatrą... Bet, kaip žinodami, po tokių „paskutinių“ spektaklių prieina tėvai su vaikais, padėkoja, pagiria ir vėl viskas tęsiasi iš naujo...

Snieguolė: Man tai atrodo, kad mūsų teatrui vadybos nereikia, nes ir taip neįmanoma suspėti visur, kur esame kviečiami... Šiemet tiek po pasaulį važinėjom: Izraelis, Korėja, Norvegija, Ukraina, Sibiras... Taip pat ir po Lietuvos miestelius... Tad kas būtų, kai teatras jau pats savaime yra tiek visur kviečiamas, jei dar turėtume vadybininką?

Gal pati publika pradėjo keistis? Šiuolaikiniai vaikai gal kitokie, nei buvo prieš penkiolika metų?

Saulė: Vaikai turbūt visuomet vienodi - išdykę, smalsūs ir tiriantys aplinką, ribas... Tačiau atrodo, kad šiuolaikiniai tėvai bijo garsiai žodį pasakyt... Geriausiu atveju pasigirsta: „Vaikeli, gal tu taip nedaryk...“ Tad jie ir daro! Žodžiu, mūsų pasakų sekimo programoje yra buvę tokių situacijų... Kad tiesiog bijodavau galą gauti!

Snieguolė: Iš tikrųjų, turim labai specifinę, sakyčiau, gurmanišką publiką - yra žmonių, kurie žiūri vien tik „Stalo teatro“ spektaklius...

Kokia jūsų teatro struktūra, kaip pasiskirstote darbus?

Snieguolė: Gyvename praktiškai vien tik iš kūrybinių pajėgų. Esam labai mažas organizmas, neturintis visų tų grandžių, kurios būna valstybiniuose teatruose: sandėlininkų, darbininkų, administratorių... Ir manau, kad mums labai pasisekė, jog sugebėjom penkiolika metų išgyventi ir sukurti aštuoniolika spektaklių! Be to, buvom ir dviem Auksiniais scenos kryžiais įvertinti - vadinasi, menas gali būt kuriamas ir...

Saulė: Iš šiukšlių.

Snieguolė: Čia viskas, galima sakyti, daroma pusiau visuomeniniais pagrindais.

Saulė: Taip, mano vyras ir sūnūs labai daug padeda. Kitaip ir galą gautume dekoracijas betampydamos... Ir aktoriai, kurie vaidina mūsų spektakliuose, patys viską pasistato, viską susirenka...

Snieguolė: Dėl to tos kūrybinės pajėgos labai kinta. Mes kažkaip ištveriam visus tuos sunkumus, bet ne kiekvienas gali priimti, kad čia jam neatneša, nepadeda... Saulė pati ir direktore dirba, sėdi prie popierių, bankininkystės...

Saulė: Išmokau! Iš pradžių tai buvo tamsus miškas. Tiesiog fiziškai jausdavau, kaip vienas smegenų pusrutulis nurimsta ir pradeda veikti kitas... Dabar jau savaime viskas persijungia, be didelio streso.

Kaip atrodo jūsų repeticijos?

Saulė: Repeticijos dažniausiai vyksta čia, dirbtuvėse. Po to keliaujam į „Menų spaustuvę“, kuria džiaugiamės jau beveik dešimt metų!

Nuo pat pradžių turėjote šias dirbtuves?

Saulė: Oi, ne... Pradžioj viską laikydavau namuose, kol dekoracijos nesupelijo... Po to Rudens gatvėj, vienos a. a. dailininkės dirbtuvėse. Vėliau, spec. vaikų darželyje „Žolynėlis“, kuriame dirbau; dar vėliau - kaimynės garaže... O per visus tuos kraustymusis dar ir premjeras spėdavome išleisti...

Snieguolė: Pamenu pirmąsias „Barbės ir Bebenčiuko“ repeticijas kažkokioj leidykloj... Didžiuliame sandėlyje, ant žemės, kur lašėjo vanduo, aplink buvo balos ir darbavosi vietos statybininkai, šaukiantys: „Mergos, gal norit išgerti?“

Kokias pagrindines „Stalo teatro“ kryptis išskirtumėte?

Snieguolė: Vieni spektakliai yra kuriami su objektais ir gyva muzika, o kiti - naudojant grafaprojektorių techniką. Kuriant su objektais dažniausiai renkamės mitologines, etnologines, etnokultūrines temas.

Spektaklius, kuriamus su grafaprojektorių technika (jiems reikalingas ekranas ir tamsa), galima vadinti veiksmo tapybos ir gyvos muzikos darbais. Taip buvo kuriami „Avinėlio kelionė“ ir „Stebuklingas sodas“. Šie reginiai yra gana užburiantys ir turi terapinę-relaksacinę funkciją.

Be to, dirbu Lietuvos žmonių su negalia sąjungoje, esu muzikos terapeutė. Tad kartu su šia sąjunga esame įgyvendinę labai daug projektų, įtraukiančių socialinės atskirties grupes. Kai kuriuose mūsų spektakliuose vaidina žmonės su fizine negale ir turintys dauno sindromą. Ir jeigu kartais pritrūksta grįžtamojo ryšio profesionaliame teatre, tai čia jo visuomet užtenka...

Daug dėmesio sulaukiame ir keliaudami po įvairius kaimelius, rodydami savo spektaklius socialinės atskirties vaikams - šie neišlepę vaikai į meną žiūri kaip į stebuklą.

Ką laikot savo pagrindiniais mokytojais? Ar kokie nors teatrai jums buvo pavyzdys?

Saulė: Pirmiausia mano mokytojas yra Vitalijus Mazūras, apkrėtęs daiktų teatru. Dar būdama studentė repetavau jo „Sniego karalienėje“ ir pajaučiau, kad dalyvauju tikrame kūrybiniame procese. Jo dėka supratau, kad galima turėti savo požiūrį į viską... Tuo tarpu iš Algirdo Latėno išmokau  sceninių pagrindų, scenos kultūros. O šviesios atminties Stefaniją Nosevičiūtę prisimenu kas kartą, nagrinėdama tekstus...

Aišku, pats geriausias mokytojas yra gyvenimas: stebiu spektaklius ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, stebiuosi žmonių fantazija, bet nors nieko naujo neįmanoma išrasti, visada stengiuosi sugalvoti savo variantą. Be to, mes pačios jau tampame mokytojomis - buvę mūsų teatro aktoriai įkuria savo įstaigas ir kuria spektaklius. Savo patirtimi dalijamės ir skaitydamos seminarus mokytojams.

Snieguolė: Dar nuo pirmo kurso pradėjau kurti muziką teatrui. Pirmasis mano spektaklis buvo lėlių teatrui - Algirdo Mikučio Taline režisuota „Sigutė“. Pamenu, kaip tuomet estus mokiau lietuviškų sutartinių. Esu baigusi šiuolaikinę modernią kompoziciją. Man artimas vokiečių kompozitorius Mauricio Kagelis, turėjęs instrumentinį teatrą - jame  groja įvairūs objektai, daiktai. Mūsų teatre taip pat dažnai garsas tampa lygus veiksmui.

Žiūrint jūsų spektaklius atrodo, kad jums svarbi ne tiek ekologija, kiek pati gamta. Kad joje praleidžiate labai daug laiko...

Saulė: Manęs žmonės dažnai klausia, iš kur turiu energijos? Tad turbūt iš miško! Būti jame - man pats geriausias dalykas! Bet tai ir vaikystės žaidimai. Daug spektaklių yra gimę iš mano vaikystės vasarų, kurias leisdavau kaime pas senelius. Žaisdavom ten su akmenukais, pagaliukais, purvynais... Išsitepliodavom purvu kojines, pirštines...

Snieguolė: Mes abi turim kaimus, sodybas ir ten praleidžiam daug savo laiko. Mūsų pirmasis spektaklis, gavęs Auksinį scenos kryžių, visas sukurtas iš išmestų mūsų kaimo daiktų: išardyto mano močiutės varstoto, Saulės kubilo, arklio pakinktų... Kartu su spektakliu atsiranda kita daiktų prasmė, keliaudami jie įgauna kitokią funkciją.

Saulė: Tuomet atrodo, kad visi ploja tavo proseneliui...

Ko palinkėtumėt ar ką patartumėt jauniems žmonėms, ketinantiems kurti savo teatrą?

Saulė: Dirbome su jaunimu statydamos „Sibiro haiku“. Nuostabūs, darbštūs, profesionalūs aktoriai, kultūringi žmonės. Buvo didelis malonumas su jais dirbti...

Tiems, kurie negali savo teatro nekurti, linkiu pirmiausia išsikasti lobį arba susirasti turtingą vyrą (bent manęs dažnai klausdavo, ar mano vyras tiek daug uždirba?)...

Ir, vis dėlto, jei man kas būtų prieš penkiolika metų pasakęs, kad mano spektaklius žiūrės Kinijos, Jeruzalės ar Kanados žiūrovai, kad salėje bus penkių rasių mokiniai ir visi plos, sakyčiau: „Išprotėjai.“ Kaip tik tokiais momentais, kai atstovauji ir Lietuvai, ir savo teatrui , visas įdėtas darbas įgauna didelę prasmę ir tuo momentu į kūną priplūsta tūkstančiai kilovatų energijos naujiems darbams!

O baigiant, žinoma, dėkojame visiems kada nors „Stalo teatre“ kūrusiems ir dirbusiems žmonėms: režisieriams, dailininkams, aktoriams, vadybininkams, muzikantams, administratoriams ir, žinoma, Kultūros tarybai, be kurios paramos niekaip neišgyventume!  

Kalbino Julija Vilkišiūtė

Naujienos