„Tartiufo“ aktoriai Rasa Samuolytė ir Giedrius Savickas: Kinijos publika keičiasi

2019 08 02 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Tartiufas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Tartiufas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Baigėsi mėnesį trukusios Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) komedijos „Tartiufas“ (rež. Oskaras Koršunovas) gastrolės penkiuose Kinijos miestuose. Nors turo metu būta linksmų ir rimtesnių nuotykių, kai LNDT atstovai gavo pastabų iš kinų dėl spektaklyje įvykusių improvizacijų, turas tęsėsi ir spektaklį pamatė visų penkių miestų - Pekino, Guangdžou, Čiuandžou, Šanchajaus ir Siameno - žiūrovai. Tai didžiausios iki šiol buvusios Lietuvos nacionalinio dramos teatro gastrolės Kinijoje. Iki tol ten buvo parodyta „Didvyrių aikštė“, „Katedra“, „Mūsų klasė“ ir „Chaosas“.

Kinų publikai režisieriaus Oskaro Koršunovo spektakliai yra gan gerai žinomi ir laukiami. Prieš  „Tartiufo“ gastroles dar būdamas Vilniuje režisierius sulaukė kinų žiniasklaidos susidomėjimo ir prašymų duoti interviu. Nuvykus į Kiniją, dėmesio buvo dar daugiau. Žvaigžde pasijuto ne tik Oskaras Koršunovas, bet ir aktoriai, kurių po kiekvieno spektaklio laukė gerbėjai, prašantys autografų arba bendrų nuotraukų. Laisvai kinai elgėsi ir spektaklių metu: juokėsi, plojo, palaikė aktorius.

Turo įspūdžiais ir įžvalgomis apie Kinijos miestų žiūrovus dalijasi aktoriai Rasa Samuolytė ir Giedrius Savickas.

RASA SAMUOLYTĖ

Kokie įspūdžiai po pirmųjų trijų spektaklių Pekine?

Pekino periodas buvo gana įtemptas. O įspūdžiai geri todėl, kad viskas buvo gerai ir gerai baigėsi. Malonu matyti laimingą publiką, kuri laiminga be jokio paliepimo. Atrodė, jog visi jautėme, kad paskutiniame spektaklyje Pekine Giedriaus Savicko Tartiufas į sceną ėjo jau įsimylėtas publikos. Visi po spektaklio nori pasisveikinti, nusifotografuoti. Galima net pastebėti, kaip per tris spektaklius visa tai tik auga. Tai labai džiugina.

Tačiau buvo ir labai sunku, itin įtemptas laikas. Repeticijos, spektakliai, prieš kiekvieną spektaklį vertimo tikslinimas, galvojimas kaip gi čia bus, ar vyks tos gastrolės toliau.

Kinijos scenoje vaidinate ne pirmą kartą. Pirmą kartą čia apsilankėte 2008-aisiais su spektakliu „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (rež. Oskaras Koršunovas), kiek vėliau - 2014-aisiais su „Hamletu“ (rež. Oskaras Koršunovas), 2016-aisiais grįžote su „Didvyrių aikšte“ (rež. Krystian Lupa) ir intensyviu 30-ies „Hamletų“ turu, vos prieš metus kinams vaidinote „Žuvėdrą“ (rež. Oskaras Koršunovas), šiemet sugrįžote su „Tartiufu“ (rež. Oskaras Koršunovas). Kaip pasikeitė Kinija nuo pirmųjų apsilankymų?

Kad Kinija keičiasi, pastebėjome būdami čia ir prieš ketverius, ir prieš dvejus metus. Didžiulis skirtumas nuo to žiūrovo, su kuriuo Pekine susitikome 2008-aisiais, vaidindami „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“. Jie nuolat fotografavo, o ten, kur mums atrodė, jog turi klausytis, - nesiklausė, žiovavo ir t. t. O dabar jie „skaito“ spektaklį, jie „perskaito“ prasmes. Žinoma, visus pradžiugina, kai kinų kalba aktorius surezga sakinį. Tačiau žiūrovai reaguoja ne tik į efektingus dalykus, bet ir į spektaklio kontekstą. Tai nustebino. Atrodo, jog mūsų politinių aktualijų atpažįstamumas čia, tokioje šalyje, su tokiu valdymu sunkiai įmanomas. Vis dėlto jie puikiai reaguoja.

Viena vertus, „Tartiufas“ labai klasikinis spektaklis, bet kita vertus - labai šiuolaikiškai įrėmintas, kalbantis apie politinę realybę. Kaip manai, ar šis kontekstas perskaitomas kinams, ar jų reakcija panašesnė į Avinjono publikos?

Man pasirodė, kad kinai spektaklio prasmes perskaitė net kiek tiksliau nei Avinjono publika. Ta dvipusybė, kai spektaklyje - ir klasikinis autorius, ir tarsi klasikinis pastatymas, bet vis dėlto jis šiuolaikiniuose rėmuose - man atrodo, jiems  patinka. Kinijos žiūrovams patinka žiūrėti klasiką, patinka susitapatinti. O „Tartiufe“ ryškios sąsajos ir su Moljeru, ir su mūsų laiku, todėl man atrodo, jie tai labai imliai suprato. Galbūt kinams spektaklis patiko būtent dėl to, jog atpažino kontekstą. Labai nustebino, kad nėra ribos tarp jų ir mūsų realybės. Sprendžiant iš žiūrovo reakcijos - mes esame arti.

Lyginant su 2017-ųjų „Mūsų klasės“ (rež. Yana Ross) gastrolėmis Kinijoje, į „Tartiufą“ publika reaguoja kur kas labiau. Žinoma, tai skirtingo turinio spektakliai, natūralu, kad holokausto tema nėra kinams tokia artima. Tačiau atrodo, jog „Tartiufas“ itin pataikė savo temomis Kinijos publikai. Kaip Tau skiriasi „Tartiufo“ priėmimas nuo kitų čia vaidintų spektaklių?

Atrodo, jog žiūrėdami „Tartiufą“ jie labiau išgyvena tam tikrą euforiją, labiau išreiškia džiaugsmą. „Hamletas“ jiems irgi nebuvo svetimas - juk tai karalystė, karalius, išdavystė. Ir viskas įvilkta į šiuolaikinį pastatymą. Kinijos publika susieja pjesės prasmes su tuo, ką mato scenoje, - net ir matydami, jog mes sėdime grimo kambaryje jie vis dar skaito Šekspyro „Hamletą“. Jie klausydavosi, nustebdavo. Kinijos žiūrovai neturi cinizmo, jie atviri. Galėtum sakyti, kad jie naivūs, nežino konteksto, tačiau iš to, kaip jie supranta  spektaklius, suvokiame, kad jie yra išprusę.

O vaidinant „Žuvėdrą“ kartais dvejodavom - ar jie supras? Tame spektaklyje kalbame apie vidines aktoriaus dilemas, keliame klausimus sau: kiek  gali nueiti už personažo ribų, kiek gali būti toks, koks esi. Tačiau kinai taip pat visa tai „skaito“, visą tą aktorinę virtuvę - jie įeina į ją. Net per susitikimus, spaudos konferencijose žiūrovai labai konkrečiai klausdavo, kodėl ši scena išspręsta taip, o kita - taip.

„Tartiufo“ atveju mane nustebino kinų džiaugsmas. Galbūt dėl to, kad tai komedija. Nors komediją suprasti juk dar sunkiau, ypač svetimoje kultūroje. Suprasčiau, jei taip būtų Šanchajuje, kur kultūrinis kontekstas kur kas platesnis, o čia Pekinas. Ir štai kokia reakcija!

Man įdomu, ar žiūrovai diskutuotų apie spektaklį taip laisvai, kaip jį žiūri. Pekino teatro salėje tamsu, ir net kai rodo filmuotą medžiagą iš Uždrausto miesto, rodo Tiananmenio aikštę - auditorija supranta Tartiufo idėją. Atrodo, kad net džiaugiasi. Man net tokia mintis atėjo - ar jiems nieko nebus už tokią laisvą reakciją?

O kaip Tau atrodo, ar buvimas scenoje ir vaidyba šalyje, kurioje egzistuoja suvaržymai, skiriasi? Ar pagauni save galvojant labiau, ką Tu darai scenoje, ar viskas Kinijoje vyksta įprastai kaip ir Vilniuj?

Ne, viskas vyksta įprastai. Adaptuoti vaidybos ar prisitaikyti nereikia. Tačiau buvo scenų, kurias reikėjo pergalvoti turint omenyje, kas priimtina jų kultūrai. Kūno nuogumas, atvirumas - tai cenzūruojama. O dėl vaidybos - niekaip prisitaikyti nereikia.

Įdomu tai, kad Kinijoje spektaklis gali egzistuoti taip pat kaip Lietuvoje.

GIEDRIUS SAVICKAS

Kaip tau atrodo, kaip Kinija priėmė „Tartiufą“? Kokie tavo įspūdžiai po trijų spektaklių Pekine?

Pekinas labai skiriasi nuo visos Kinijos. Jeigu Pekine priėmė vienaip, tai nereiškia, jog kitame mieste priims taip pat. Čia kaip Kaune ir Vilniuje - gali būti visiškai skirtingos publikos. Į Pekiną važiuoji su baime, nes reakcija gali būti labai įvairi ir netikėta.

Galbūt „Tartiufą“ Pekinas priėmė geriausiai iš tų spektaklių, su kuriais čia esu buvęs. 2008-aisiais vaidinom „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, 2014-aisiais ir 2016-aisiais rodėm „Hamletą“, 2017 ir 2018 metais - „Žuvėdrą“. Kinijoje vaidinu jau aštuntą kartą.

Kaip manai, ar pasikeitė publika per tuos metus?

Visiškai. Pati Kinija labai pasikeitė. Ir publika. Seniau publika nesuprato mūsų, o mes - jos. Tai publika, kuri po spektaklio ateina diskutuoti, prašo paaiškinti to, ko jie nesuprato. Jie prisimena visas detales. Ir buvo tokių, kurie spektaklį žiūrėjo tris kartus, o po to  priėję klausė, kodėl tame spektaklyje buvo taip, o šitame - kitaip. Jie pastebi skirtumus ir svarbiausia, jog klausia nuoširdžiai, smalsiai, jiems įdomu.

O ar Tau kaip aktoriui reikia save suvaržyti scenoje daugiau, nei vaidinant Europoje?

Yra bendri susitarimai. Yra šalis su savo kultūra. Turi laikytis šių susitarimų, juk atvažiuoji į svečius. Bet mes vaidiname savo „Tartiufo“ istoriją, mūsų interpretaciją, ir jiems tai yra kažkas labai artima. Aš nežinau kas, bet jaučiu, kad šis spektaklis jiems labai artimas.

Tačiau patys organizatoriai baiminosi, kad prancūziška literatūra nėra mėgstama Kinijoje ir kad „Tartiufas“ gali likti nesuprastas. Tačiau pamatę publikos reakcijas sutiko su tuo, jog vis dėlto šis spektaklis geriausiai priimtinas iš jau rodytų Lietuvos spektaklių.

Kažkas surezonavo, tik nežinau kas. Kai išeinu pabaigoje į sceną, jie žiūri į mane ir laukia, ką pasakysiu ir ką jiems visiems reikia toliau daryti, kaip jiems toliau gyventi. Jie laukia atsakymo, tiesia rankas į mane lyg į savo tų poros valandų mažutį lyderį.

Man atrodo, kad artimi jiems ne prancūzai, o patys lietuviai. Atrodo, kad jie mėgsta lietuvių kultūrą. Čia visada Lietuvos karštinė.

O kas galėtų būti tas bendrumas tarp Lietuvos ir Kinijos?

Nežinau, tai kažkokia paslaptis. Jeigu žinočiau, tai turbūt mes vežtume dar dvidešimt spektaklių.

Gal komunistinė praeitis?

Galbūt, bet mūsų patirtys buvo skirtingos.

Spektakliai apie politiką Kinijoje draudžiami. Bet „Tartiufas“ yra ir apie politiką, ir visai ne apie tai.

Tai spektaklis prieš blogį. Spektakliu mes kalbame apie blogį, o blogio nemėgsta visur. Tačiau šiuo metu vyraujantis blogis, kai medijomis, skambiais šūkiais užsiimama tuo šventvagišku tartiufizmu. Šiuo požiūriu pasaulis nesiskiria. Ir Lietuvoje mes nesame šventi.

„Tartiufe“ ryški socialinių medijų linija. Kaip Tu pats žiūri į socialines medijas?

Laikai yra tokie, kad visi turi kas ką nori. Jeigu man dabar būtų aštuoneri, aš tikrai sėdėčiau prie kompiuterio ir neičiau į kiemą, nes ten nieko nėra. Medijos yra dabarties realybė. Jos yra ir niekur nedings. Bet viskas priklauso nuo tavęs, ne nuo medijos. Medijos neliepia keturias valandas diskutuoti ir komentuoti. Nors pati medija gali pasitarnauti geram tikslui - visų pirma, tai informacijos šaltinis. Gali megztis diskusijos, galima dalytis žiniomis. Bet pats turinys - esame mes. Jeigu medijų turinys yra blogas, tai mūsų problema. Kuo tu užpildysi televiziją, tuo televizija ir bus, kuo užpildysi teatrą, toks bus ir teatras. Ir tai nereiškia, kad pats teatras yra blogai. Nes tai yra medija. Blogai gali būti tai, kuo tu jį užpildai.

Beveik prieš metus „Tartiufą“ vaidinote Avinjone. Kuo tau skirtingos Avinjono ir Kinijos publikos?

Avinjone vaidinome iškart po premjeros. Mus priėmė gerai, tačiau Avinjono publika visai kitokia - visko mačiusi, gurmaniška. Atneši jiems dar vieną patiekalą. O Avinjonas - juk geriausias restoranas. Ir jie jau prisivalgę visko iš viso pasaulio. Ir štai lietuviai atvežė prancūzišką patiekalą. Na, prancūzai ir suvalgė jį. Penkias dienas valgė ir suvalgė.

O kinams atrodė, kad mes atvežam prancūziškų cepelinų. Ir nuo pirmos minutės  pradėjo juos „kapot“. Viską suvalgė ir norėjo dar. 

Kalbėjosi Aušra Pociūtė

 

Naujienos