Kosminė odisėja pagal Jurijų

Agnė Cesiulė 2019 06 10 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Kosmonautas Jurijus“. Donato Ališausko nuotrauka
Scena iš spektaklio „Kosmonautas Jurijus“. Donato Ališausko nuotrauka

aA

Kaune birželio pradžioje prasidėjęs šiuolaikinio profesionalaus cirko festivalis „Cirkuliacija“, jau tradiciškai žengiantis į atokesnius nuo centro Kauno mikrorajonus, įsiliejantis į bendruomenes ir buriantis naujas, šiais metais įsikūrė Dainavoje, buvusių vaikų globos namų „Atžalynas“ pastate. Prieš keletą metų šio pastato gyventojai persikėlė į naujai suformuotas šeimynas butuose, o modernus didelis pastatas taip ir liko stovėti nenaudojamas, arba, tiksliau, niokojamas ir griūvantis. Festivalio organizatoriai siekia parodyti, kad nenaudojamus apleistus pastatus galima paversti kultūros, meno ir mokslo centrais, festivalio metu įvairiose erdvėse įveiklindami daug organizacijų ir atlikėjų.

Vienoje iš puikiai išnaudotų erdvių - pastato kieme - stovi nedidelė balta cirko palapinė. Tai italų cirko artisto Giorgio Bertolotti´o pristatomo spektaklio „Kosmonautas Jurijus“ imituojamas erdvėlaivis, visą savaitę kasdien po du kartus su žiūrovais kylantis tyrinėti visatos platybių.

Net ir neskaičiusiems spektaklio aprašymo, akivaizdu pakliuvus į klounadą: dar prieš įeinant į palapinę, prieangyje pasitinka vokiečių greitakalbe kažką aiškinanti cirko artistė ir skeneriu, skirtu skenuoti prekes kasoje, tikrina, ar nieko keisto neįsineši kišenėse arba kuprinėje. Tačiau šio spektaklio žanras - lėtoji klounada - kviečia į atidesnį patyrimą, nei įprastai įsivaizduojami klounų pasirodymai; siekia sutelkti žiūrovų dėmesį į detales, patyrinėti aplinką, stebėti personažo perteikiamus išgyvenimus, pajusti, kur tai veda, kas vyksta savame viduje. Be raudonos nosies, atrodo, iš mums įprastos klouno atributikos daugiau nieko nebelikę: nei balto veido grimo, nei pieštų ašarų ir šypsenų, nei spalvoto kombinezono skirtingo ilgio klešnėmis, ar aukštos kepurės su dideliu bumbulu. Juos keičia baltas kosmonauto skafandras ir estetiškai išraiškinga veido mina. Tiesą sakant, visa Giorgio Bertolotti´o veido mimikos ir kūno kalba nusipelno pagyrų: ilgesys, džiaugsmas, smalsumas, nuostaba, sumišimas - iš karto atpažįstamos jo kuriamo personažo Jurijaus emocijos neturi atstumiančio dirbtinumo.

Orus ir pasitempęs kosmonautas Jurijus ropščiasi į odontologo krėslą primenančią kosminio laivo kėdę, suranda laivo užvedimo raktą (!), girdėti kaip fone mažėjančia eile skaičiuojamos sekundės iki pakilimo laiko, tada drebėjimas ir pakilimo slėgis, galiausiai nesvarumo būklė. Video mapping´o technologijos pagalba, vidinės palapinės sienos ir lubos virsta 3D dangumi. Pasitelkiant šias projekcijas matyti, kaip erdvėlaivis sklendžia visatoje, prasilenkia su kliūtimis; iš to, kaip keičiasi vaizdai, suvokiamas jo greitis. Vėliau tame pačiame „danguje“ randasi ekranai, kurie rodo prisiminimus, svajones, ar imituoja paprasčiausią televizorių.

Kai kuriomis detalėmis - ir šie keisti ekranai yra vieni iš jų - spektaklis panašus į Davido Bowie´o vaizdo klipą „Space Oddity“, tačiau tai rodo ne pasikartojančias, o puikiai perteiktas idėjas, nuotaikas, svajones ir detales, atspindinčias pirmųjų kosminių skrydžių, vykusių maždaug prieš penkiasdešimt metų, laikus; per daug visko nesušiuolaikina, palieka ano laiko „dvasią“. Kita vertus, spektaklis nė nekvepia seniena, jam tikrai netrūksta šiuolaikiškumo ir profesionalumo, jau vien minėta ir Lietuvoje dar labai retai naudojama video mapping´o technologija vaizdingai praplečia pasakojimą, įvesdama 3D tikrovės iliuziją bei paaiškindama dalykus, kuriuos be šios technologijos būtų sunku pavaizduoti. Nesvarumo būklės ir 3D įspūdį pastiprina gana komiškai ant siūlo ir kabliuko kybantys bei po erdvę „sklandantys“ objektai - komiksų knyga arba alaus skardinė.

Kosminiame laive, o vėliau naujai atrastoje žemėje Jurijus patiria kasdienį įprastą gyvenimą neįprastomis sąlygomis: miega, sapnuoja, valgo, geria, atlieka kitus įprastus dalykus. Kartais pagelbėti trumpam beveik nepastebimai atskuba asistentė - dešinioji Jurijaus ranka, tačiau, net turėdamas nemažą žiūrovų įgulą, Jurijus daugiausiai būna vienišas ir vienas. Tenka mokytis iš naujo, nes padėti į vietą daiktai pakyla, mankštinantis sunku naudoti jėgą, nutinka daug įvairių kuriozinių situacijų. Iš pat pradžių kai kas atrodo šiek tiek lėkšta, stereotipiška, ar net gėdinga. Parodoma daug kūniškumo, kurio, net ir gyvendamas kosmose, negali išvengti. Tas kūniškumas ir juokina, ir trikdo. Bet vis sunkiau susilaikyti ir nekrizenti iš tų visų „nesąmonių“, tad galiausiai užvaldo nuoširdus juokas. Kas kartą darosi smalsu, ar jis tai padarys, nejaugi padarys, kyla noras užsidengti akis ir žiūrėti pro plyšį, tačiau vis tiek labai juokinga. Galiausiai juoką nustelbia ilgesys - žemės, namų, mylimosios.

Spektaklio pabaigoje ištinka liūdnas graudulys, beviltiškumas, amžinos vienatvės jausmas. Situacija ir komiška, ir kartu labai liūdna. Atsidūręs palankioje gyventi naujoje vietoje, pažindamas ją (ko turbūt ir siekiama keliaujant į kosmosą?), Jurijus supranta, kad jis trokšta visai ne to. Jam tenka rinktis: galbūt amžiams likti gyventi čia, vienumoje, ar kilti vėl į kosmosą, tik jau kitu būdu.

Sunku pražiopsoti šį magišką spektaklį dėl noro pažinti, troškimo kilti į žvaigždes. Taip pat todėl, kad festivalyje „Kosmonautas Jurijus“ rodomas iš viso keturiolika kartų. Gal kyla klausimas: kodėl tiek daug? Po pasirodymo Giorgio Bertolotti´o prabyla apie kosmonauto Jurijaus svajonę, kaip šis spektaklis pavaizduoja jos išpildymą ir kviečia žiūrovus siekti savų svajonių. Turbūt todėl tiek daug, kad kartais reikia vis kartoti ir kartoti, pasakyti daug kartų, kad būtum išgirstas, išklausytas, kad tavo pasiūlymai būtų priimti ir įgyvendinti. Belieka palinkėti „Cirkuliacijos“ festivaliui, kad šis daug kartų rodomas spektaklis apie išpildytą svajonę, būtų paskata drąsiai transliuoti savo žinutes, kad jas išgirstų kuo daugiau žmonių, kad kuo daugiau žmonių tuo patikėtų.

Naujienos