Janeko Turkowskio „Margaretė“: senų vaizdo įrašų ir atkurtos gyvenimo istorijos galia

2019 05 28 menufaktura.lt
Kadras iš Janeko Turkowskio vaizdo pasakojimo „Margaretė“.
Kadras iš Janeko Turkowskio vaizdo pasakojimo „Margaretė“.

aA

„Esu įsitikinęs, kad „Margaretės“ žiūrovai atras savyje kažką bendro su pagrindine šio pasakojimo veikėja, tam tikrų susitapatinimo galimybių. O tai svarbu - juk nors šioje žemėje mūsų yra 7 milijardai, mums svarbu žinoti, kad esame panašūs, turime bendrų sąlyčio taškų,“ - sako vienas tarptautinio Klaipėdos teatro festivalio „TheATRIUM“ svečių, lenkų menininkas Janekas Turkowskis. Savo pastatymuose jis jungia teatrą, atlikimo meną ir neįprastas pasakojimo formas, o festivalio svečiai išvys jo „Margaretę“ - kamerinį monospektaklį su vaizdo projekcijomis.

Janekas Turkowskis baigė lenkų filologijos studijas, dirba Ščecino miesto „Kana“ teatre, yra kuratorius ir kultūros vadybininkas. Savo darbuose J. Turkowskis naudoja archyvinius vaizdo įrašus ir koncentruojasi į patį pasakojimo procesą, jam taip pat itin svarbi vieta, kurioje pristatomi jo kūriniai - dažniausiai tai kamerinė aplinka, - kadangi, anot kūrėjo, tose vietose taip pat slypi savos istorijos, tik ir laukiančios, kol jas kažkas atras ir papasakos. 2010 m. sukurtas monospektaklis su vaizdo projekcijomis „Margaretė“ - vienas tokių „vaizdo pasakojimų“: tam tikra detektyvinė istorija, sukurta remiantis atsitiktinai įsigytomis senomis asmeninėmis kino juostelėmis; subtiliai, žingsnis po žingsnio, atkurianti vienos, rodos, niekuo neišskirtinės moters istoriją, o kartu kviečianti žiūrovą apmąstyti visų mūsų turimus ir šiuolaikinėmis priemonėmis kuriamus vaizdinius prisiminimus bei tai, kas mus visus vienija. Žiūrovams gali būti įdomu ir tai, kad atsekęs pagrindinės veikėjos Margaretės gyvenimo faktus, J. Turkowskis atrado ir jos sąsajų su Klaipėda.

Laukdami tarptautinės festivalio „TheATRIUM“ programos, siūlome skaitytojams pokalbį su „Margaretės“ kūrėju.

Kaip apibūdintumėte, apie ką yra „Margaretė“?

Tai spektaklis apie senus vaizdo įrašus, senas kino juosteles, kurių vis dar galima rasti blusturgiuose. Kartą įsigijau dėžę su tokiomis juostelėmis, o paskui apkeliavau ne vieną šalį - ir viskas dėl tose juostelėse slypėjusios istorijos, paslapties, iš kurios ir gimė „Margaretė“. Tai buvo 64 celiulioidinių 8 mm juostelių ritės, o jose - tam tikras pasakojimas apie vyresnio amžiaus moterį. Įrašuose matome 7-8 dešimtmečius, toji moteris juose - jau žilais plaukais. Susidomėjęs įrašais tarsi ėmiau ieškoti juose užfiksuotos Margaretės - kokius pėdsakus ji paliko, ką apie ją galiu rasti, remdamasis vien šia turima sena filmuota medžiaga. Pavyzdžiui, šiais laikais savo telefonuose, kompiuteriuose, tiesiog internete bene kiekvienas turime galybes filmuotos, fotografuotos medžiagos, o štai tos asmeninės, senosios praeito amžiaus juostelės turi visai kitokią vertę. Visai kitokia ir jų estetika, atkuriamas vaizdas.

„Margaretė“ nėra įprastas spektaklis - rodote filmuotą medžiagą, ją komentuojate, nieko nevaidinate, be to, ribotas žiūrovų kiekis, kamerinė aplinka...

Pasirinkau naminių kino peržiūrų per projektorių formą. Juk anksčiau žmonės, įrašę kokių asmeninių vaizdų iš kelionių ar įvykių, pasikviesdavo šeimos narius, draugus ir visi kartu žiūrėdavo filmuotą medžiagą. „Margaretėje“ tarsi atkuriu tokią ar panašią situaciją: esu aš, projektorius, vaizdas 1x1 m. ekrane. Ir, pavyzdžiui, jei senaisiais laikais, rodant nespalvotą kino filmą, būdavo ir gyvai atliekama muzika, tai „Margaretėje“ vietoj muzikos esu aš - kalbantis, komentuojantis. Taip patenkinamas archetipinis pasakojimo poreikis. Jeigu senų senovėje žmonės eidavo į olas, kur pasakotojas, deglu apšviesdamas ant olos sienos esantį paveikslą, pasakodavo jame pavaizduotą istoriją arba susėsdavo aplink laužą ar namie prie židinio ir klausydavosi pasakojimų, tai dabar gyvename tokiame palankiame amžiuje, kai yra daugybė būdų ir priemonių papasakoti istoriją. O juk norime vis dar to paties - pasakojamos istorijos: norime ja dalytis, jos pagalba norime bendrauti tarpusavyje. Pavyzdžiui, esu įsitikinęs, kad „Margaretės“ žiūrovai atras savyje kažką bendro su pagrindine šio pasakojimo veikėja, tam tikrų susitapatinimo galimybių. O tai svarbu - juk nors mūsų šioje žemėje yra 7 milijardai, mums svarbu žinoti, kad esame panašūs, turime bendrų sąlyčio taškų.

Ar galima jus pavadinti kino kūrėju?

Na, esu šiek tiek tas, šiek tiek anas... Esu iš teksto, literatūros pasaulio. Man visuomet patiko skaityti knygas, tad pasirinkau tiesiogiai su tuo susijusias studijas, o tada pasukau į teatrą ir šiek tiek - į kiną.

Kokią žinią žiūrovams siunčia „Margaretė“?

Kad yra daugybė būdų ir kelių matyti tam tikrus dalykus. Iš esmės viskas vyksta tarp mūsų, čia esančių žmonių, ir žvaigždžių - tai yra tikrasis gyvenimas. Bet mes nuolat apie tai pamirštame ir gyvename trumpomis distancijomis: mums rūpi kita savaitė ar, pavyzdžiui, galvojame apie tai, kad kitą mėnesį laukia koks egzaminas, ir mūsų protas eikvojamas tokioms trumpoms laiko atkarpoms. Tačiau palaukite, gyvenimas juk yra daug didesnis, ir jis mus ištinka tik vieną kartą. Pavyzdžiui, kai pats pajuntu, kad visko yra per daug, kad galva tiesiog sprogsta nuo to, kas vyksta ir ko manyje prisikaupę, tuomet viską pristabdau ir stengiuosi grįžti į tikrąjį save. Tam pasitelkiu meditaciją, kvėpavimą: padeda mano paties kūnas. Svarbu nepamiršti būties visumos.

„Margaretė“ subtiliai atskleidžia, kaip vienos, regis, visai neišskirtinės moters gyvenimas tampa svarbus, kai imi į jį gilintis sekdamas skurdžiais faktais. Tai galima pavadinti sociologiniu antropologiniu tyrimu.

Man svarbu ir tai, kad rodau ne vien skaitmenintus įrašus, bet ir originalius. Mane žavi jų netobulumas. Taip pat žiūrovams parodau, kaip senuosius įrašus skaitmeninau, o tas būdas juk pats paprasčiausias iš visų įmanomų. Nes, pavyzdžiui, šiandien bene kiekvienu telefonu gali padaryti tą patį ir gauti daug geresnę kokybę, nei tai pavyko man, bet savo darbo rezultatą vis tiek rodau ekrane. Tačiau aš pats sėdžiu šalia to ekrano ir taip rodau kartu ir savo paties netobulumą. Nesistengiu būti geriausias tame, ką darau, šiaip ar taip, visi mes esame šio laikmečio herojai.

Moters istorija, kurią pasakojate ir iliustruojate vaizdais, tampa reikšminga tik dėl jūsų - žiūrovai drauge su jumis ima gilintis į, regis, pavienius vaizdus ir atranda juose reikšmę. Tai suteikia neįprastą patirtį.

Prieš penkis tūkstančius metų tik faraonai Egipte turėjo privilegiją būti atvaizduojami piešiniais ir įamžinami hieroglifais. Šiais laikais bene visi turime šimtus nuotraukų iš kiekvienų atostogų. Kartais tais vaizdais dalijamės. Pavyzdžiui, būna, koks žmogus susikviečia draugus tam, kad parodytų 600 nuotraukų iš savo kelionės Tailande, ir jei esame tarp tų draugų, po penkių minučių mus ima miegas ir nuobodulys. Tačiau visi mūsų daromi vaizdai išlieka įrenginiuose, feisbuke ar kur kitur internete. Ir tarp jų tikrai yra tokių lyg „perlų“, kuriuos yra ar bus verta vėl prisiminti, peržiūrėti, kurie pasakos apie žmogų - kas ir koks jis yra, apie jo kilmę. Gali imti senus archyvus, gali naujus - jie visi pasakos apie žmogų ir jo gyvenimą. Tik reikia norėti ir mokėti juos prakalbinti.

Parengė Diana Gancevskaitė

Naujienos