Ūdo meistras Dhaferas Yousefas: nuo žaislinės gitaros iki viso pasaulio scenų

2019 05 06 menufaktura.lt
Atlikėjas iš Tuniso Dhaferas Yousefas. Nuotrauka iš http://www.dhaferyoussef.com
Atlikėjas iš Tuniso Dhaferas Yousefas. Nuotrauka iš http://www.dhaferyoussef.com

aA

Vienas išskirtinių Klaipėdos tarptautinio teatro festivalio TheATRIUM svečių - ūdo meistras, dainininkas ir kompozitorius iš Tuniso Dhaferas Yousefas (g. 1967), pasirodysiantis su dar trijų muzikantų komanda. Tuniso žvejų miestelyje Tebulboje gimęs muzikantas, grojantis išskirtiniu Artimųjų Rytų styginiu instrumentu, nuo pat ankstyvos vaikystės jautė didelį susidomėjimą muzika ir stengėsi išnaudoti visas galimybes kuo geriau perprasti dainavimo bei grojimo meną. Pradėjęs nuo žaislinės kaimyno paskolintos gitaros, jausdamas trauką nuolat klausytis radijo, paveiktas šeimos aplinkos (senelis buvo muedzinas), ilgainiui D. Yousefas atrado džiazą bei savo balso galimybes, maža to, pats pasigamino savo pirmąjį ūdą ir suprato gyvenime norįs būti tik muzikantu.

Ūdas - vienas seniausių muzikinių instrumentų, itin svarbus Islamo kultūroje. Tačiau Dhafero Yousefo santykis su šiuo instrumentu, savo kuriama muzika bei atlikimo pobūdis vargiai galėtų vadintis tradiciniu.

Nuo 1990 m. muzikantas gyvena ir kuria Europoje, daugiausiai Paryžiuje bei Vienoje, bendradarbiauja su įvairių žanrų muzikos atlikėjais, jo koncertų maršrutai apima visą pasaulį, o džiazo ir world music festivaliuose jis - vienas geidžiamiausių svečių. Nors savo tikrąja muzikine meile D. Yousefas vadina džiazą, jo paties kuriamoje muzikoje persipina įvairialypė muzikinių stilių gausa - džiazas, vokalinės improvizacijos, sufijų dainavimas, meditaciniai motyvai.

Laukdami šio unikalaus muzikanto TheATRIUM festivalyje, siūlome skaitytojams interviu su D. Yousefu.

Kaip kilo mintis pačiam pasigaminti pirmąjį savo ūdą?

Man reikėjo instrumento, kuriuo galėčiau groti, tad neturėjau kito pasirinkimo - tik pabandyti jį pasigaminti pats. Pirmasis mano ūdas buvo gana primityvus, pasidariau jį iš medienos, pomidorų skardinės ir dviračio trosų. Dabar jau net nepamenu, kaip jis skambėjo, bet tuomet galvojau - OK, štai ir mano pirmasis instrumentas!

Kuo jus patraukė ūdo skambesys?

Taip yra dėl to, kad aš - tunisietis. Visuomet sakau, kad jei būčiau gimęs kurioje nors kitoje Afrikos vietoje, galbūt gročiau džembe, ngoni ar kora. Jei būčiau gimęs Niujorke, galbūt būčiau kontrabosininkas ar saksofonininkas. Galbūt man pasisekė, kad esu tunisietis, nes dievinu ūdo skambesį. Kasryt pabudęs pasiimu savo ūdą ir groju, kad ir keletą minučių - nors kartais tai užtrunka ir visą valandą. Bet net jeigu tik penkias minutes, tai prilygsta pusryčiams!

Vaikystėje, mokydamasis groti, praktikavotės žaisline gitara?

Taip. Buvau taip ištroškęs groti kokiu nors instrumentu, tad ieškojau ko nors tiesiog pagrojimui, patriukšmavimui, natų pažinimui, garsų kūrimui. Tuometis mūsų kaimynas savo sūnėnui iš užsienio atvežė žaislinę gitarą, o sau - akustinę. Jis žinojo, kokia svarbi man buvo muzika ir kad norėjau mokytis, tad duodavo tą žaislinę gitarą pasipraktikuoti. Tuo plastikiniu žaislu praktikavausi kasdien. Vėliau kiekvieną mėnesį kaimynas kelioms dienoms man paskolindavo savo akustinę gitarą - ją turėjau labai tausoti. Esu įsitikinęs, kad muzikoje yra taip: svarbu ne tai, kuo groji, ne tai, ką sukuri, - nepalyginamai svarbiau tai, ką turi viduje. Tad privalai pasitikėti savimi ir tikėti, kad turi ką papasakoti. Instrumentas tėra tik priemonė perteikti istoriją - nesvarbu, ar tai būtų balsas, ar ūdas, smuikas ar visas orkestras.

Ar šeima skatino jus dainuoti?

Mano senelis buvo muedzinas [mečetės tarnautojas, kviečiantis bendrai maldai], tad religinė muzika buvo ir yra mano gyvenimo dalis. Tačiau turiu pripažinti, kad pati svarbiausia muzikos mokykla man buvo radijas. Tai buvo mano langas į pasaulį. Klausydavausi radijo savo mamos virtuvėje ir turiu pasakyti, kad klausiausi visko, be jokių išankstinių nusistatymų: roko, klasikos, indų, brazilų, afrikiečių muzikos. Bet iš pradžių šeimoje šiuo klausimu buvo sunku, nes artimieji norėjo, kad tapčiau gydytoju ar architektu, turėčiau normalų darbą. Paskui jie pamatė, kad man iš tiesų labiausiai rūpi muzika ir suvokė, kad mano apsisprendimo nepakeis. O dabar jie išties manimi didžiuojasi. Senelis mirė seniai, dar prieš man tampant muzikantu ir keliaujant, tačiau manau, kad jis manimi taip pat didžiuotųsi.

Balsą lavinote dainuodamas ir hamame (turkiškame vonios kambaryje)?

Taip, tai darydavau ir hamamo fojė. Ten labai gerai aidi. Kai kurie žmonės man sako, kad savo pasirodymuose naudoju daug efektų ir „uždelsimo“ technikos. Man šie dalykai - taip pat lyg instrumentas, būdas persikelti kažkur kitur. Iš pradžių, praktikuodamasis, neturėjau ketinimų vėliau tai naudoti pasirodymuose. Visgi ilgainiui tie garso „uždelsimai“ ir aidas tapo lyg prieskoniu, o gal net ir viena svarbiausių mano dainavimo technikų. Tuo naudotis nėra paprasta, prie to reikia priprasti. Tai lyg dar viens instrumentas, dar vienas mąstymo būdas. Man labai pasisekė, kad anuomet buvo hamamo fojė. Tikiu, kad daugelis dalykų yra nulemti. Kartais kas nors nutinka, o tu neturi žalio supratimo, kodėl taip yra, tačiau tokie dalykai turi nutikti, nes gyvenimo kelias yra nulemtas, o motina Gamta, Dievas ar dar kažkas padeda juo eiti. Tik atmerk akis, atverk širdį - ir gali tai pasiimti.

Ar jaučiate kitų savo tautiečių muzikantų įtaką?

Esu kaip kempinė - sugeriu į save viską, kas pasitaiko mano kelyje. Jaučiuosi lyg būčiau visa ko mozaika. Viskas yra mano kūno ir sielos dalis.

Kai dainuojate, jūsų balse girdėti gražus aukštas tonas - gal tam įtakos turėjo ir roko dainininkai?

Man ir anksčiau patikdavo, ir dabar tebepatinka klausytis roko. Man labai svarbi toji laukinė emocija. Gali labai mėgti šnabždesį, bet tam, kad šnabždesys turėtų vertę, turi ir rėkti. Turi išleisti tai iš savo kūno. Be abejo, turi mokytis, kaip tai padaryti. Man tai išties svarbu. Muzika - kaip gyvenimas: kartais atrodo, kad viskas vyksta per garsiai, tačiau prie to pripranti; bet galiausiai norisi tylos.

Ką jaučiate dainuodamas tuo aukštu galingu balsu?

Jaučiuosi lyg pats būčiau instrumentas. Kartais atrodo, lyg kažkas manimi grotų, kartais tai panašiau į vibraciją, tvyrančią tarp ant scenos esančių muzikantų, taip pat ir žiūrovų, pasirodymo erdvės akustikos. Būna tokių akimirkų, kai nebejaučiu savo kūno. Kūnas tuomet tampa lyg kontrabosu ar ūdu, ar pianinu. Paskui būnu labai pavargęs.

Kaip susidomėjote džiazu? Kurie džiazo muzikantai padarė jums didžiausią įtaką?

Negalėčiau būti muzikantas, jei manęs nedomintų džiazas. Man džiazas - geriausias būdas muzikuoti. Be abejo, man labai patinka klasikinė muzika, tradicinė muzika, elektroninė muzika. Man patinka bet koks muzikos žanras, galintis mane asmeniškai paliesti, bet kokia muzika, kuriama su meile ir originaliai. Bet džiazas pakeitė mano gyvenmą. Ši muzika skamba taip, kad aš galiu būti savimi. Duke´as Ellingtonas, Charlie´s Parkeris, Ella Fitzgerald, Billie Holiday - jie ir dabar mane tebeįkvepia. Jų muzika skamba būtent taip, nes jie ja gyveno.

Džiazas paveikia kiekvieną - skirtingus žmones, su įvairiausiomis gyvenimo patirtimis. Tai gali būti afroamerikiečiai, europiečiai, norvegai, brazilai, indai, afrikiečiai - visi jie per džiazą kartu kuria ir jaučia ta pačia kalba. Džiazo scenoje visi stengiasi kalbėti pažįstama kalba ir nuolat ieškoti kitokių jos išraiškos būdų. Tai džiaze ir dievinu - visi suprantame, kad džiazo klausytis susirenkame tam, kad būtume nustebinti.

Jei esi klasikinės muzikos kompozitorius, turi mokytis visą gyvenimą, kad gerai darytum tai, ką nori daryti. Tačiau jei esi džiazo muzikantas, tai tiesiog tavo likimas ir viskas. Billy Holiday nestudijavo dainavimo, ji tokia gimė.

Tarp man didžiausią įtaką padariusiųjų - Milesas Davisas, vienas svarbiausiųjų muzikantų, dėl jo išties ėmiau svajoti. Savo karjeroje jis tiek daug darė: visuomet kūrė kažką naujo, turėjo naujų idėjų. Kaip vedlys jis buvo didis įkvėpėjas - kaip jis suburdavo žmones draugėn! Toks ir mano siekis - būti apsuptam muzikantų, kurie supranta ir dalijasi mano istorija.

Bendradarbiavote su daugybe muzikantų, apkeliavote daugybę šalių. Ar bendradarbiavimas turėjo įtakos jūsų kuriamai ir atliekamai muzikai?

Be abejo - tie muzikantai yra manoji banko sąskaita! Iš jų pasisemiu idėjų. Žinoma, tikiuosi, kad ir jie iš manęs jų pasisemia. Turiu pripažinti, kad be jų visų nebūčiau ten, kur šiandien esu ir nekeliaučiau ten, kur noriu nuvykti. Visi šie bendradarbiavimai, pažintys su kitais muzikantais yra išties svarbūs, daug svarbesni nei valgyti ikrus ar gerti šampaną.

 

Parengė Diana Gancevskaitė

 

Naujienos