TheATRIUM dalyvė Yngvild Aspeli: mano darbe svarbiausia - žmogaus dydžio lėlės

2019 04 24 menufaktura.lt
Norvegijos lėlininkė Yngvild Aspeli. Kristin Aafløy Opdan nuotrauka
Norvegijos lėlininkė Yngvild Aspeli. Kristin Aafløy Opdan nuotrauka

aA

Šių metų Klaipėdos tarptautinio teatro festivalio TheATRIUM užsienio svečių programoje sulauksime Norvegijos lėlininkės Yngvild Aspeli ir Paryžiuje jos suburtos trupės Plexus Polaire marionečių spektaklio „Pelenai“ (Ashes / Cendres), jau apkeliavusio didžiuosius užsienio teatro festivalius.

Anot užsienio teatro apžvalgininkų, „Pelenai“ - tai melancholiškas, gedulingas apsėdimo portretas, nesistengiantis paaiškinti jame vaizduojamų destruktyvių jausmų. Spektaklis vaidinamas be žodžių: istorija pasakojama per įvaizdžius, judesį, šviesas ir bauginančią garsų partitūrą, lydinčią žiūrovą viso veiksmo metu. Tai drama, paremta tikra 1978 m. nutikusia istorija, kuomet per padegimų šėlsmą pietinėje Norvegijos dalyje įsikūrusiame kaime pelenais pavirto namai, tvartai, kiti pastatai. Kaimo bendruomenė išgyveno siaubą ir nežinomybę, o apie tą „siaubo mėnesį“ buvo kalbama dar daugybę metų. Šio padegimų vajaus pabaigoje gimęs kūdikis Gaute´as Heivollis tapo vienu garsiausių Norvegijos rašytojų, kurio 2014 m. išleistame pusiau biografiniame romane „Prieš man sudegant“ (Before I Burn / Før jeg brenner ned) susilieja jo paties ir padegėjo, anuomet sukėlusio tiek siaubo jo gimtajame kaime, gyvenimai. Kaip teigiama vienoje apžvalgoje, „Pelenai“ neabejotinai demonstruoja lėlininkystės kaip suaugusiųjų meno formos galią. Įspūdingais vaizdais, meniškomis lėlėmis ir jausminga Heivollio pasakojimo jėga - šis pastatymas ilgam išliks atmintyje.

Belaukiant „Pelenų“ Klaipėdoje, siūlome skaitytojams interviu su spektaklio režisiere, lėlininke Yngvild Aspeli.

Žinių sėmėtės prestižinėje Šarlevilio-Mezjero miesto lėlininkų mokykloje (École Nationale superiéure des Arts de la marionette, ENSAM). Gal galite papasakoti, kas paskatino jus sukti lėlininkės keliu bei apie savo mokslus ENSAM?

Dar prieš mokslus ENSAM mokiausi aktorystės École Jacques Lecoq teatro mokykloje Paryžiuje ir man visuomet patiko ta mokslų dalis, kur dirbdavome su kaukėmis ir kostiumais, kurdami įvairiausius gyvius ir keistus kūnus. Nuo pat vaikystės kūriau visokius daiktus: piešiau knygas, lipdžiau skulptūras, siuvau drabužius. Kadangi lėlininkystė yra kartu ir vizualiųjų menų, ir teatro išraiška, mačiau joje galimybę kurti vizualų istorijų pasakojimą, kur abi šios priemonės galėtų egzistuoti kartu. Per trejus metus, praleistus ENSAM, turėjau galimybę susitikti su daugybe įkvepiančių menininkų, įvaldžiusių įvairiausius įgūdžius, stilius ir būdus dirbti plačiame lėlininkystės pasaulyje; taip pat ugdžiau savo pačios meninę išraišką.

Apie savo pastatymus kalbate kaip apie multidisciplininius teatro darbus su muzikantais, šviesų dizaineriais ir kt. Gal galite apibūdinti savo kūrybinį santykį su kiekvienam projektui suburiamais menininkų kolektyvais?

Kurdama pastatymą dirbu ties tuo, kaip išversti tekstą į vizualiąją kalbą, kaip istoriją transformuoti į fizinę patirtį. Čia kai kurie dalykai suprantami iš teksto, kiti jaučiami per įvaizdžius ar pajuntami muzikoje. Mano darbe svarbiausia - žmogaus dydžio lėlės; tačiau aktoriaus vaidmuo, muzikos poveikis, šviesų ir video medžiagos naudojimas - visa tai yra lygiaverčiai dalykai siekiant iškomunikuoti pasakojimą. Mane domina išplėstinė kalba, kuri sukuriama susitinkant šioms skirtingoms išraiškos priemonėms. Tam, kad tai pavyktų, menininkų komanda aktyviai dirba viso proceso metu: pasirodymai kuriami „ant grindų“, itin daug improvizuojama įvaizdžiais, situacijomis ar aplinka, kurią norėčiau įamžinti.

Žmogaus dydžio lėlės jūsų spektakliuose, taip pat ir „Pelenuose“, reprezentuoja realų žmogaus įvaizdį. Scenoje jūsų kūnas ir lėlė neretai yra vienis arba daugiabriaunis personažas. Ar galėtumėte apibūdinti santykį, dialogą tarp jūsų kaip aktorės ir kartu - lėlės, objekto - valdytojos?

Santykis tarp aktoriaus ir lėlės mano darbe yra kertinis ir mane itin domina erdvė, atsirandanti, kai susitinka du skirtingi buvimo lygiai: susidūrimas su sumišimu, slėpiningumu - tai sukuriama, kai lėlė (o ji - negyvas objektas) tampa gyvesne už ją valdantį aktorių. Tarsi kažkaip išstumtum iš savęs „centrą“. Kai vaidmenys sukeičiami vietomis ir mes nebežinome, kas ką valdo, galime žaisti su gyvenimu ir mirtimi ir iš arčiau pažvelgti, kaip žmones valdo nematomos išorinės jėgos arba tos, kurios esti jų pačių viduje.

Būti aktore ir tuo pat metu valdyti lėlę yra sudėtinga, bet tai - mano aistra. Tai reikalauja sunkaus darbo ir šiek tiek pamišimo, kadangi privalau techniškai visiškai kontroliuoti lėlę ir tuo pat metu leisti sau pačiai būti įsikūnijusiai rodomoje istorijoje.

Kokį įspūdį norėtumėte sukurti žiūrovams?

Džiaugtumėmės galėdami praplėsti žmonių galvose esančias temų ribas: tarp beprotybės ir normalumo. Kodėl vienas žmogus krinta į vieną pusę, o kitas - į kitą? Taip pat gvildename žmogaus vidinių galių temą.

Kokia yra šio pastatymo žinutė?

„Pelenai“ yra apie žmoguje tūnančias tamsiąsias galias ir kaip jos savyje ribojamos, apie vienišumą ir pamišimą, nesiklausymą ir negebėjimą būti visuomenės dalimi. Kaip žmogaus galios gali nuo kūrybiškumo pereiti prie destrukcijos. Galios tos pačios, tačiau skirtingai pasireiškia: net jeigu tarp jų yra skirtumų - mes šias galias galime sujungti.

Kokie jūsų ateities kūrybiniai planai?

Dirbu prie naujo pastatymo, kurio premjera įvyks 2020 m., jis paremtas Hermano Melvilleʼio „Mobiu Diku“ - tai bus vizualinė kelionė. Komandą sudaro šeši aktoriai, dvidešimt lėlių, vaizdo projekcijos ant dūmų, oktobosas ir realaus banginio dydžio lėlė.

Parengė Diana Gancevskaitė 

Naujienos