Jaukioje senamiesčio erdvėje po arkomis - muzika ir poezija

Agnė Vidugirytė 2019 02 12 menufaktura.lt
Aktorė Justina Smieliauskaitė. Teatro archyvo nuotrauka
Aktorė Justina Smieliauskaitė. Teatro archyvo nuotrauka

aA

Teatro laboratorijos „Atviras ratas“ studija, įsikūrusi kamerinėje skliautuotoje erdvėje sostinės Ašmenos gatvėje, jau kurį laiką po savo stogu buria ne tik įvairias teatrines iniciatyvas, bet ir kitų meno sričių atstovus. Vasario 15 dieną 19 valandą aktoriai Justina Smieliauskaitė ir Matas Pranskevičius žiūrovus pakvies į poezijos ir muzikos vakarą „Po arkomis“, įkvėptą lietuvių išeivijos poezijos bei islandų autorių kūrybos. Skirtingų kūrėjų eilėraščius čia suvienys namų ir ilgesio temos.

Poezijos ir muzikos vakarų ciklo sumanytoja, Keistuolių teatro bei „Atviro rato“ aktorė Justina Smieliauskaitė sako, jog savo santykį su poezija jai padėjo atrasti aktorė, scenos kalbos dėstytoja Aldona Vilutytė, rengianti literatūros skaitymus „Literariumas“. Justina prisimena, kad vyninėje „In Vino“ vykusiuose poezijos skaitymuose kartą išgirdo Aldoną Vilutytę skaitant Wislawos Szymborskos eilėraštį ir pirmąsyk patyrė, kokį stiprų emocinį poveikį gali suteikti poezija. „Tai buvo labai jautrus ir intymus eilėraštis - jis taip palietė mane, kad net išraudonavau ir užsikniaubiau ant stalo“, - juokiasi Justina Smieliauskaitė. „Tada supratau, kad poezija mane labai veikia, man įdomu jos klausytis.“ Aktorė įsitikinusi, jog svarbu kiekvienam atrasti tuos poetus, kurių kūryba rezonuoja su asmeniniais jausmais ar išgyvenimais. Studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje metais Justina skaitė įvairių autorių darbus, pasiūlytus dėstytojų ar kolegų, tačiau tikrąjį poezijos malonumą sako pažinusi per savo pačios atradimus. „Aldona Vilutytė Teatro sąjungoje organizavo poezijos vakarą ir pakvietė mus, savo studentus, taip pat ką nors atlikti. Tada atradau Jacques´ą Prevert´ą - supratau, jog tai mano poetas, suprantu jo sąmojį, man gera ir lengva skaityti jo kūrybą. Skaitydama viešai pastebėjau, jog mano asmeninis santykis su šia poezija veikia ir klausytojus: jie mane pajaučia, po skaitymų prieina ir teiraujasi, koks buvo vienas ar kitas eilėraštis. Tai parodė, jog mano atradimai gali būti artimi ir kitiems“, - prisimena Justina Smieliauskaitė.

Anot aktorės, poezija įdomi ir tuo, kad ruošiantis skaitymams iš skirtingų kūrinių galima sudėlioti jų dramaturgiją, kurti vientisą temą. Šios kūrybinės paieškos atskleidžia ne tik literatūros grožį, bet ir paties skaitančiojo vidinį pasaulį. „Rinkdamasi eilėraščius, kuriuos skaitysiu, pastebėjau, kaip vienus kūrinius iš karto atmetu, o kitus vos perskaičius galvoje kuriasi įvairiausi vaizdiniai, pradeda „kirbėti“ vidus. Suprantu, jog kažkuria prasme tai yra apie mane pačią arba suvokiu tą poezijoje užfiksuotą jausmą“, - pasakoja Justina. Jai poezija - būdas pajusti daugiau nei paviršutinišką kasdienį gyvenimo lygmenį, paliesti šį tą itin gryno bei gilaus. Aktorė sako, jog pradėjusi ciklą „Po arkomis“ nekantriai laukia pasiruošimo skaitymams etapo, kai gali atitrūkti nuo kasdienybės ir pasinerti į poeziją: „Tuomet prasideda ieškojimai - skaitai, atmeti, vėl skaitai, vėl atmeti, pasižymi patikusį kūrinį užsilenkdama puslapio kampą, gal net pravirksti ir skaitai toliau.“

Pirmą kartą praeitų metų pabaigoje drauge su scenos kolegomis Jurgiu Marčėnu ir Džiugu Širviu vakarą „Po arkomis“ suorganizavusi Justina Smieliauskaitė suprato, jog šie skaitymai gali turėti tęstinumą, kai Matas Pranskevičius prisipažino labai norintis surengti dar vieną tokį vakarą. Šiuo metu LMTA vaidybą studijuojantis vaikinas iki šiol viešai nėra skaitęs poezijos, tačiau žavisi islandų autorių kūryba ir nori ja pasidalyti su klausytojais. Justina idėjų naujajam poezijos vakarui pasisėmė skaitydama išeivijos lietuvių poeziją ir susidomėjusi Jono Meko kūryba. „Jono Meko ankstyvieji eilėraščiai - sentimentalūs, jausmingi. Galvojau, kas tiktų prie jų. Tuomet prisiminiau dar vieną visuomet labai patikusį išeivijos poetą - AlfonsąNyką-Niliūną. Vieną jo eilėraštį skaičiau stojamųjų egzaminų metu, jis kaskart mane sugraudina, esu net užsirašiusi jį į asmeninę užrašų knygutę prie savo gimtadienio datos“, - sako Justina. Žemininkų ir bežemių kartų kūryba persmelkta liūdesio ir ilgesio, todėl aktorei įdomu, kaip ši poezija paveiks klausytojus ir ją pačią. „Galvodavau, jog Algimantą Mackų man bus sunku skaityti garsiai, nes jis - labai liūdnas, daug rašo apie mirtį. Tai gryni jausmai, apie kuriuos kasdienybėje retai šnekame atvirai. Jo eilėraščiuose ryškiai atsispindi, kad kūrėjas jautėsi tarsi be savo vietos, be namų. Man labai sunku kalbėti apie poeziją - turiu tik emocinį jos pojūtį, o Algimanto Mackaus eilėraščiuose tie pojūčiai labai tiksliai išrašyti“, - mąsto skaitymų „Po arkomis“ rengėja. Namų ilgesys, persmelkęs visą išeivijos lietuvių kūrybą, padiktavo ir poezijos vakaro temą apie namus. Justina Smieliauskaitė svarsto, jog islandų autorių darbai, atsinešti Mato, taip pat susiję su šia tema - abiem kūrėjams ši šiaurės šalis, nors niekuomet dar neaplankyta, atrodo labai artima: „Žaviuosi islandų muzika - Johan Johansson, Kiasmos, Gus Gus, ir nors nesu ten buvusi, ta šalis mane traukia. Su Matu kalbėjome, jog Islandija nėra mums labai arti, bet ten slypi kažkas, kas mudviem yra susiję su namais.“

Kad poezijos vakaras klausytojų nepanardintų į visišką nostalgiją, Justina žada prikalbinti scenos partnerį Matą Pranskevičių atlikti ir keletą dainų. Anot jos, muzika, kad ir kokia asmeniška ar net liūdna būtų, sukuria tam tikrą intarpą, po kurio vėl galima nerti į pirmapradžius poetinius pojūčius. Justina Smieliauskaitė įsitikinusi, jog poezija leidžia pažinti ne tik patį save, bet ir kitą. „Tai yra pabėgimas iš kasdienybės - joje mes vis šnekame ir šnekame, neformuluojame minčių, juokiamės, traukiame vieni kitus per dantį, tačiau tokie pokalbiai, kurie iš esmės paliečia, apvalo, per kuriuos kažką išsiaiškini apie save ir kitą žmogų, yra labai reti. Poezija pagreitiną šį dalyką, sukuria pažinimo džiaugsmą. Rengdamasi poezijos vakarams susitinku su scenos kolegomis, dalijamės tuo, ką skaitysime. Per tai daug labiau pažįsti žmogų, nei paprastai pasikalbėjęs. Pavyzdžiui, mes su Matu dar nesame labai gerai pažįstami, galime daug juoktis ar blevyzgoti, bet tuomet kiekvienas paskaitome savo atsineštus kūrinius, ir iš to, kaip Matas juos paskaito, kokį eilėraštį išsirenka, aš suprantu, apie ką jam yra šiandiena arba šis gyvenimas“, - mintimis dalijasi jauna kūrėja.

 „Atviro rato“ studijoje vyksiantis vakaras „Po arkomis“ pamažu tampa ciklu, į kurį Justina tikisi įtraukti ir daugiau kūrėjų - tiek šio teatro aktorių, tiek ir su scenos menais nesusijusių žmonių. Kovo 16 dieną „Po arkomis“ pasirodys dar trys LMTA studentai, režisierių Aido Giniočio ir Ievos Stundžytės auklėtiniai - Lyja Maknavičiūtė, Aistė Šeštokaitė bei Džiugas Širvys. Anot Justinos Smieliauskaitės, šie menininkai taip pat atsineš savo vakaro temą, intuityviai gimsiančią iš jų pasirinktų kūrinių. „Būtų smagu, jei ilgainiui ciklas dar labiau plėstųsi - galbūt net Aldona Vilutytė, įkvėpusi mane viešai skaityti poeziją, galėtų čia perkelti vieną iš „Literariumo“ renginių. Projektas „Po arkomis” turėtų pritraukti ir suvienyti žmones, norinčius pabandyti paskaityti poeziją klausytojams. Studija tam suteikia puikią galimybę - turime jaukią kamerinę erdvę, atvirą tiek teatro senbuviams, tiek naujiems žmonėms“, - ateities planais dalijasi projekto autorė.

Naujienos