Dainuojanti aktorė Rasa Rapalytė

Daiva Šabasevičienė 2019 01 21 menufaktura.lt
Aktorė Rasa Rapalytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Aktorė Rasa Rapalytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

aA

Sausio 22 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Rasa Rapalytė švenčia gražų jubiliejų. Iš Žemaitijos kilusią aktorę geriausiai pažįstame kaip vokalinių monospektaklių kūrėją ir dainininkę.

Ji visada svajojo sujungti dainavimą su vaidyba. 1993 metais baigusi tuometinę Lietuvos muzikos (dabar - ir teatro) akademiją, buvo kviečiama į pačių skirtingiausių režisierių spektaklius. Pirmąjį - Sigutės - vaidmenį režisierės Stefanijos Nosevičiūtės režisuotame Vidūno kūrinyje „Sigutė“ suvaidino dar būdama studentė. Vėliau sekė vaidmenys Jono Vaitkaus, Rimo Tumino, Igno Jonyno, Sigito Račkio, Evaldo Jaro, Sauliaus Mykolaičio ir kitų režisierių spektakliuose. Tarp jų - Birutė Lietuvaitė Sauliaus Šaltenio „Lituanicoje“ (1996), Chirolama Oskaro Milašiaus „Migelyje Manjaroje“ (1997), Generolienė ir Perepelicina Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo dvare“ (1999), Raudotoja Williamo Shakespeare´o „Ričarde III“ (1999), Kaimynė Romualdo Granausko „Duburyje“ (2005), Rožė Antuano de Saint-Egziupery ,,Mažajame prince“ (2006), Žiogienė Kazio Binkio „Atžalyne“ (2013), Fizikė „Kosmose“ (2014) ir daugelis kitų. Taip pat ji vaidino Vilniaus vitražinių lėlių teatre, kuriam vadovavo Petras Mendeika (Renatos Šerelytės „Žvakelė šventajam Pranciškui“, 2000).

Prieš keliolika metų Rasos Rapalytės spektaklis „Dienos ir dainos“, skirtas prancūzų dainininkei Édith Piaf, tapo žiūrovų gausiai lankomu muzikiniu spektakliu. Ilgai brandinusi mintį sukurti spektaklį apie garsiąją prancūzų dainininkę, repetuodama visur - namie, prie jūros, kavinukėse, vaikščiodama pas prancūzų kalbos repetitorius, netrukus ji teatre subūrė bendraminčių komandą ir lyg mažoji, trapioji Édith Piaf užkariavo gerbėjų širdis. Gali pasirodyti keista, o gal net ir įžūlu dramos teatre „tapatintis“ su tokia asmenybe kaip Édith Piaf, tačiau Rasa Rapalytė sugebėjo ne tik tiksliai suformuluoti ir žiūrovams pateikti kulminacinius dainininkės gyvenimo taškus, bet ir įminti mįslę, kodėl jos dainos jaudina žmones ir šiandien. (- Madam, jūsų pasirodymas scenoje tolygus mirčiai. - Tokia savižudybė man patinka.)

Laiko atmosfera žiūrovus nukeldavo į pokario Prancūziją, režisierius Rimas Morkūnas, „personažus“ susodinęs „kvapniame“ tų laikų kino teatriuke, Rasos Rapalytės Édith Piaf „atvesdavo“ tiesiai iš žiūrovų. Vilkėdama kuklią pilkšvą suknelę, papurusiais, sugarbiniuotais plaukais, spektakliui pasibaigus, ji sielvartingai atsisveikindavo su publika, išsinešdama Piaf dainas... Ir šis atsisveikinimas buvo naujų svajonių pradžia, - žiūrovai vėl ir vėl sugrįždavo į šį spektaklį.

„Kiekviena daina - lyg mažas spektaklis, su savo istorija, su savo vaizdais“, - sakė Rasa Rapalytė, ir niekam nerūpėjo atskirti aktorės nuo personažo, o personažo nuo spektaklio. Visi tiesiog ėjo pas Rapalytę. (Édith Piaf: Žiūrovai paprastai mano, kad mūsų mūšis prasideda tą dieną, kai jie pirmą kartą išgirsta mūsų vardus. Jiems neateina į galvą, kad mes grūmėmės metų metus, kai jie nė neįtarė mus egzistuojant, ir kad galėjom likti nežinomi, jeigu likimas nebūtų teikęsis draugiškai patapšnoti mums per petį. Aš nežinau, ar yra stipresnis ir tikresnis džiaugsmas negu tas, kurį patiria artistas, suvokęs, kad savo dainomis gali perduoti žmonėms dalelę savo vidinio turto.)

Spektaklio sutrumpintas variantas iškeliavo į Paryžių (2003). Lietuviškąją Piaf pristatyti prancūzams buvo didžiausias iššūkis, tačiau dar ruošiantis spektakliui, pro atvirus langus sklindančios Édith Piaf dainų melodijos tapo gera spektaklių reklama - prie „Europos namų“ būrėsi praeiviai. Spektakliai buvo rodomi sausakimšoje salėje, o kiekvieną Rasos Rapalytės dainą lydėjo plojimai. Vėliau spektaklis sulaukė kvietimų iš Maroko, Šveicarijos, dalyvavo tarptautiniame monospektaklių festivalyje „Monoklis“ Sankt Peterburge.

Po kelių metų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre aktorė parengė naują spektaklį „Apkabink mane“ (režisierius Albertas Vidžiūnas), kurio herojė - ne mažiau nei Piaf garsi dainininkė Judy Garland. „Norėjau to nuoširdaus, naiviai švaraus ankstyvojo Holivudo skambesio. Žinoma, jo užkulisiai anaiptol nebuvo švarūs. Vidinių išgyvenimų aspektu ta pati istorija yra universali - juk žinome, kiek aktorių atsiduria beprotnamiuose.“ Rapalytė aptiko nemažai panašumų tarp dviejų savo herojų - Garland ir Piaf: „Balse - ta pati energija, net tembrus galima lyginti.“

Rasa Rapalytė dalyvavo keliuose šiuolaikinio šokio spektakliuose. Vėliau privatus Rygos muzikinis teatras „Ginger and Fred“ ją vėl pakvietė kurti Édith Piaf vaidmenį to paties pavadinimo spektaklyje, kurį režisavo Živilė Baikšytė (2012), kartu su kompozitoriumi Antanu Kučinsku išleido garso kasetę „Aš bijau pasakyti“.

Paklausta, ką labiausiai vertinanti šiandien, aktorė nedvejodama atsako: „Buvimą su žmonėmis. Kai pabuvusi su žmogumi lieki lyg ant sparnų, tai ir yra didžiausia vertybė.“

Naujienos