Gėdingi Lietuvos istorijos epizodai Gintaro Varno premjeroje

Jolanta Garnytė-Jadkauskienė 2018 09 21 kauno.diena.lt, 2018 09 14
Scena iš spektaklio „Getas“. Donato Stankevičaus nuotrauka
Scena iš spektaklio „Getas“. Donato Stankevičaus nuotrauka

aA

Nacionalinio Kauno dramos teatro sezoną pradeda režisieriaus Gintaro Varno spektaklis pagal Joshua Sobolio pjesę „Getas“. Istoriniais ir dokumentiniais faktais bei talentingos ir gausios kūrybinės komandos gilia menine analize subrandinta premjera - it atviras siūlymas lietuviams ryžtis atgailai.

Kruopštus  pasiruošimas spektakliui, kurį atlikote kartu su kūrybine komanda: paskaitos, lankymąsis istorinėse Vilniaus ir Kauno getų vietose, susitikimai su žydų bendruomene, dokumentinės medžiagos analizė, leidžia manyti, kad šiame spektaklyje neapsiribosite Vilniaus geto ir jo teatro istorija, kuria yra paremta Joshua Sobolio pjesė „Getas“.

Taip, nes svarbiausia yra pati tema - Lietuvos žydų Holokaustas. Visi žinome, kad už jį atsakingas Hitleris ir jo aplinka, bet ar tik? Kaip Lietuvos žydai buvo sunaikinti? Lietuvoje ir aplinkinėse šalyse buvo dar LDK laikais pradėjęs formuotis Rytų Europos žydų arealas, vadinamoji Lita. Žydų kraustymąsi į LDK lėmė įvairios kunigaikščių Gedimino ir Vytauto privilegijos bei žydų persekiojimas Vakarų Europoje. Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje klestėjo štetlai, miesteliai, kuriuose daugiau gyventojų buvo žydų tautybės. Kaunas, Šiauliai, Panevėžys, Vilnius - taip pat buvo gausiai gyvenami žydų. Vilnius buvo vadinamas žydų kultūros ir religinės minties centru, Šiaurės Jeruzale arba Lietuvos Jeruzale. Prieš Antrąjį karą apie 40 proc. Vilniaus gyventojų buvo žydai. Tai buvo žydiškas miestas su šimtu sinagogų, žydų mokyklomis, teatrais, spaustuvėmis, - tuo nepakartojamu žydišku koloritu. Per karą dauguma žydų visame buvusios LDK areale ir Lenkijoje buvo sunaikinti. Perskaičiau daugybę knygų ta tema ir man pasidarė didžiulė gėda, kad lietuviai dalyvavo šiame naikinime. Kalbu ne tik apie Rūtos Vanagaitės knygą („Mūsiškiai“ - aut.), kuri labai garsiai ir skandalingai iškėlė pačią temą, - istorikai apie tai pradėjo rašyti jau prieš keliolika metų. Tik mažai kas tas knygas skaitė, o gal pasąmoningai žmonės nenorėjo žinoti apie savo tautiečių niekšybes. Tiesą sakant, kai kuriuos epizodus ar liudijimus skaitydamas patyriau šoką ir didžiulę gėdą. Dėl to, jei taip galima sakyti, susipykau su savo lietuviška tapatybe ir pajutau, kad sąlyginę taiką galiu susigrąžinti tik pastatęs spektaklį. Būsiu atviras; jeigu nebūčiau įgrimzdęs į temą, šios pjesės nebūčiau statęs. Tačiau pjesė „Getas“ pasirodė labai paranki kaip pusiau dokumentinė pjesė, kurią galima praplėsti. Joje pateikiama Vilniaus geto teatro istorija, o tuo pačiu ji kalba apie pasirinkimus, poelgius ir jų galimas pasekmes. Ką rinktis? Steigti teatrą ar ne? Žudyti žydus ar ne? Pjesės pradžioje tarp veikėjų kyla konfliktas - kaip galima steigti teatrą, kai Paneriuose dar kilnojasi žemė žudynių vietose? Ar tai moralu? „Teatras nesteigiamas kapinėse“. Vis dėlto, jis įkuriamas ir tampa svarbiu atgaivos sielai šaltiniu.

Kitas klausimas, kodėl pasirenkama žudyti žydus? Iš esmės niekas žydšaudžių nevertė to daryti, jie buvo savanoriai, o kai nebegalėdavo to daryti - pasitraukdavo. Jų motyvacijos labai įvairios. Ir žudikiškas instinktas, ir materialinė nauda, netgi ideologinė kova, nes daugelis kovojo vardan tos Lietuvos, tikėdami, kad už žydų naikinimą Vokietija sugrąžins nepriklausomybę. Žinoma, nevalia užmiršti, kad vieni naikino, o kiti gelbėjo žydų tautybės žmones. Žudyti buvo paprasta - už tai netgi mokėjo pinigus, o slėpti - mirtinai pavojinga. Rizikavusieji savo ir šeimos gyvybe yra didvyriai. Istorikų teigimu, Lietuvoje buvo apie 10 000 žydšaudžių (tiesiogiai dalyvavusių žudynėse) ir 900-1000 gelbėtojų. Paguodą teikia bent tai, kad gelbėtojų skaičius, palyginus su kaimynine Lenkija, santykinai yra tikrai didelis - jų statistika 3500.

Nuosaikiam žiūrovui spektaklio tema gali pasirodyti perdėm aštri ir netgi nepatogi. Kaip, jūsų nuomone, publika priims šį spektaklį?

Bus tokių, kurie priims, bus ir nepriimančiųjų. Nenustebsiu, jei kai kurie žiūrovai kurioje nors scenoje atsistos ir išeis iš salės. Nors mane tai stebina. Net ir dabar, kai Lietuvoje beveik nebeliko žydų, antisemitizmas čia dar labai gajus, nacionalizmas - taip pat. „Lietuva lietuviams“- ar tai ne mūsų dienų šūkis? Mano manymu, lietuviams būdingi du sindromai - didžiavyrių ir aukų. Trykšte trykšta lietuvių didžiavimasis savo didinga praeitimi ir dabarties pasiekimais, o šiemet, kai švenčiamas šimtmetis, ypač. Nepamirštamas ir aukos sindromas - supraskite, mus visada skriaudė... Skriaudė Stalinas, rusai, komunistai, žydai, lenkai... Kokia tai skriaudžiama ir labai didvyriška tauta. O spektaklyje vaizduojami ne visai didvyriški mūsų tautos epizodai ir su ta gėda žiūrovas turėtų susidurti; ją iškęsti, arba pradėti gėdintis. Vieną kartą reikėtų suvokti, kad atėjo laikas atgailai. Nes mūsų tautiečiai, tie patys lietuviai, naikino, žudė savo kaimynus, kitos tautybės ir tikėjimo žmones. Ar galima tai pateisinti? Pamiršti? Manau, ne. Išties, spektaklis skiriamas ne žydams, o lietuviam.

Jūs ir dramaturgė Daiva Čepauskaitė esate šio spektaklio dramaturgijos autoriai. Pjesę „Getas“ papildo specialiai šiam spektakliui parašytos scenos ir personažai. Gal galėtumėte papasakoti apie šį procesą ir kokį svorį šie epizodai turi bendrame spektaklio kontekste?

Pati pjesė nėra visai dokumentinė, joje net yra didelių faktinių netikslumų. Pavyzdžiui, pjesėje geto teatrą įkuria geto savivaldos viršininkas Gensas, o idėja įkurti teatrą Vilniaus gete gimsta vokiečių karininko Kitelio galvoje. Tuo tarpu realybėje buvo visai kitaip - tai sugalvojo aktoriai, režisieriai, poetai. Pagrindiniai „Geto“ personažai irgi buvę realūs asmenys, bet kartais „sujungti“ iš kelių žmonių. Kaip antai, Bruno Kitelis - trijų vokiečių karininkų - Vaiso, Miulerio ir Kitelio - prototipas. Chajos personažas turi garsios dainininkės Liubos Levicki ir Chajos Rozental likimo spalvų. Liuba Levicki buvo pagauta su pupų maišelių prie geto vartų ir išsiųsta sušaudyti į Panerius, o Chajai Rozental pavyko ištrūkti iš geto. Izraelis Segalis (pjesėje Srulikas) - aktorius ir režisierius, pabėgęs iš Vilniaus geto ir gyvenęs Izraelyje. Būtent jo pasakojimais ir prisiminimais rėmėsi pjesės autorius Joshua Sobolis.

Pjesė papildyta grynai dokumentine, archyvine „lietuviška“ medžiaga ir kai kuriais Hermano Kruko dienoraščio tekstais. Yra keletas liudijimų žmonių, išlikusių gyvų ir grįžusių iš Panerių, keletas liudijimų lietuvių, kurie matė žydų žudynes ir papasakojo, kas, ką ir kaip darė. Spektaklyje yra žydšaudžių baliavojimo scena. Visi faktai, kuriais giriasi mūsų jaunieji žudikai - tikri, juos dialogais pavertė Daiva Čepauskaitė. Tokio išradingumo kankinant žydus ir iš jų tyčiojantis - nesugalvosi. Realybė dažnai daug baisesnė už literatūrą.

Kam viso to reikėjo? Man atrodo, apie tokius baisius dalykus reikia kalbėti. Ir kur gi kitur, jei ne teatre? Norėčiau, kad tai būtų atsiprašymas ir kartu Requiem per Antrąjį pasaulinį karą nužudytiems Lietuvos žydams.

Įdomu, kad buvote susitikęs su pjesės autoriumi Joshua Soboliu Izraelyje. Kaip jis sutiko žinią, kad spektaklis yra statomas Lietuvoje, Kaune, ir ar jis atvyks į premjerą?

Su Joshua Soboliu susitikau norėdamas gauti sutikimą pjesę papildyti istorine, dokumentine ir archyvine medžiaga. Jis tą puikiai suprato ir neprieštaravo. Paties Sobolio kūryba yra kontraversiška, nes jis kai kuriuos žydų istorijos klausimus labai kvestionuoja. Jo režisuoti spektakliai Izraelyje ne tik sulaukė kritikos, bet ir jų metu buvo sprogdinamos garsinės bombos. Dėl to teko palikti keletą teatrų ir netgi dešimčiai metų emigruoti į Londoną. Pats autorius į premjerą atvykti negalės dėl labai objektyvios priežasties - jis šiuo metu „Getą“ režisuoja Kinijoje. Labai keista, nes Kinija nėra patyrusi holokausto ir šį faktą žino tik teoriškai.

Spektaklis įgyvendinamas kartu su teatru „Utopia“. Premjera yra skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui ir Vilniaus geto likvidavimo 75-osioms metinėms.

Spektaklio režisierius - Gintaras Varnas, scenografijos dailininkas - Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė - Aleksandra Jacovskytė, kompozitorius - Anatolijus Šenderovas, vaizdo projekcijų autorius - Kornelijus Jaroševičius. Scenoje pasirodo net 33 aktoriai. Pagrindinius vaidmenis kuria Sigitas Šidlauskas, Dainius Svobonas, Mantas Zemleckas, Jovita Jankelaitytė, Liubomiras Laucevičius, Gytis Ivanauskas, Ričardas Vitkaitis ir kiti.

Premjera - rugsėjo 21, 22 ir 23 d.

kauno.diena.lt

Naujienos