Kas toliau?

Audronis Liuga 2018 09 08 7md.lt, 2018 09 07
Sezono pradžios būsena? Nuotrauka iš 7md.lt
Sezono pradžios būsena? Nuotrauka iš 7md.lt

aA

54-asis Jaunimo teatro sezonas

Pavasarį Jaunimo teatre surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Pasipriešinimo teatras“ vienas žymiausių mūsų laikų teatro režisierių Krystianas Lupa teigė, kad „menininkas visados bus valdžios priešas, ir nuo valdžios protingumo priklauso, kaip ji elgsis su menininku“. Anot Lupos, valdžios protingumą atspindi tai, kiek ji gali menininkui „leisti būti savo paties priešininku“. Tačiau šiandien valdžia dažniau stengiasi menininką paversti savo sąjungininku ir ruporu. Kalbėdamas apie kraštutinių dešiniųjų politinių jėgų valdomą tėvynę Lenkiją, Lupa sako, kad „atsirado valdžia, kuri kreipia dėmesį į kultūrą ir stengiasi ją valdyti. Bet poreikiai ir valdymo būdai panašūs į tuos, kokius turėjo komunistinė valdžia, nors gal labiau čia tiktų nacistinės Vokietijos valdžia su savo lyderiu priešaky... Tokia valdžia kreipia dėmesį į menininkus, nes žino, kad jie gali būti naudingi kaip jos propagandos įrankiai.“ Tai ne vien Lenkijos problema. Europoje augant nacionalistinėms nuotaikoms, politikų dėmesys kultūrai, kaip įrankiui formuoti savo elektoratą, tampa tendencija. Kas toliau?

Savo svarstymuose Lupa kelia radikalų klausimą: „Demokratijos prielaida tokia, kad dauguma žmonių yra teisūs. Bet ką daryti, jei šalyje dauguma yra neteisūs? Ką daryti, jei dauguma šalies gyventojų neturi valios pokyčiams ir jaučia tik sentimentus praeičiai?“ Tokioje šalyje savo autonomiją ginantis menininkas ar kūrybinė organizacija visada liks mažuma. Bet ar tariama daugumos mokesčių mokėtojų valia turėtų tapti iš valstybės biudžeto remiamos kultūros vertinimo kriterijumi? Šis klausimas galėtų būti vienas iš demokratinės savimonės išbandymų. Jei didžioji visuomenės dalis mano, kad iš jos mokesčių remiama kultūra turėtų jai tarnauti, vargas tokiai demokratijai. 

Šiandien kultūros politikai suka galvas, kaip meną padaryti prieinamą platesniems visuomenės sluoksniams. Tačiau kokiomis priemonėmis? Pasigirsta siūlymų apibrėžti valstybės kultūros organizacijų (taip pat teatrų) veiklos ribas, jas susiaurinant iki atskirų šalies regionų aptarnavimo... Ar šitaip valdomas menas taps labiau prieinamas? Jo prieinamumas nedidės ir jei teatrai bei koncertinės įstaigos užvers regionus savo spektakliais ir koncertais. Meninės kūrybos poreikis ir jos suvokimas yra ugdomas. Nuosekliai, metai po metų, nesivaikant statistinių rezultatų. Ir jokios momentinės žiūrovų pasitenkinimo apklausos neatspindės meninės kūrybos vertės. Ją bus galima įvertinti iš ilgalaikės perspektyvos, stebint, kaip keičiasi visuomenės savimonė. Kaip ji laisvėja iš primestų ar susikurtų stereotipų. Šiam procesui svarbus tvarus kūrybinių organizacijų tinklo egzistavimas. Dialogu grindžiamas tarpusavio pasitikėjimas tarp valdžios ir menininko, kūrybinės organizacijos. Jei valdžia atvira tokiam dialogui, ji turi leisti menininkui būti savo priešininku. 

Naująjį 54-ąjį sezoną Jaunimo teatras pradeda uždaręs sceną rekonstrukcijai. Daugiau keliausime po Lietuvą, aplankysime mažesnius miestus su naujais praėjusio sezono spektakliais, kuriuos režisavo teatro meistrai Eimuntas Nekrošius, vengras Árpádas Schillingas, danė Kirsten Dehlholm. Šie spektakliai atstovauja skirtingoms šiuolaikinio Europos teatro tendencijoms. Sieksime jas pristatyti įvairių šalies regionų gyventojams ir pradėti atsinaujinančio Jaunimo teatro bendravimą su Lietuvos publika. Vilniuje spektaklius rodysime „Menų spaustuvėje“ ir Rusų dramos teatre. Bet ir vykstant scenos rekonstrukcijos darbams Jaunimo teatro pastatas anaiptol nebus uždarytas. Įvairiose jo erdvėse - Mažojoje scenoje, fojė, studijoje ir kitur - vyks kūrybinis gyvenimas. Per sezoną išleisime penkias premjeras. Į rekonstruotą sceną planuojame sugrįžti sezono pabaigoje.

Sezono ženklinės figūros - XX a. vidurio amerikiečių avangardistas Markas Rothko ir vienas ryškiausių prieškario dramaturgų Ödönas von Horváthas. Abu jie buvo pasaulio piliečiai, peržengę tautinių tapatybių ribas ir savo kūryboje jungę skirtingas kultūras bei patirtis. Abu pralenkė savo laiką ir nujautė ateitį.

Pirmoji premjera - Valentino Masalskio režisuojama daugelyje pasaulio scenų pripažinimą pelniusi šiuolaikinio amerikiečių scenaristo ir dramaturgo Johno Logano pjesė „Raudona“ apie paskutinius Rothko gyvenimo metus. Latvijoje gimęs Rothko kūrybos aukštumas pasiekė XX a. 6-ajame dešimtmetyje Niujorke ir tapo įtakinga avangardo figūra. Bet nepasidavė meno rinkai ir iš paskutiniųjų gynė savo, kaip menininko, nepriklausomybę. Rothko tvirtai laikėsi nuomonės, kad menininko tiesa yra aukščiau už visuomenės interesus: „Meno dalykuose mūsų visuomenė skonį vertina labiau už tiesą ir keičia savo skonius kaip kepures ar batus.“ Ir nors Rothko nepaliko mokinių, jo kūrybinė pozicija įkvepia ne vieną jauną menininką. Ryšio su jaunyste, nauja karta savo spektaklyje ieško ir Rothko vaidmenį kuriantis V. Masalskis, dirbantis kartu su trimis įdomiais jaunais menininkais. Ši premjera sujungs du - Vilniaus ir Klaipėdos - Jaunimo teatrus.

Sezoną užbaigs Yanos Ross režisuoto spektaklio pagal Ödöno von Horvátho pjesę „Vienos miško pasakos“ premjera. Horváthas šią, labiausiai jį išgarsinusią, pjesę parašė 1931-aisiais ir joje pavaizdavo fašizmo užuomazgas vokiečių ir austrų sąmonėje. Jos paruošė Hitlerio atėjimą į valdžią 1933-iaisiais ir lėmė, kad fašistinė Vokietija be jokio pasipriešinimo okupavo Austriją 1939-aisiais. Iškalbingas šių trijų datų sąskambis. Horváthas buvo vienas pirmųjų prieškario intelektualų, parodęs, kad fašizmas nėra tik jėga primesta ideologija, - jis gimsta smulkiosios buržuazijos sąmonėje, valdomoje vertelgiškų tikslų ir primityvaus nacionalizmo. Būtent tokioje visuomenėje tampa neįmanoma demokratijos prielaida, kad dauguma žmonių yra teisūs. Horváthas labai rizikavo, kandžiai pašiepdamas užgimstančios nacių ideologijos žiedus. „Vienos miško pasakų“ moto: „Niekas taip neperteikia begalybės, kaip kvailybė.“ Pats būdamas mažumos dalis, Horváthas sugebėjo demaskuoti daugumą, jungdamas aštrią satyrą ir liaudiškos dramos žanrą. Jo tekstai liejasi kaip Strausso valsas, bet tariamas lengvumas atveria tikrąjį siaubą... Įvairiuose Europos teatruose pastaruoju metu režisuojanti Y. Ross „Vienos miško pasakas“ statys prieš išvykdama ilgesniam laikui dirbti į garsųjį Ciuricho „Schauspielhaus“ teatrą.  

Klausimas „kas toliau?“ turi ir kitą nuorodą. Tai - jauni, ateinantys menininkai. Jaunimo teatras skatina originalias jaunųjų idėjas. Šį sezoną teatre naujus darbus pristatys režisierė Kamilė Gudmonaitė su dramaturge Tekle Kavtaradze, taip pat studijas LMTA baigiantis režisierius Adomas Juška, dramaturgas Mindaugas Nastaravičius ir režisierė Saulė Norkutė. Pasirodys aktorės Viktorijos Kuodytės edukacinis kūrybinių dirbtuvių projektas mokyklinio amžiaus vaikams, skatinantis jų kūrybiškumą per išsamesnę pažintį su spektakliu „Broliai Liūtaširdžiai“. Kai kurie iš naujų pastatymų reikalauja ilgesnio parengiamojo laikotarpio, nes gimsta iš realybės tyrinėjimų. Jaunimo teatre reziduojančios K. Gudmonaitė ir T. Kavtaradzė jau pusmetį susitikinėja su už sunkius nusikaltimus nuteistais Lukiškių kaliniais ir ne tik ieško būdų prisiliesti prie jautrios kalinio atskirties temos, bet ir iškelia platesnes socialines, moralines problemas. M. Nastaravičius savo naują pjesę „Namai“ kuria jau metus tyrinėdamas Čiobiškio žmonių gyvenimo istorijas ir jose atranda universalius Lietuvos miestelių žmonių bruožus. Savaip, per žmogaus gyvenimo etapus, į „namų“ temą žvelgia Eimunto Nekrošiaus mokinys A. Juška, interpretuodamas kultinį Milano Kunderos romaną „Nepakeliama būties lengvybė“. Šiems jaunųjų darbams artima tai, ką Krystianas Lupa vadina menininko „žmogiškuoju įsipareigojimu realybei“. Ir tai suteikia vilties.

Lupa pastebi, kad šiandien, kai kūrėjo balsas visuomenėje praranda svarbą, „menininkas turi išgyventi nusivylimo etapą, per kurį jis gali subręsti“. Bet „neužtenka subręsti ideologiškai, idėjiškai ir gaminti kažkokias opozicines šiukšles“. Įvairiais laikotarpiais mes diskutuojame apie teatro visuomeninę misiją ir siekiame jo aktualumo. Tačiau teatras negali pakeisti realybės (siekis tai daryti šiandien dažniau tampa rinkodaros šūkiu). Teatras gali tik paskatinti mąstyti, sužadinti empatiją. Tam reikia ieškoti meninių būdų išsamiau ir įtaigiau atskleisti ne aktualiją, bet žmogų. Per individualią patirtį kalbėti apie universalius dalykus. Ir šitaip stengtis subręsti. 

Jaunimo teatras atsinaujina ne vien keisdamas repertuarą ir rekonstruodamas sceną. Čia dirbantys scenos meistrai ir jauni menininkai keičia teatro veidą, kelia jo meninę kartelę. Teatras puoselėja kūrybinius ieškojimus ir tarptautinį bendradarbiavimą, išlikdamas repertuariniu teatru. Praėjusį sezoną teatre dirbo tarptautinį pripažinimą pelnę menininkai iš Vengrijos ir Danijos, pradedame bendradarbiauti su kūrėjais iš Lenkijos ir Prancūzijos. Norėčiau, kad šiandieninis Jaunimo teatras puoselėtų gilesnį, skvarbesnį žvilgsnį į žmogų ir istoriją, kalbėtų ne vien apie lietuviškos, bet ir europietiškos visuomenės problemas. Ir šia kryptimi formuotų savo tapatybę.

7md.lt

Naujienos